Michael Tucker - Itališkas mūsų gyvenimas

Beje, su Jėzumi labai maloniai pabendravome. Jis visai nepriminė nukryžiuotojo ant kryžiaus, kurio akyse gali nesunkiai išskaityti žodžius „Miriau už jūsų nuodėmes“. Mūsų sutiktasis buvo jaunas svajotojas – žavingas, saldžiakalbis, ganėtinai linksmas. Žinoma, iki garsiojo Henrio Jungmano jam dar toli, bet man patiko jo ironija ir pasaulio suvokimas. Labai norėjau papasakoti jam anekdotą, kaip Mozė ir Jėzus žaidė golfą. Reikėjo papasakoti, jam būtų patikę. Vienu žodžiu, jis man labai patiko. Netgi daug labiau nei mūsų draugė, per kurią su juo bendravome. Manau, ji turėtų apsvarstyti galimybę persikūnyti visam laikui.

Pas ją važiavome turėdami didelių lūkesčių. Aišku, nesitikėjome sutikti Jėzaus, – kol kas mes dar sveiko proto, – tiesiog buvo smalsu, kaip jinai viską padarys. Per pietus ji vis bandė mus maustyti – kad ji pati apstulbo ne mažiau nei mes, kad ji nesupranta, kaip viskas vyksta, žodžiu, paistė visokiausias spiritistines nesąmones.

Bet kai prasidėjo pats seansas, jos vaidyba ganėtinai greitai pasibaigė – nebuvo jokio dramatizmo, jokių fanfarų, ji tiesiog užsimerkė ir mes visi pradėjome laukti. Vėliau Džilė man sakė, kad tą akimirką kambaryje pajuto energijos antplūdį, o per kūną net nubėgo šiurpuliukai. Tačiau nepamirškim, kad tai Džilė – šiurpuliukų karalienė. O aš jutau tik nerimą, ar labai nesmagiai pasijausime. Taigi Džilė sugeba pajusti energiją, o nuo manęs, vos tik susijaudinu, prakaitas ima žliaugti upeliais.

Po kelių akimirkų mūsų draugė prabilo – arba, galbūt, prabilo jis, nes balsas nebuvo panašus į jos.

– Turbūt bus geriausia, jei iš pradžių jūs manęs ko nors paklausite, – pasakė Jėzus. Jis kalbėjo su akcentu. Aramėjišku, sakyčiau, nors iš tiesų nieku gyvu negalėčiau atpažinti to, ko niekada negirdėjau. Tiesiog man jis pasirodė aramėjiškas.

– Kaip laikaisi? – nesugebėjau sugalvoti nieko gudresnio.

– Labai gerai, ačiū.

– Norėtume padėkoti už tai…, kad šiandien esi čia, su mumis, – kaip visada širdingai pasakė Džilė.

– Man labai malonu.

Kaip jau sakiau, man jis pasirodė labai mielas vyrukas, kalbėtis su juo buvo labai lengva, nejaučiau jokios baimės.

– Ar dažnai čia lankaisi? – kitas mano klausimas irgi visiška kvailystė. Tiesiog bandžiau kažkaip pradėti pokalbį, bet staiga suvokiau, kad elgiuosi taip, tarsi norėčiau jį „pakabinti“ bare. Visi, taip pat ir Jėzus, apsimetė, kad aš to nepaklausiau.

– Klauskit iš širdies, – po akimirkos patarė jis.

– Ar gali pasakyti, kur mes būsime kitais metais? – paklausė Džilė. – Ar liksim čia, ar vėl kur nors persikelsim?

Jis nusišypsojo mums abiem – šypsojosi jis gražiai, net patikėjome, kad jam patikome.

– Jūsų kelionė jau prasidėjo.

Geriau ir nesugalvosi. Džilė tiesiog nušvito. Iš kur jis mus taip pažįsta? Man jo žodžiai nepadarė tokio įspūdžio. Juk mūsų draugė, per kurią jis kalbėjo, puikiai žinojo apie mūsų keliones. Daugybę kartų jai pasakojome apie tai, ką išbandėme įkvėpti Naujojo amžiaus judėjimo – meditaciją, tantras, kinų žoleles. Tad nemanau, kad jai buvo labai sudėtinga perduoti šią informaciją jam (o gal turėčiau sakyti Jam). Jai net nereikėjo nieko Jam sakyti, nes tą akimirką ji ir buvo Jis – arba Jis buvo ji – ar kažkaip panašiai.

– Persikelsite gyventi į namą, iš kurio miegamojo lango atsiveria vaizdas į pušyną.

Šitaip daug geriau – tikra pranašystė, tai, ką galėsime patikrinti.

– Kaip nuostabu! – vis dar švytėdama atsiduso Džilė.

Temos kurį laiką nekeitėme. Kad ir kaip mudu su Džile stengėmės išpešti iš jo kokių nors smulkmenų, jis vis mums primindavo, kad „gyvenimas turi savo planų“ ar „savo kelią atrasite pačiais netikėčiausiais būdais“. Be pušyno po langais tiksliai nepamenu jokių kitų pranašysčių, bet iš esmės jam atrodo, kad mes einame teisinga kryptimi. Mūsų kelionė jau prasidėjo ir tai, pasak Jėzaus, yra gerai.

Kiek kelio jau nuėjome, sužinojome tik kitą vakarą tame laikiname spaudos atstovų kambaryje Beverly Hilton viešbutyje. Ant gretimo stalo stovėjo monitorius, per kurį galėjome stebėti kompanijos atstovų susirinkimą kitoje salėje. Kol mes ten sėdėjome siurbčiodami antrarūšį vyną, galvodami apie savo karjeros vingius, burbėdami dėl savo agento klastos, suvokiau, kad per televiziją Donas Olmajeris kalba apie naują sezoną – apie tai, kaip NBC televizijos tinklas pasirūpins, kad vietines vienuoliktos valandos žinias kiekvieną vakarą žiūrės milžiniška auditorija. Olmajeris visai neseniai buvo perkeltas iš sporto skyriaus ir paskirtas NBC vakarų pakrantės skyriaus galva, ar kažkas panašaus. Šitoje kompanijoje galvų akivaizdžiai daugiau, nei ji gali išmaitinti.

„… Ir svarbiausias šio vakaro pranešimas – mes galų gale atsisakysime to seno veterano, serialo L. A. Law , ir išleisime jį užtarnauto poilsio. Rodysime naują serialą, dėl jo ketvirtadieniais dešimtą valandą vakaro televiziją žiūrės rekordinis žiūrovų skaičius.“

Nemanau, kad jo žodžius išgirdau tada, kai jis juos pasakė, – sakoma, kad niekad negirdi to, kas susiję su tavimi. Mudu su Džile susižvalgėme ir greitai nusukome akis, tarsi automatiškai sutarę neigti tai, ką dabar išgirdome. Ir tik kai jis ėmė smulkiau pasakoti apie kompanijos planus, pajutau, kaip tikrovė sunkiasi į mano kūną – tarsi man ką tik prijungė lašelinę su mirtinais vaistais.

Kapt. Pati karčiausia tiesa – jis teisus. Serialas tikrai paseno ir visiems nusibodo. Parodėme visas istorijas, tada vėl grįžome atgal ir jas visas pakartojome. Pats laikas pabaigti šią agoniją.

Kapt. Mūsų nebereikia – kaip peiliu į širdį. Juk visi pavargo ne tik nuo serialo, bet ir nuo mūsų. Visi pamatė, ką sugebame; kurį laiką to užteko, o dabar laikas naujovėms.

Kapt. Pinigai. Dievulėliau, pinigai. Mūsų atlyginimas tuojau sumažės taip, kaip dar niekam niekada pasaulio istorijoje. Na, bent jau manajame pasaulyje tai tikrai. Ar pakankamai susitaupiau? Ar iš viso įmanoma susitaupyti pakankamai?

Kapt. Ir vėl pinigai. Ar elgiausi tinkamai? O gal taip dažnai bandžiau pasinaudoti mūsų šlove, kad žmonės ėmė mus niekinti? Taip ir buvo. Ir į mus tikrai žiūri su panieka.

Kapt. Kapt. Viskas. Mirtis.

O kas dabar? Galėtume ragais nagais laikytis savo pasiekimų – pažįstu žmonių, kuriems pavyko sumaniai išnaudoti savo blėstančią šlovę ir išlikti garsiems metų metus, ištisus dešimtmečius. Tiesiog jie kėlėsi į vis mažesnius miestukus. Galbūt negausi staliuko prabangiajame Spago restorane Beverli Hilse, o štai kokiame Pitsburge tavo garbei surengs net kokį sumautą paradą.

Arba galėtume grįžti ten, kur pradėjome, – į teatrą. Buvusios TV žvaigždės dabar labai populiarios Niujorke.

Dar kartą žvilgtelėjau į Džilę – šįkart iš tikrųjų. Jos akys tokios mėlynos, o žvilgsnis toks gilus. Man pasirodė, kad dėl manęs ji jaudinasi labiau nei dėl savęs. Pinigai ir šlovė jai nerūpi – niekada ir nerūpėjo. Ji nusišypsojo tarsi sakydama „Nesijaudink, viskas bus gerai.“ Bet aš nesijaučiau gerai. Širdyje kunkuliavo pyktis – mano įprasta reakcija į baimę.

– Kuo šitas niekam tikęs sportininkas manosi esąs, kad kalba apie mus taip, tarsi būtume kokia mėšlo krūva? – norėjau pasakyti aš. – Mūsų dėka NBC gyvavo aštuonerius metus, mes sukūrėme naują TV kategoriją – ketvirtadienio dešimtos valandos vakaro filmą.

Tačiau nutylėjau. Prisiminiau pamoką, kurią išvakarėse išmokome iš Jėzaus, – kad mūsų kelias atsiskleis pačiais neįtikėčiausiais būdais. Na, taip, bet šitaip? Donas Olmajeris – mūsų lemties angelas? Vien to užtenka, kad suabejotum savo tikėjimu.