Catherine Sanderson - Mažoji anglė Paryžiuje

– Ar matei jo veidą? – krykščiau aš, pagaliau suėmusi save į rankas. – Tai neįkainojama!

– Tavo išraiška taip pat buvo geras paveikslėlis! – Ponas Varlius paėmė Buožgalvėlę ant rankų ir užsisodino ant pečių. – Ar pastebėjai, kaip iš tolo aplenkė mus eidamas pro šalį?

– Atrodė persigandęs, kad priėjęs arčiau gali užsikrėsti linksmumu! Dievulėliau, beveik apsisisiojau iš juoko…

Visa laimė, kad iš tikrųjų taip neatsitiko – už tai turėjau būti dėkinga Prancūzijai ir jos po gimdymo skiriamoms nemokamoms fizioterapijos procedūroms.

Kai sulipome į liftą, ponas Varlius pažvelgė į mane linksmomis kibirkštėlėmis žaižaruojančiomis akimis ir priminė man vieną iš priežasčių, kodėl juo susižavėjau – mums buvo taip paprasta juoktis iš tų pačių dalykų.

Septyneri metai pralėkė nuo tos dienos, kai susipažinome. Susituokę nebuvome, todėl mitas apie polinkį į neištikimybę po septynerių santuokos metų mums netiko, bet per tą laiką žemė po kojomis sudrebėjo – iš pradžių beveik nepastebimai, tačiau vėliau ėmė rastis vos įžiūrimų įtrūkimų, ir jie vis platėjo. Tausojau tokias akimirkas kaip šiandien, nors pastaruoju metu jos vis rečiau bepasitaikydavo, glaudžiau jas prie savęs, puoselėjau prisiminimus apie gerus laikus vildamasi, kad jų užteks mums likti kartu.

– Ar ketini artimiausiu laiku atlaisvinti vonią? – Aš akimirkai pasidėjau plastmasinį maitinimo šaukštą, kurį laikiau rankoje, bandydama išgirsti kokį nors garsą, sklindantį iš mūsų mažyčio vonios kambarėlio. Tačiau atsako nebuvo – jokio energingo taškymosi, kuris paprastai lydėdavo pono Varliaus darbo dienos ryto ritualą, tik garsiai burzgė ventiliatorius, traukdamas iš belangės patalpos drėgną, garais persunktą orą. Susimąsčiusi pažvelgiau į koše išterliotą Buožgalvėlės skruostą ir atsidusau. Atrodė, kad ponas Varlius ir vėl bus užmigęs vonioje. Pirmadienio rytą, dviem dienoms praslinkus po įvykio su šokiais, mes ir vėl buvome kasdienybės vergai.

– Vargšas tėtukas labai pavargęs, – paaiškinau Buožgalvėlei negalėdama apsispręsti, ar turėčiau susierzinti, ar pajusti gailestį, ir tuoj pat prisidengiau delnu žiovulį.

Vienas iš nenumatytų privalumų turėti mažą vaiką buvo tas, kad galėjau į valias kalbėtis su savimi ir sakyti daranti tai dėl dukters – tegul girdi anglų kalbą. Buožgalvėlės žodynas kol kas buvo gana ribotas – keli gyvūnus pamėgdžiojantys garsai ir dviskiemeniai žodžiai, tokie kaip „mama“, „tėtė“, „katė“ – todėl mūsų bendravimo net pasitelkęs lakiausią fantaziją negalėjai pavadinti pokalbiu. Ir vis tiek išsiugdžiau įprotį būdama su ja komentuoti viską, kas vyksta aplinkui, ir tuose pasakojimuose dėl nesuprantamų priežasčių pati save minėdavau trečiuoju asmeniu.

– Ir mamytė ne per geriausiai jaučiasi, – pridūriau bandydama išsikrapštyti mieguistumą iš akių kampučių. Buvo sunki naktelė. Ponas Varlius susijaudinęs kuitė patalus, retkarčiais išrėždavo kokią nesuprantamą frazę – aiškiai sapnavo darbą. Žinojau tai, nes jo prislėgto ir nuolankaus tono su niekuo nebūtum supainiojęs – tegul ir trečią valandą nakties, bet tai, ką girdėjau, neabejotinai buvo įsivaizduojamas pokalbis telefonu su viršininku.

Buožgalvėlė nubaudė mane už tai, kad neatsakingai leidau sau nukreipti dėmesį, ir čiupusi šaukštą grakščiu puslankiu sviedė košės kąsnį. Šis nusileido ant violetinės sofos ir išsitaškė į šalis, o mažoji sukikeno išvydusi išsigandusį mano veidą. Skubiai perbraukiau prijuostės kampu per tirštą baltą dėmę, vogčiomis gurkštelėjau iš puodelio savo jau drungnos café au lait ir čiupau grėsmingai nutaikytą šaukštą jai iš rankutės. Jei noriu bent apytikriai laiku spėti į darbą, mudvi po dešimties minučių turime būti pavalgiusios, apsirengusios ir keliauti pro duris. Tikimybė, kad tai pavyks, buvo nedidelė: Buožgalvėlė vis dar vilkėjo pižamą ir jei mano uoslė neklydo, jos vystyklas prašėsi pakeičiamas. Aš po chalatu dar buvau nuoga.

Pro arkinį langą iš kairės, kurio pavydėdavo visi mūsų svečiai, prieš mane driekėsi šiltu medaus atspalviu nuauksinti Paryžiaus stogai. Šviesa atsispindėjo nuo metalinių kaminų miško, ryškios lyg Lego šalies Bobūro spalvos žaižaravo pilkšvoje skalūno ir akmens jūroje, o tolėliau išdidžiai į dangų stiebėsi Dievo Motinos katedros smailės, pūpsojo Panteono kupolas – iš šios vietos žvelgiant, santykinai arti vienas kito. Monparnaso bokštas, paprastai tolimiausias iš žymiųjų orientyrų, laikinai buvo dingęs iš regėjimo lauko, uždengtas ankstyvo ryto smogo.

Bet didingasis vaizdas – dėl kurio iš karto įsimylėjau mūsų butą, kai ieškojome erdvesnės gyvenamosios vietos man pilve nešiojant avokado dydžio Buožgalvėlę – tą rytą neužkabino dėmesio. Žvelgiau nieko nematydama, tik bandydama nuspėti orą ir nutarti, kaip mums apsirengus.

Vandens gurgėjimas žemyn nutekamąja anga reiškė, kad ponas Varlius baigė maudynes – žinoma, jis tuoj pat pasirodė tarpduryje savo nedidelį kūną susivyniojęs į rankšluostį. Veidas atrodė perkreiptas ir pavargęs, žandikauliai stipriai sukąsti. Man buvo skaudu matyti, kaip jis paseno per kelis pastaruosius metus – ilgas valandas leidžiant prie darbo stalo raudonis buvo palikęs jo skruostus. Berniokas it Eifelio bokšto lempos žibančiomis akimis, kurį pamilau, niekada nepraleisdavo progos pasijuokti. O vyras, su kuriuo gyvenau, tebuvo pilkas ir blankus savo paties šešėlis. Kartu gyvenome, miegojome vienoje lovoje, ir vis dėlto kiekvienas buvome įkalintas savos rutinos – tarp mudviejų vėrėsi gili praraja. Žvelgdama pro langą pono Varliaus buvimą ar nebuvimą laikiau savaime suprantamu dalyku, nė nebeįsiklausydama į savo jausmus. Mums teliko mūsų pačių aidas.

– Tėte, tėte! – vos išvydusi jį riktelėjo Buožgalvėlė ir iškėlusi rankas reikalavo būti tuoj pat išlaisvinta iš savo aukštos vaikiškos kėdutės. Eidamas pro šalį ponas Varlius stabtelėjo prie jos ir pakštelėjo į kaktą, uoliai vengdamas sutikti mano žvilgsnį.

– Finis ton petit-déjeuner, ma puce , – tarė atgaliu smiliumi švelniai nubraukdamas trupinį košės nuo viršutinės dukros lūpytės.

– Na, primink man, kas šiandien tavęs laukia? – pasistengiau ištarti ramiai. Gerai, kad ponas Varlius negalėjo matyti mano veido, nes atrodė, kad ne balintą kavą gerčiau, o čiulpčiau citriną. Bet nebuvo jokio reikalo slėpti kartėlio – jis jau buvo nuėjęs į miegamąjį.

– Une nouvelle présentation… paskutinė parengiamojo maketo versija… Londone. – Pasigirdo maunamų kelnių šnarėjimas ir dezodoranto šnypštelėjimas. – Nežinau, kada grįšiu. Pristatymas prasidės vėlyvą popietę, todėl gali būti, kad parsirasiu paskutiniu Eurostar traukiniu.

Tuo metu ponas Varlius jau beveik tobulai kalbėjo angliškai, jei nekreiptume dėmesio į vieną kitą ne vietoje pridėtą prielinksnį. Per aštuonerius gyvenimo su petite anglaise metus ir dirbant su tarptautiniais klientais klaidos, kurios man atrodė tokios žavingos, kai susipažinome, visai išnyko.

Kramčiau lūpą rydama piktus žodžius, kurie lyg tulžis kilo stemple į viršų: „Ir vėl grįši vėlai? – norėjau tarti. – Bet mes visai tavęs nebematome!“ Dažniausiai ponas Varlius grįždavo namo Buožgalvėlei jau seniai užmigus, o aš būdavau spėjusi pavalgyti, pažiūrėti filmą ir įsitaisiusi lovoje skaitydavau knygą. Susitepdavo sau sumuštinį ir pats vienas užmigdavo ant sofos, apšviestas blykčiojančio televizoriaus šviesos. Pametėme skaičių, kiek filmų jis pramiegojo, ir beveik kiekvieną kartą būdavau kviečiama užpildyti spragų – kaip tikra baigiamųjų scenų pasakojimo ekspertė. Rytais jis vėl išeidavo Buožgalvėlei dar miegant arba, kaip šįryt, lindėdavo vonioje kaupdamas jėgas, kad prisiverstų eiti į darbą, o aš sukdavausi lyg voverė rate, ruošdamasi pati ir rengdama kūdikį.