Leon Logothetis - Gerumo dienoraštis

Gerumas yra ne tik vaistas. Tikrasis žmogiškosios bendrystės stebuklas slypi davimo ir priėmimo veiksme. Tai nutinka, kai žmonės peržengia tokias nuobodžias, monotoniškas nesąmones, kaip pokalbiai apie orą, darbas, ir atveria savo vidinį pasaulį – arba, kaip kiti sako, sielą – tam, kad sukurtų artimą tarpusavio ryšį ir pagytų. Norėjau dar daugiau tokių patyrimų. Daug daugiau. Ankstesnėje kelionėje per Ameriką supratau, kad nepažįstamajam pasirodžius mieste nutinka labai retas ir didingas stebuklas. Žmonės nori geriau vieni kitus pažinti, pajusti artimą ryšį. Tad nusprendžiau, jog nėra geresnio būdo dar kartą patirti šią magiją, kaip tik išsiruošus į naują geraširdiškumo misiją per pasaulį.

Stovėdamas tame Holivudo bulvare aš pravirkau. Iš tikrųjų. Paprastai vyrai taip neverkia, bent jau neverkia gatvėje vidury baltos dienos. Tai senos ašaros. Aš vėl verkiau dėl to, kad užaugau pasaulyje, kuriame žmonės stengiasi atsitverti vienas nuo kito sienomis, bendrauti šaltai ir santūriai, užuot puoselėję nuoširdžius santykius su kitais. Ir aš niekuo nesiskyriau nuo jų. Yra vienintelis būdas pasveikti nuo abejingumo – per kitus žmones. Tą akimirką viską aiškiai suvokiau. Priėjęs prie benamio su tokiu įžvalgiu užrašu padėjau jam į aptriušusią kepurę du banknotus po 20 dolerių. Toks paprastas aukojimo veiksmas leido man pajusti tai, ko jau daug metų nejutau: bendrumą su kitu žmogumi. Aišku, aš džiaugiausi gerais santykiais su artimaisiais – savo drauge, šeima, bendradarbiais, – bet man vis tiek trūko to gilaus, neperprantamo jausmo, kad su kitu žmogumi galiu būti viena . Vyras gatvėje nusišypsojo man. Aš taip pat jam šyptelėjau. Ir nuskubėjau namo tiksliai žinodamas, ką turiu daryti.

Sakydamas „nuskubėjau“ iš tikrųjų turiu omenyje, jog šliaužiau vėžlio greičiu, įstrigęs didžiulėje Los Andželo spūstyje. Bet yra ir geroji tokio klaikaus eismo pusė: atsiranda laiko pamąstyti. Tada ir parengiau planą. Supratau: pirmoji mano kelionė per Ameriką buvo skirta gerumui gauti (juk buvau sau skyręs vos penkis dolerius per dieną), bet kitoje išvykoje vien pačiam gauti jau nepakaks. Šįkart viskas turi suktis ratu: privalau siūlyti gerumą, ne tik jo tikėtis iš kitų.

Kai pagaliau ištrūkau iš pragariškų spūsčių, jau buvau nusprendęs su senoviniu motociklu apkeliauti visą Žemės rutulį. Kaip Če Gevara. Motociklo reikės su priekaba, nes niekad nežinai, kam gali prireikti tavo pagalbos. Jis bus geltonas. Taip, geltonas. Nes geltoni motociklai atrodo labai šauniai. Neturėsiu pinigų nei maisto, nei vietos apsistoti. O sudėtingiausias dalykas kelionėje – neturėsiu degalų. Iš karto apsisprendžiau niekad nepriimti pinigų. Žmonės galės pasiūlyti man maisto ir pastogę, bet ne pinigų, už kuriuos pats galėčiau tai įsigyti. Neieškosiu nemokamos kelionės, norėsiu ja su kuo nors dalytis.

Man toptelėjo, kad tikriausiai kuriu pirmą transporto priemonę, varomą išskirtinai žmonių geraširdiškumo. Kaip pastarąjį kartą keliaudamas per Ameriką ir prašydamas pagalbos užmezgiau nuoširdžių draugysčių su kitais žmonėmis, to tikėjausi ir šįsyk. „Kam keisti sėkmės formulę?“ – klausiau savęs.

Bet per šią kelionę aš ne tik prašysiu kitų pagalbos. Būtinai atsidėkodamas pasiūlysiu ką nors ir savo geradariams. Ką nors tikrai svarbaus, nuo ko pasikeistų visas jų gyvenimas. Norėjau vėl susivienyti su pasauliu ir kaip nors, kad ir visai nepastebimai, padėti savo pasaulio broliams ir seserims atrasti ryšį vienam su kitu bei su pačiais savimi. Už man parodytą gerumą atsimokėsiu visiems sutiktiesiems savo pinigais. Niekas iš anksto nežinos apie tokius mano ketinimus. Nenorėjau, kad žmonės žinotų, jog už atsitiktinį gerumo poelgį jie gali ko nors tikėtis ir iš manęs. Ne taip viskas vyksta. Duodame ne tam, kad gautume. Dovanojame, nes to norime. Negalėsiu padėti visiems, kurie bus man malonūs ir draugiški, bet padėsiu tiek žmonių, kiek tik galėsiu. Ir stengsiuosi padaryti jiems ką nors išties reikšmingo ir nepaprasto.

Pagaliau pasiekęs namus užbėgau laiptais peršokdamas net per tris laiptelius. Įlėkęs į svetainę pamačiau savo merginą sėdinčią ant sofos su kompiuteriu ant kelių. Lina nusišypsojo man ir, kaip dažniausiai nutikdavo būnant kartu su ja, aš atsipalaidavau, širdis liovėsi pašėlusiai daužytis.

Priėjau prie jos ir pats to nesuvokdamas atsiklaupiau ant vieno kelio.

– Mieloji, – prabilau, – turiu tau kai ką pasakyti.

Pamatęs, kaip sužibo jos akys, supratau, kad Lina tikisi daug didingesnio pasiūlymo. Pastaruosius kelis mėnesius (nuo tada, kai apsigyvenome kartu) ji pradėjo vis aiškiau užsiminti, jog laukia iš manęs tam tikro pasižadėjimo. Pažado, vesiančio prie įsipareigojimo, vaikų ir gyvenimo, kurį amžinai praleisime kartu.

Amžinai.

Suvokęs, kad suklupęs ant kelio darau jai netinkamą užuominą, greitai atsistojau ir paskelbiau:

– Aš išvykstu į kelionę.

– Puiku, – pasakė ji ir greitai nusisuko į kompiuterio ekraną, leisdama savo šviesiems plaukams apgaubti veidą, kad nepamatyčiau staigaus nusivylimo, aptemdžiusio jos akis. – Kur trauksi?

– Į Los Andželą.

– Mes ir esame Los Andžele. – Ji nusijuokė. – Važiuosi į maisto prekių parduotuvę?

„Dabar arba niekada“, – tariau sau mintyse.

– Ne visai. Važiuosiu iš Los Andželo į Los Andželą. Ruošiuosi senoviniu geltonu motociklu apkeliauti Žemės rutulį.

Kambaryje įsivyravo tyla.

– Mieloji, – prabilau šiek tiek sunerimęs dėl savo saugumo.

Lina stipriai užtrenkė nešiojamąjį kompiuterį.

– Tu rimtai? – Jos veidas apniuko, ji ėmė maldauti: – Leonai, prašau pasakyti man, kad tai tik dar viena iš tavo kuoktelėjusių idėjų.

Taip, tai išties beprotiška mintis.

Dvejojau. Ar tikrai noriu rizikuoti savo santykiais, karjera dėl… gerumo?

– Aš kalbu labai rimtai.

Ji pradėjo verkti. Ir niekaip nesiliovė.

– Mieloji, turiu tai padaryti, – pradėjau jai aiškinti.

Aistra, kurios taip trūko mano gyvenime, vėl atgijo. Jaučiausi kaip Če Gevara, toje paskutinėje scenoje išvažiuojantis į kelionę, kuri visiems laikams pakeis jo ir daugelio kitų gyvenimus. Tai buvo noras ne tik pamatyti pasaulį, bet ir išsimaudyti jo upėje.

– Kodėl?! – sušuko ji. – Nejau tau nepakanka tų ankstesnių egzistencinių šuolių nuo uolų?

– Na, pastarąjį kartą aš tai dariau dėl savęs.

Nutilau. Dar nebuvau iki galo to suvokęs, bet nenorėjau, kad šioje kelionėje svarbiausias būčiau aš pats. Tiesą sakant, man savęs jau buvo per daug. Troškau, jog tai būtų kai kas svarbesnio ir didingesnio. Norėjau, kad paliestų ir jus. Taip, jus .

Mus visus.

Stovėdamas ten ir mėgindamas paaiškinti savo merginai, ką tik įsikėlusiai pas mane gyventi, kodėl privalau išvykti, pamaniau, jog man jau nereikia revoliucijos mano gyvenime. Siekiau sukelti Če Gevaros revoliucinės dvasios bangas kitų gyvenimuose. Norėjau įteikti žmonėms tokias dovanas, kurios pakeistų juos taip, kaip gali pakeisti tik gerumas. Patyrę tokius pokyčius, jie perduotų deglą kitiems, apšviestų pasaulį per mūsų tarpusavio ryšius.

– Mano kelionė būtų tik pirma kibirkštėlė, – mėginau paaiškinti Linai.

Iš pradžių ji nieko neatsakė, o tai kėlė nerimą. Tiesą sakant, manau, kad nėra žemėje žiauresnės bausmės už tylą. Bet pagaliau Lina pakėlė akis ir uždavė man klausimą, kurio aš taip uoliai stengiausi nepaklausti savęs:

– Ak, Leonai, ar kada nors tu galėsi liautis bėgęs?

Atsakymo neturėjau.