Catherine Sanderson: Mažoji anglė Paryžiuje

Mano draugužės povyza pasikeitė, akys grobuoniškai prisimerkė ir aš atsisukau pasižiūrėti, ką ji bus išvydusi. Mėlynakis berniukas per dideliu vilnoniu paltu buvo ką tik įėjęs pro sunkias švaistines duris ir kažko dairėsi. Atitiko aprašymą – tai ir buvo mūsų svečias. Laibas, trumpais rusvais plaukais. Tarpduryje jis stabtelėjo, atsisagstė paltą, po kuriuo vilkėjo gerai prigludusį juodą megztinį su vaivorykšte, ir pirma man šovusi mintis buvo – ar tik jis ne gėjus?

Sugavusi jo žvilgsnį Sara pamojo. Ponas iš sąrašo „B“, atrodė, lengviau atsipūtė mus pamatęs. Galbūt jį, kaip ir mane, kamavo baimė vienam einant į sausakimšą barą.

– Bonsoir les filles , – pasisveikino ir numetė savo paltą ant kėdės atlošo. – Žinau, sakėte, kad galiu atsivesti draugą, bet aš dar visai neseniai Paryžiuje – persikrausčiau čia ieškotis darbo – ir nedaug turiu pažįstamų. Todėl, deja, jums teks tenkintis vien mano draugija. – Mudvi su Sara trumpam atsistojome, kėdėmis sučirpindamos mozaikos plytelėmis grįstas grindis, ir jis privaloma tvarka pakštelėjo mums į skruostus.

– O jūs tikrai gerai kalbate angliškai, – droviai pastebėjau. – Kur kas geriau nei bet kuris iš mano studentų, be to, labai britiškai…

– Ak, taip, San Diege baigiau magistro studijas, – paaiškino jis ir įsitaisė kėdėje priešais mane. – Ten turėjau labai daug draugų anglų, kurie, kaip ir aš, daugiausia buvo pagal mainų programas atvažiavę studentai. Todėl ir neužsikrėčiau amerikietišku akcentu. – Aš nusišypsojau iš to, kaip juokingai jis parinko žodžius – amerikietiškas akcentas nuskambėjo lyg kokia liga.

– Galiu kirsti lažybų, kad turėjote ir anglę merginą, – spėdama šovė Sara, palinkusi šiek tiek arčiau prie jo ir švelniai palietusi ranką. Negalėjau atsistebėti, kokia tiesmuka ji kartais gali būti, bet kad ir nenoromis, turėjau pripažinti: ir man buvo smalsu išgirsti, ką jis į tai atsakys.

– Na… ne visai. Buvo viena mergina, bet ji iš Velso, – paaiškino jis ir vos vyptelėjo, lyg norėdamas parodyti, kad prisiminimai vis dar gelia.

Vakarui bėgant man vis labiau ir labiau patiko mūsų svečias. Jis buvo santūriai žavus ir turėjo taiklų humoro jausmą, kuris prancūzams retai būdingas. Nuo tų tamsiaplaukių tipų ant akių krintančiais plaukais, kurie mane paprastai traukdavo, vaikinas išoriškai labai skyrėsi, nes buvo šviesiaplaukis ir pablyškęs. Neigti buvo beprasmiška – jis mane sužavėjo, nors ir mačiau, kad Sara ne mažiau susidomėjusi. Juo daugiau kalbėjome, juo labiau tikėjausi, kad jis, paniekinęs jos entuziazmą, pasirinks mane.

– Keli mano draugai penktadienio vakare groja „Rex“ klube, – tarė jis paprastai, kai Sara kavinės gale laukė eilėje prie tualeto, kurį tiksliau būtų buvę pavadinti tupykla. – Gal norėtumėt kartu? – Man buvo smalsu, ar neatsitiktinai jis pasirinko laiką kviesti ir ar mandagus „norėtumėt“ šiuo atveju reiškia daugiskaitą, ar vienaskaitą.

– Mielai ten nueičiau, – atsakiau lupinėdama nagais savo alaus butelio etiketę. – Man labai patinka „Rex“ klubas. Bet nesu tikra, ar Sara ten jaučiasi it žuvis vandeny… – Iš tiesų tai nė neketinau apie tai užsiminti Sarai. Nesunkiai atleidau sau šią mažutę išdavystę – nusprendžiau, kad būtų pernelyg žiauru palikti jai vaikiną, taip pasmerkiant jį tapti dar vienu kryželiu jos sąraše, nes jaučiau – jis tikriausiai ypatingas egzempliorius.

Net prabėgus daugeliui metų ponas Varlius sutrinka, kai pasakoju istoriją apie mūsų pažintį. Jis taip niekada ir nesugebėjo pateikti patenkinamo paaiškinimo, kodėl tada apskritai atsiliepė į žinutę žurnale. Tikriausiai nieko keista, kad jo įvykių versija gerokai sutrumpinta:

– Na, – sako jis kiek suirzęs, – mes susipažinome bare.

Mudu su ponu Varliumi apsigyvenome kartu, kai mano tarnybos laikas Sorbonne Nouvelle universitete pagaliau baigėsi. Šiek tiek nenoromis palikau savo deux pièces butuką Rue de la Roquette gatvėje ir persikrausčiau į jo chambre de bonne , kelios minutės kelio nuo Liuksemburgo sodų. Tai buvo padaryta grynai pragmatiškais sumetimais, bet mudu jautėmės beprotiškai laimingi savo mažyčiame kokonėlyje ir aš retai kada skųsdavausi dėl nuolaidžių grindų, pavojingai kybančių elektros laidų ar to, kad turėdavau apsiginkluoti sunkiu viduramžius primenančiu raktu ir lediniais plytelėmis klotais laiptais šlepsėti į kito aukšto laiptinėje esantį tualetą.

Tą vasarą liejau prakaitą už neperšaunamo stiklo valiutos keitykloje ir kaupiau pinigus savo mokslams Anglijoje, o ponas Varlius ieškojosi darbo. Pavakariais eidavome pavalgyti į pigiausius bistrot , kokius tik pavykdavo rasti, arba Odéon kino teatre žiūrėdavome filmus, nes darbe galėdavau nusipirkti bilietų su nuolaida. Laisvadieniais kartu lankydavome mano pamėgtas vieteles. Susikibę už rankų maklinėdavome po Biut Šomono parką, kartą prisipirkę žaliųjų métro bilietėlių išsirengėme į Monparnaso kapines aplankyti Seržo Gensburo 9 9 Seržas Gensburas ( pranc . Serge Gainsbourg) – žymus prancūzų kompozitorius ir dainininkas. kapo, klaidžiodavome art nouveau stiliaus pasažais šalia Didžiųjų bulvarų ar akmenimis grįstais skersgatviais ant Monmartro kalvos. Mūsų pokalbius pertraukdavo jaukios tylos pauzės – mus siejęs ryšys, regis, peržengė visus kalbos kliuvinius ir kultūrų skirtumus. Kai žvelgdavau į jo akis, – chameleoniškas, jos būdavo melsvos, žalios arba pilkos, priklausomai nuo besikeičiančios aplinkos, – atrodydavo, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Mudu tobulai tikome vienas kitam.

Su mano draugais ponas Varlius elgėsi nepaprastai šauniai. Laisvai įsitraukdavo į žodžių žaismą ar juokelius mano gimtąja kalba – būdavau labai patenkinta ir draugai nepraleisdavo to pro ausis. Tačiau darydavo ir žavių klaidelių, keletą jų perėmiau ir pati. Mudu sukūrėme savo slaptą kalbą, pagardintą franglais žodžiais ir gausiai knibždančią tyčinių riebių gramatikos klaidų. „Aš tokia pagiriuota“, – aimanuodavau po sunkios nakties. „Man net plaukus gelia“,– švelniai tyčiodavosi ponas Varlius iš mano, jo žodžiais tariant, pragaištingo angliško rengimosi stiliaus, erzindavo mane, kad išėjusi pasilinksminti geriu gerokai daugiau nei bet kuri prancūzaitė, bet labai taktiškai nutylėdavo, netriuškindamas mano pasitikėjimo, ir netaisydavo, kai kalbėdama prancūziškai supainiodavau gimines.

Aš taip pat susipažinau su jo draugais. Tingiai valgydavome namie ruoštą maistą su porele, kurią jis pažinojo nuo vaikystės – į sostinę juos atviliojo noras dirbti čia, bet gyvenimą mieste jie laikė neišvengiama blogybe ir savo ramybės oazę primenančius namus pasirinko mieguistame 15-tajame arrondissement . Mūsų vardai visada būdavo įtraukiami į klubo svečių sąrašą, kai tik kuriame iš jų dar nuo studijų metų Grenoblyje pažįstamas diskotekų vedėjas rengdavo pasirodymą. Kur tik ėjome, visur mane sutikdavo išskėstomis rankomis, girdavo mano prancūzų kalbą ir priimdavo kaip saviškę.

Pagaliau atradau tą nesugaunamą elementą, kurio taip trūko mano paryžietiškai patirčiai. Pamažu atsikračiau ilgai slėgusio jausmo, kad esu pašalaitė, stebinti paryžiečius iš tolo, tarsi pro stiklo sieną, ir negaliu paliesti to, ko taip geidžiu. Nors ponas Varlius ir pats nebuvo paryžietis, tačiau paėmė mane už rankos ir be jokių pastangų įsivedė vidun.

Grėsmingai artėjanti kelionė į Angliją jau nebebaugino manęs, nes dabar turėjau ne tik kur , bet ir pas ką grįžti. Tuo metu, kurį juokaudama vadindavau tremtimi, mudu ilgus vakarus leisime aistringai kalbėdamiesi telefonu prancūziškai. Atvažiuosiu savaitgaliais ir per atostogas. Dabar mane su Paryžiumi siejo tvirti saitai. O po tų kelių mėnesių, kai grįšiu, jau galėsiu visa galva pasinerti į savo naująjį gyvenimą. Gavusi naują darbą ir turėdama pašonėje poną Varlių, padėsiu savo prancūziškojo gyvenimo pamatus.