Michael Tucker - Itališkas mūsų gyvenimas

Džilę operavo Mount Sinai ligoninėje Niujorke. Po dviejų savaičių jai paskyrė pirmąjį radioterapijos seansą – tą pačią dieną, kai ekranuose pasirodė serialas L. A. Law. Susidėjome daiktus, nuraminome išsigandusius vaikus ir išskridome į Los Andželą. Šįkart ne tik kėlėmės į kitą šalies pusę, keitėme darbus, mokyklas, draugus ir gyvenimo būdą; dabar turėjome išmokti gyventi kartu su nauju gyvenimo palydovu – vėžiu. Jis neabejotinai pakeis mūsų požiūrį į save, mūsų tarpusavio santykius, mūsų ateitį – absoliučiai viską. Galiausiai, kai su vėžiu susitaikėme, jis išmokė mus gyventi.

Saulė persirito per kalno viršūnę vos po aštuonių, tad sėdau į mašiną ir pasukau link nediduko mūsų kaimelio. Kavinėje išgėriau puodelį espreso, paskui dar vieną. Drovėjausi pradėti pokalbį su baristu, todėl apsimečiau, kad skaitau vietinį laikraštį, nors iš tiesų supratau tik kas penktą ar šeštą žodį. Kiek praretėjus rytiniam lankytojų būriui, išdrįsau jį užkalbinti. Pradėjau puikiai išmoktu nusižeminimu: „ Labai atsiprašau, aš amerikietis, prastai moku itališkai… “ Tokia įžanga visada suveikia. Barmenas visas net nušvito ir mudu pasišnekėjome itališkai, sakyčiau, trečiokų lygiu. Aš paprašiau patarimo, kur galėčiau įsigyti geriausio vietos gamybos alyvuogių aliejaus. Jis puolė vaizdingai pasakoti ir braižyti žemėlapius ant servetėlių.

Norėjau į Kaliforniją parsivežti tiek Umbrijos, kiek pajėgsiu sutalpinti į lagaminą. Susiradau alyvuogių aliejaus krautuvėlę, kur taip pat buvo prekiaujama kaštonų medumi, kuriuo garsėja šis regionas, ir į celofano maišelius supakuotais vietos gamybos makaronais, vadinamais strangozzi . Tada stabtelėjau dešinėje prie namo su iškaba, reklamuojančia šviežius triufelius. O jau pirkimo procedūra! Vis dar žemėti triufeliai aliuminio lėkštelėse, svarstyklės, gramo tikslumu parodančios jų vertę, ir pakavimo mašina, kad tokie kaip aš galėtų keliauti nekankindami aplinkinių ne pačiais maloniausiais kvapais. Per muitinę bandysiu persivežti puikius šešis egzempliorius, kurių kiekvienas – maždaug biliardo kamuoliuko dydžio. Vyno krautuvėlėje nusipirkau šešis Montefalco Rosso butelius. Šis vynas tiesiog nuostabus ir, tikiuosi, iki Kalifornijos jo skonis nė kiek nesuprastės.

Tokiu grobiu nešinas grįžau namo ir viską sugrūdau į lagaminą, kartu su keliais atsivežtais drabužiais. Užrakinau duris, uždariau langines ir išvažiavau į Romos oro uostą, sakydamas arrividerci mūsų mielajam rustico nameliui, į kurį grįšime tik rugsėjį.

MŪSŲ DARBOTVARKĖJE DU VIENAS PO KITO SUPLANUOTI RENGINIAI, TURINTYS UŽBAIGTI PASTARŲJŲ METŲ LOS ANDŽELE CHAOSĄ. Penktadienį vakare – kasmetinis televizijos tinklo NBC rengiamas vakarėlis keliems tūkstančiams bendradarbių, o jo išvakarėse – kuklus pasisėdėjimas mano draugės namuose. Ji – televizijos prodiuserė ir naujai iškepta Naujojo amžiaus judėjimo narė, neseniai mums prisipažinusi, kad jos lūpomis kalba pats Jėzus Kristus. Ji mus pasikvietė kuklios vakarienės, po kurios – spiritizmo kambaryje – mums bus surengtas seansas su Dievo sūnumi.

– Nepamirškite susigalvoti klausimų! – dar priminė ji.

Kurgi ne.

Penktadienio vakarėlis irgi buvo ne mažiau įspūdingas. Šiam renginiui NBC tinklas kasmet iššvaisto įspūdingas sumas, iš visos šalies sukviečiami regionų vadovai ir visą savaitę liejasi gėrimų upės, netyla šnekos ir vyksta daugybė informacinių renginių, kur NBC nepraleidžia progos pademonstruoti savo planų naujajam sezonui. Vakarėlis būna renginio kulminacija, kai susirenka visos tinklo žvaigždės ir kelias valandas pasitrina tarp „skraiduolių“ – taip Holivude žaismingai vadina visus gyvenančius ne Niujorke ar Los Andžele.

Mes čia kviečiami jau aštuntus metus iš eilės, todėl atmintinai žinome, kas ir kaip. Prie Beverly Hilton viešbučio mūsų limuzinas sustojo pusę septynių – kiek ankstoka, kad madingai vėluotume, bet visgi neblogai. Mudu spindėjome kaip tikros garsenybės, kuriomis tapome – įdegę, sušukuoti, pasiruošę atremti fotografų, reporterių, žurnalistų atakas ir laidyti šmaikščius sąmojus pakeliui iki baro.

– Štai jie, Maikas ir Džilė, šmaikščiausia Holivudo pora, – kartos jie visi kaip vienas.

Tačiau mums išlipus iš limuzino, nesimatė nei fotografų, nei eilėmis išsirikiavusių žurnalistų ar reporterių, šaukiančių mus vardais. Pajutau, kaip po Valentino marškiniais mane išmuša prakaitas. Gal mes supainiojome dieną? O gal viešbutis ne tas? Gal reikėjo važiuoti į Beverly Wilshire ? Ar dar blogiau – į Sheraton Universal viešbutį kitoje kalvos pusėje?

Viešbučio fojė irgi nieko nebuvo. Turiu galvoje, nebuvo įžymybių. Kitų – paprastų – žmonių buvo, bet net neįsivaizduojate, kaip jie skiriasi nuo žvaigždžių. Atsisukęs nužvelgiau įvažiavimą, bet mūsų limuzinas jau buvo nuvažiavęs – ten, kur paprastai važiuoja limuzinai, kai jie neveža garsenybių. O tada išvydome pažįstamą veidą – NBC tinklo reklamos vadybininkę, su kuria esame ne kartą dirbę.

– Kodėl jūs čia? – nuoširdžiai susirūpinusi paklausė ji. – Vakarėlis prasideda aštuntą! Visi skyrių vadovai susirinkime kitoje salėje, ir jie nebaigs dar mažiausiai valandą.

Aštuntą? Dieve šventas. Galimybė madingai pavėluoti įmanoma, tik jei kažkaip susirasime savo limuziną ir trumpam grįšime namo. Stovėjome fojė bandydami suvokti, kas vis dėlto kaltas dėl tokio nesusipratimo. Ar susimovė reklamos skyrius, ar mūsų agentas? Greičiausiai mūsiškis – reikia pripažinti, kad jis ne per labiausiai stengiasi nuo tada, kai atsisakėme fotografuotis žurnalo moterims Good Housekeeping numerio apie mezginius viršeliui.

Šiaip ar taip, namo grįžti nenorėjome. Išsipuošus, susiruošus labai liūdna matyti savo vaikus, vakarienei valgančius greitmaistį. Nebelieka jokio spindesio.

– Žinote, turime čia tokį kambarėlį spaudai – dievaži, prabanga jis nedvelkia, bet ten mes visi laukiame, kol prasidės vakarėlis. Bent jau atsipūsite, išgersite po taurę vyno.

Vynas. Skamba neblogai. Bandžiau išlaikyti pusiausvyrą tarp išdidžios, įsižeidusios garsenybės ir paprasto, savo gera širdimi garsėjančio vyruko, bet lengva nebuvo. Ji palydėjo mus į kambariuką, prigrūstą stalų, kėdžių, telefonų ir monitorių, kuriuose buvo galima stebėti kitoje salėje vykstantį susirinkimą. Prisėdome prie vieno staliuko, o visi kiti kambaryje buvę žmonės – ryšių su visuomene atstovai, kompanijoje taip ir neiškilusios pilkos pelytės, sensacijų besivaikantys reporteriai, didelių žvaigždžių lūkuriuojantys fotografai – net atsitraukė, tarsi būtume kokie ateiviai.

Vienu gurkšniu išmaukiau savo taurę ir pasiėmiau Džilės. Jaučiausi siaubingai nepatogiai. Jie visi mums pataikautų, – kviestų vardu, maldautų pozuoti, kartotų, kokie mes nuostabūs ir nepakartojami, – jei tik būtume atvykę valanda vėliau ir įėję kaip tik-ros žvaigždės. O dabar jie visi į mus žvairavo iš kitos kambario pusės, tarsi būtume kokie raupsuotieji.

Pajutau, kaip mane išpila prakaitas. Mūsų agentas padarė taip tyčia. Jam įgriso stengtis gaivinti blėstančią mūsų šlovę, todėl jis nusprendė mus pažeminti prieš žiniasklaidą. Kaip peiliu į nugarą. Ir taip gana sunku būti žvaigžde, o kai nebelieka gerbėjų, velniai rautų, tai tiesiog neįmanoma.

O tada man toptelėjo, kad tokia padėtis puikiai pažįstama Jėzui, su kuriuo – tarpininkaujami mūsų draugės – vakar vakarieniavome. Jis visa tai patyrė. Jam meilikavo, o vėliau liaupsių nebeliko. Jis buvo išduotas. Sėdėjau prie to staliuko, laižiausi žaizdas tapatindamasis su Jėzumi Kristumi ir – neslėpsiu – pasijutau daug geriau.