Catherine Sanderson - Mažoji anglė Paryžiuje

Pirmiausia išvydau viršum krantinę juosiančių gyvenamųjų namų ir biurų pastatų kylantį Eifelio bokštą, tarsi įpaišytą danguje. Buvau lygiai taip pat nustebinta kaip ir anuomet, kai pirmą kartą išvydau jį iš arti – Janas tada stovėjo šalia manęs, o aš jokiu būdu nesitikėjau, kad bokštas bus nudažytas rūdžių spalva. „Tai juk tik šlove apgaubtas elektros stulpas“, – tada pareiškiau apsimetusi, kad jis manęs nė kiek nesužavėjo, ir užsidirbau geraširdišką niuksą į šonkaulius. Bet šįkart, rausdamasi kišenėje žemėlapio ir nekantraudama susirasti sau lizdelį, jutau, kaip pamažu mane užkloja jaudulio banga. Štai, pagaliau! Nuo šiol Paryžius bus mano namai.

Pirmasis telefono numeris, kurį pastebėjau ir virpančiomis rankomis surinkau netoli esančioje telefono būdelėje, buvo moters, už kelių minučių kelio nuo čia ankštoje palėpėje nuomojančios chambre de bonne – kadaise buvusią tarnų patalpą paskutiniajame įspūdingo akmeninio pastato su sunkiomis dvivėrėmis durimis ir marmuru puoštu fojė aukšte. Iš kambario, į kurį galėjai patekti buvusiais tarnybiniais laiptais, atsivėrė vaizdas į Marso lauką, o tolumoje – tiesiai į patį šlovingąjį elektros stulpą. Bet mano entuziazmas akimirksniu išgaravo dėl dviejų priežasčių – bendro tualeto ir laiptų aikštelėje esančio dušo bei žinios, kad šeimininkė gyvena vienu aukštu žemiau, pernelyg arti, kad jausčiausi jaukiai, todėl nusiminusi grįžau prie taksofono bandyti kito varianto iš savo sąrašo.

Antroji vieta, kurią aplankiau – deux pièces vienuoliktame arrondissement netoli Bastilijos. Daugiabutis buvo iš tų pačių laikų kaip ir anas, pirma apžiūrėtas buržujiškas pastatas, tačiau tuo visi panašumai ir baigėsi. Šis rajonas aiškiai priklausė darbininkų klasei, todėl nebuvo jokių įmantrių ornamentų nei raižytų langų, o 104-ojo rue de la Roquette gatvės namo fasadas dažytas baltai ir be papuošimų. Bet vos įžengusi į vidų pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio ir nieko nelaukdama moviau į artimiausią banką gryninti visų iki paskutinio savo kelionės čekių, kad galėčiau susimokėti užstatą ir baigti šį reikalą. Mano buto šeimininkė mažumėlę kėlė įtarimą – atrodė pribloškianti divorcée, elegantiška, bet susitaršiusi, tarsi ką tik išlipusi iš lovos ir užsimetusi dizainerio kurtus drabužius. Nebuvo jokios nuomos sutarties, o pinigus ji paaiškino man pasiimsianti grynais, užsukusi kiekvieno mėnesio pradžioje. Bet aš tikrai neketinau sukti sau galvos dėl šio neįprasto sandorio. Du kambariai, vonia ir virtuvė už tokią pat kainą kaip anoji palėpė netoli Eifelio bokšto, kurią apžiūrėjau anksčiau. Tiesiog per gerai, kad būtų galima atsisakyti.

Kai pagaliau stovėjau atsišliejusi į dabar jau savo laukujes duris ir susimąsčiusi žvalgiausi aplinkui, klausydamasi laiptais tolstančių šeimininkės žingsnių, šypsena beveik netilpo veide. Pirmasis mano gyvenime chez moi , ir jis – Paryžiuje. Drovi mokinukė, glaudžianti prie savęs mokyklinį sąsiuvinį, nerūpestinga aštuoniolikmetė, lakstanti it pašėlusi po Florencijos miestelį, svajingoji studentė su savo pirmuoju prancūzu amoureux – visos mano ankstesnės esybės dabar žvelgė man per petį, iš džiaugsmo trindamos rankas. Tai buvo visų mūsų svajonių išsipildymas. Teprasideda paryžietiškoji petite anglais epopėja.

Rue de la Roquette buvo judri gatvė tiek dienos metu, tiek naktį, iš abiejų pusių juosiama mažyčių parduotuvėlių, barų ir restoranų, prasidedanti sausakimšais barais prie Bastilijos ir vedanti link ramaus Per Lašezo kapinių prieglobsčio, juo tolyn, juo labiau apšiurusi. Nors gyventi vienai man dar buvo naujiena, retai kada jausdavausi vieniša. Mano gyvenimas klostėsi lyg scenarijus pagal aplinkinio triukšmo muziką: gyvą praeivių klegesį gatvėje po mano langu, iš apačioje esančios muzikos įrašų parduotuvės sklindančią boso garsų vibraciją, girtus paryčiais namo kiūtinančių ūžautojų riksmus. Bet ne vien tik gatvės garsai skverbėsi į mano namus: kai naktį išjungdavau šviesas, miegamajame karaliaudavo klaikus fosforinis švytėjimas, kurį skleidė žalios neoninės reklamos virš netoliese įsikūrusios pharmacie , o svetainę nuspalvindavo blyški oranžinė netoliese mirksinčių šviesoforų šviesa.

Viduje viskas buvo kvintesenciškai paryžietiška: niša su elektrine dviejų kaitviečių virykle, įtaisyta virš mini baro dydžio šaldytuvėlio, atstojo virtuvę, du pagrindiniai kambariai – kaip kišenės, o vonia – tokia trumpa, kad maudydavausi susirietusi, keliais siekdama smakrą. Viename apmusijusiame miegamojo kampe pro šviesius žalsvais augalijos raštais margintus tapetus smelkėsi juodas puvėsis ir mano patalynė dažnai būdavo drėgna. Žiemos metu butas pasidarydavo visai nesvetingas: po kiaurai perpučiamais langais įtaisytų mažyčių radiatorių skleidžiama šiluma išeidavo į gatvę anksčiau, nei bent truputį pajusdavau viduje. Po Kalėdų atostogų grįžusi radau savo miegamojo langą taip storai apšarmojusį, kad jį nugramdyti prireikė visos amžinybės.

Tačiau visa tai man nerūpėjo. Dažniausiai laiką leidau ne namie, o pėsčiomis šukavau miestą, apsiginklavusi vien žemėlapiu ar kišeniniu gidu – vieniša petite anglais savo elegantiškame naujuosius namus atstojančiame mieste, lyg kempinė iki paskutinio lašo į save siurbianti aplink tvyrantį prancūziškumą, į kiekvieną aplinkos detalę žvelgianti tarsi į stebuklą. Traukiau į save tokius skirtingus Paryžiaus kvapus: iš kas keli šimtai metrų įsitaisiusių boulangeries sklindantį kepamos duonos aromatą, subrendusio ožkos sūrio dvoką, pranešantį apie už dešimties žingsnių esančią fromagerie , pro metalines groteles į gatvę besiveržiančius pragariškus métro kvapus, šlapimo tvaiką požeminiuose koridoriuose. Gyvenant iš menkų lėšų Paryžiaus skonis buvo panašus į kartų espresą, gurkšnojamą žiemą, prie kavinės radiatoriaus paslapčiom šildantis kojų pirštus, liežuvį surakinantį rūgštų pigų raudonąjį vyną ar burnoje tirpstančią sviestinę pain au chocolat .

Kaip assistante, turėjau specialų mokytojo pažymėjimą, su kuriuo galėjau nemokamai lankytis beveik visuose miesto muziejuose, todėl visus juos vieną po kito ir aplankiau: Pompidu – arba Bobūrą, kaip jį vadina tikri paryžiečiai, – kur eskalatoriais pakilau iki pat viršutinio aukšto pasigrožėti atsiveriančiu miesto vaizdu; Pikaso muziejų Marė rajono širdyje su ramiu mūro siena apjuostu sodu; Rodeno muziejų, įsikūrusį Les Invalides 4 4 Les Invalides – pastatų kompleksas Paryžiuje, pastatytas Liudviko XIV laikais kaip karo veteranų ligoninė ir prieglauda. Dabar tai populiari turistų lankoma vieta, kurioje įsikūrę muziejai. šešėlyje. Maklinėdavau po Luvrą, pradėdama nuo Egipto relikvijų, bet niekada taip ir nepasiekdavau Monos Lizos – traukdavau į Café Marly pailsinti maudžiančių kojų ir grožėtis pagrindinį įėjimą saugančia stiklo piramide.

Mėgstamiausios mano vietelės buvo toliau nuo žmonių išmintų takų. Mėgdavau pasprukti iš universiteto teritorijos Sansjė rajone ir gerti mėtų arbatą mozaikos plytelėmis išklotame Paryžiaus mečetės kiemelyje ar pavasarį neštis užkandžių į Arènes de Lutèce 5 5 Arènes de Lutèce – pirmajame mūsų eros amžiuje pastatytas amfiteatras, dabar – viešasis parkas. . Per langus tarp pamokų laiką užmušinėdavau mažyčiuose kino teatruose Mokyklos gatvėje, kur peržiūrėjau nesuskaičiuojamą galybę puikiausių nespalvotų Holivudo filmų.