Michael Tucker - Itališkas mūsų gyvenimas

Ir tada susimoviau dar kartą – kol ji bandė atsigauti po šoko netekus namų ir sūnaus, aš pabandžiau ją įtikinti, kad mes būtinai turime nusipirkti namą Italijoje. Šis klausimas jau seniai buvo virtęs mūsų nesantaikos obuoliu. Metų metus beviltiškai bandžiau įtikinti ją, kad turėtume nusipirkti namą Pietų Prancūzijoje – Ramatuelyje, Sen Tropezo kaimynystėje. Čia driekiasi aštuonių kilometrų ilgio paplūdimys, sausakimšas jaunų nuogų merginų. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl Džilės nedomina šis pasiūlymas.

O kai po kelerių metų vienas mano draugas paklausė, kodėl taip noriu namo Pietų Prancūzijoje, paaiškinau, – juk ji arti Italijos. Eureka! Nuo tos akimirkos nuolat bandžiau Džilei įpiršti mintį apie namą Italijoje. O dabar, kai Maksas įstojo į koledžą Niujorke, spustelėjau dar stipriau.

Žinoma, Džilė neprarado šaltakraujiškumo. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl mes, pardavę jos svajonių namus Big Sure, turėtume pulti pirkti dar vieną namą, o juo labiau kone už dešimties tūkstančių kilometrų. Man viskas atrodė aišku kaip dieną: namas Italijoje mums tekainuotų centus, palyginus su pinigais, kuriuos gavome pardavę namą Big Sure; mūsų šeimos lizdas ištuštėjo, liko apleistas; deja, o gal ir visai ne, nebeliko jokių profesinių priežasčių čia pasilikti; tad mūsų gyvenime dabar tinkamas momentas atversti naują puslapį – pramokti naujos kalbos puikioje, ilgą istoriją turinčioje šalyje, susirasti naujų draugų. Dabar pats laikas pakeliauti, kol vis dar pajėgiame savo kojomis užlipti laiptais. Dabar pats metas pasimėgauti šlovinga itališka virtuve, kol dar galime kramtyti nuosavais dantimis. Dabar pats metas vėl prisiminti romantiką, kol dar veikia visos mūsų funkcijos. Džilė nužvelgė mane kaip kokį pamišėlį. Ir netgi blogiau – pasakė, kad neprieštarauja, jei aš tikrai to noriu. Viskas. Tokie žodžiai mane pribaigė. Visuose tuose kursuose puikiai išmokau tik viena – jei ji sako „neprieštarauju, jei tik tu to nori“, tai galvoja visiškai priešingai – „Aš šito nenoriu“. O kam važiuoti į Italiją su moterimi, kuri to visiškai nenori, kuri jaučiasi nelaiminga, kad taip atkakliai siekiu savo tikslų? Šitaip nieko neišdegs. Pasirinkau kitą strategiją – retkarčiais vis primindavau jai šią idėją tarsi bandydamas įtraukti naują patiekalą į valgiaraštį tikėdamasis, kad vieną dieną tai jai patiks ir ji užkibs.

Taigi, po metų, kai mūsų draugė Birgita mus pasikvietė į savo šešiasdešimtojo gimtadienio vakarėlį, supratau, kad pasitaikė puiki proga. Birgita gimė Vokietijoje, gyvena Mil Valyje, Kalifornijoje, su vyru statosi namą Tahou Sityje, bet gimtadienio šventę ji nusprendė surengti Apulijoje, piečiausiame batą primenančios Italijos kulniuko taške. Manau, tai šį bei tą pasako apie Birgitą.

Pasinaudojau šia proga ir pasiūliau Džilei pakeliauti po visą Italijos pusiasalį. Man iškilmingai pasižadėjus nepirkti namo, mudu išskridome mėnesį pakeliauti po Italiją, siekdami patirti tik- rąjį jos skonį.

Draugiją mums palaikė (o trys tai jau visa kompanija, ar ne?) Karolina, kurią Birgita irgi pasikvietė į gimtadienio šventę. Su Karolina susipažinome, kai ji įsidarbino mūsų asmenine asistente (beje, tokio darbo net priešui nepalinkėčiau). Jei turėčiau būti savo paties asmeniniu asistentu, nusišaučiau. O Karolinai darbas patiko. Galbūt todėl, kad pirmuosius ketverius savo gyvenimo metus ji buvo našlaitė Pietų Korėjoje, o po tokios patirties net darbas mums, ko gero, atrodė visai neblogas. Bėgant laikui visi trys taip susidraugavome, – ėmėme kartu keliauti, planuoti darbus ir net auginti šunis, – kad galiausiai mums teko ją atleisti. Dabar ji – mūsų šeimos narė. Jai nesunku keliauti, ji lengvai prisitaiko kitose šalyse – mat vaikystėje su įtėviais gyveno ir Indijoje, ir Pakistane, ir Indonezijoje, o vėliau persikraustė į Europą „daryti karjeros“, kaip sako pati. Ji laisvai kalba penkiomis kalbomis. Nors galbūt angliškai ne taip ir laisvai.

Per šiuos metus Džilė ir Karolina labai suartėjo – tapo neatsk-iriamomis draugėmis, kone sesėmis, įnirtingai palaikančiomis viena kitą, sąjungininkėmis mūsų šeimoje, veiksmingai atsveriančiomis šėlstantį mano vyriškąjį ego. Ir jei pro vieną sugebėčiau ganėtinai lengvai prasibrauti, o kitą, manau, sugebėčiau apeiti, tai būdamos kartu jos suvienija jėgas it kokie gynėjai futbole taip, kad namuose išlaikyti vyriškąjį dominavimą darosi vis sunkiau. Nesakau, kad neįmanoma, tiesiog sunkiau nei anksčiau.

Karolina yra žvėriškai sąžininga. Manau, tai susiję su jos korėjietiškomis šaknimis. Dėl šios jos savybės man dažnai norisi nepastebėtam išsmukti iš namų per užpakalines duris, vos tik ją pamatau ateinant, bet štai Džilei, atrodo, griežta Karolinos meilė metams bėgant darosi vis brangesnė. Praeitais metais, kai mudu su Džile kartu vaidinome spektaklyje, Karolina atėjo pasižiūrėti generalinės repeticijos. Po visko paklausėme jos, kaip jai patiko. Būdama ne iš teatro pasaulio, ji neturėjo jokio supratimo, kaip derėtų elgtis su jautria aktorių savimeile prieš pat spektaklio premjerą, tad tiesiai šviesiai drėbtelėjo Džilei, kad jai reikėtų labiau įsijausti ir vaidinti teatrališkiau. Man net kvapą užgniaužė. Negalėjau patikėti, kad Karolina išdrįso purvinais batais sutrypti asmeninę Džilės erdvę – jos meną. Aš taip niekada negalėčiau. Tačiau Džilė nieko jai nepasakė, tik linktelėjo padėkodama ir kelioms valandoms užsidarė kabinete parepetuoti. Kitą vakarą jos vaidyba įgavo visai kitą svorį ir pavidalą – aišku, neatsirado nieko naujo, viskas buvo kaip anksčiau, tik šįkart ji vaidino daug įtaigiau. Bet jei ją sukritikavęs būčiau aš, ji jokiais būdais nebūtų sutikusi su mano nuomone.

Džilė niekada neperka batų ar suknelių prieš tai nepasitarusi su Karolina, o Karolina nežengs nė žingsnio santykiuose su savo nauju vaikinu prieš tai išsamiai visko neaptarusi su Džile. Jų santykiai išties sudėtingi. Viena kitai jos tarsi veidrodžiai, palaikymo sistemos, tiesos šaltiniai. Nepaisant visko, jos kasdien kankina viena kitą. Karolina pavydi Džilei jos grožio, figūros, pasisekimo – tiek darbe, tiek asmeniniuose santykiuose; o Džilė pavydi Karolinai jos jaunystės, sportiškumo, sugebėjimo prikaustyti visų praeivių gatvėje žvilgsnius, susižavėjusių gerbėjų minios.

Ką apie tai manau aš? Na, galiu pasakyti, kad gyvenimas dar niekada nebuvo toks įdomus. Pabrėšiu, lengva nebuvo, bet užtai labai, labai įdomu. Jei vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros, tuomet mūsų namuose Venera dabar turi daug daugiau įtakos nei kada nors anksčiau. Savo nuomonės ji dabar laikosi daug tvirčiau, daug atkakliau. O tai, kai pavyksta susitarti su savimeile, iš tiesų palengvina man gyvenimą. Juk aš tiesiog noriu duoti Džilei viską, ko ji nori, o dabar jos norus suprantu daug aiškiau.

Taigi, į kelionę leidomės trise. Per mėnesį turėjome nuvažiuoti nuo Alpių iki piečiausio Apulijos taško. Kadangi pagrindinis planuotojas buvau aš, į mūsų maršrutą nebuvo įtraukta bažnyčių, pilių, muziejų ir panašių objektų, bet gana daug dėmesio buvo skiriama maistui ir vynui. Aišku, jei pakeliui pamatydavome kokią įdomią bažnyčią – puiku. Jei muziejaus iškaba mus pakviesdavo pasižiūrėti paveikslų – be jokios abejonės. Bet pagrindinis mūsų tikslas buvo skaniai pavalgyti ir apsilankyti grynai itališkose vietose – daugiausia nedideliuose miesteliuose, apsuptuose kokių gražių vaizdų – jūros, vynuogynais ar alyvmedžiais apaugusiais kalnų šlaitais. Siekėme sulėtinti savo širdis ir mintis, kol jas suderinsime su itališko kaimo gyvenimo ritmu.

Pirmiausia nuvažiavome į Albą, Pjemonte, mano mėgstamiausio vyno, „lėto maisto“ [3] „Lėtas maistas“ – tarptautinis judėjimas, kurį 1986 metais įsteigė Carlo Patrini. Judėjimas skatina atsisakyti greitojo maisto, išsaugoti tradicinę, regioninę virtuvę ir auginti vietinės ekosistemos augalus, javus ir gyvulius. ir baltųjų triufelių – Italijos virtuvės perlo – tėvynę. Miesto pakraštyje susiradome kuklią nakvynę su pusryčiais. Viešbutėlio savininkė Roberta – gurmanė, tad žinojo visas geriausias vieteles, kur galima paragauti geriausių vietinių patiekalų. Pusryčiams neskubėdami gardžiuodavomės šviežiu jogurtu ir Robertos ką tik surinktomis uogomis, o dienomis važinėdavomės po vynmedžiais apaugusius kalnus tarp mažyčių kaimelių – Barbaresko, Barolo ir Neivės.