Catherine Sanderson: Mažoji anglė Paryžiuje

Prancūzija. Štai kur link reikia sukti savo lekiančias kojas, štai už ko kabinti savo svajas: tokia kerinti, egzotiška, taip kankinamai arti. Ir visai nesvarbu, kad mokykloje prancūzų kalbos pamokos tebuvo viso labo nesibaigiantys dialogų kartojimai ir veiksmažodžių asmenavimas. Ir nesvarbu, kad niekada nesu nė ragavusi croissant , o mano kojos Prancūzijos žemės nepalies dar septynerius kankinančius metus. Sėdėdama mokyklos kalbų kabinete numeriu pažymėtoje kabinoje, gremėzdiškoms ausinėms blokuojant visus angliškus garsus, užsimerkiau ir apsimečiau, kad iš tiesų esu tenai. Taip troškau suvalgyti tuos du šimtus gramų pâtè , kurio man buvo liepta nupirkti bakalėjoje, ir pasiteiravus praeivio – būtinai pagyvenusio vyriškio su berete – kelio, aplankyti bažnyčią arba miesto rotušę.

Ecoutez, puis répétez! – pasigirsdavo balsas traškančiame įraše prieš kiekvieną užduotį. Klausykite, paskui svajokite! – būtų skambėję taikliau. Aš beviltiškai ir nepaaiškinamai įsimylėjau prancūzų kalbą, o kartu ir visą Prancūziją. Net ir dabar nesugebėčiau pasakyti kodėl.

Ir tik vasarą prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį pagaliau Jorko geležinkelio stotyje sėdau į autobusą, vežantį į Hitrou oro uostą, iš kurio turėjau išskristi į Prancūziją. Pamojusi nerimaujančiai mamai kelis kartus giliai įkvėpiau, kad nuraminčiau pilve pašėlusiai sparneliais plazdenančius drugelius. Negalėjau patikėti, kad štai aš iš tikrųjų skrendu. Virpančiais pirštais atsisegusi krepšį dvidešimtąjį kartą pasitikrinau, ar vietoje pasas su jame įkištais bilietais, kuriuos pirkau už pinigus, gautus šeštadieniais nešiojant arbatą su grietinėle stipriai išsikvepinusioms senoms ponioms. Metų metus karštai ginčijausi su tėvais kaskart, kai tik iškildavo aitrus klausimas dėl prancūzų mainų programos, ir piktinausi jų nenoru palengvinti mano dalią. Tačiau veltui – jie negalėjo išsižadėti savo būgštavimų namuose priimti svetimšalį. Bet dabar – pagaliau – buvau pakankamai suaugusi pati spręsti savo gyvenimo klausimus. Ši kelionė į Lioną turėjo būti mano krikštas.

Ištisas dvi savaites gyvensiu pas Florenciją ir jos tėvus. Miegosiu lovoje su prancūziškais patalais. Prie jų stalo valgysiu prancūziškus patiekalus, šluostysiu lėkštę gabalėliu traškios prancūziškos baguette – visai kaip garsaus prancūzų rašytojo Panjolio, kurio knygas rydavau su pasigardžiavimu, herojai ar galybės subtitruotų filmų, kurių rasdavau vietos filmų nuomos krautuvėlėje, aktoriai. Kalbėsiu prancūziškai, ir tik prancūziškai, kasdien, visas dvi savaites. Aštuonis mėnesius rašiau ilgus, stropiai ir meistriškai gudrybių pripintus laiškus Florencijai, už kurios adreso klasėje besimėtančiame Cartable žurnale, susirašinėjimo draugų skiltyje, netyčia užkliuvo akis, vildamasi vieną dieną sulaukti kvietimo. Į mano laiškus Florencija visada atsakydavo prancūziškai. Kaip ir aš, ji kraustėsi iš proto dėl grupės The Cure , o nuotraukoje, kurią iš jos gavau, rusvas akis buvo riebiai apsivedusi tamsiu pieštuku, visai kaip Robertas Smitas. Duobutės jos skruostuose, strazdanėlėmis pabarstyta nosis ir paniurėliškas įvaizdis, kurį taip stengėsi palaikyti, atrodė keistai, bet žaviai. Ir štai pagaliau ją pamatysiu. Buvau pasiruošusi pamilti Florenciją ir tikrovėje.

Kai pagauta drovumo, kuris ankstyvoje paauglystėje man buvo tikra rykštė, išsivežiau lagaminą iš atvykimo salės, pripuolė darbinius šortus mūvinti mergina.

– Ket-rina! – sušuko ji. – C’est bien toi ?

Aš linktelėjau lyg liežuvį prarijusi, gėrėdamasi prancūziška savo vardo skambesio reinkarnacija. Kaip gražiai jos lūpose skambėjo angliškoji „Katerina“!

Florencija buvo kur kas mažesnė, nei įsivaizdavau, o kai pasilenkė man prie skruosto įteikti pirmojo mano gyvenime prancūziško bise , jos plaukai stipriai atsidavė cigarečių dūmais. Jos akcentas buvo nė kiek nepanašus į tuos, kuriuos buvau girdėjusi per klausymosi pratybas mokykloje, todėl dar ilgą laiką meldžiau jos viską kelis kartus man iš lėto pakartoti. Slapčia vyliausi, kad ji išmokys mane vietinio autentiško slengo, kurį išgirdę mano mokytojai netektų amo, o klasės draugai sprogtų iš pavydo.

Sutikimo komanda, kurią su savimi į oro uostą atsitempė Florencija, papasakojo man viską, ką turėjau žinoti apie nutrūktgalvišką jos gyvenimo būdą. Komandą sudarė buvęs vaikinas ir du jaunesnieji broliai, tačiau jokia transporto priemonė į sąstatą neįėjo. Kiek sugebėjau suprasti, buvo ketinama važiuoti autobusu iki greta esančio miestelio pašto, kur dirbo vyresnėlis brolis. Jei jis būsiąs ten, pavešiąs mus, o jei ne – susistabdysime pakeleivingą automobilį ir juo nuvažiuosime iki jos miestelio. Florencijos tėvas, našlys, dirba vakarinę pamainą vietos dešrelių fabrike ir iki vakarienės namie nepasirodys.

Iškėlusios nykščius mudvi su Florencija stovėjome kelkraštyje, ant žolės, o berniokai, gerokai atsilikę, mindžikavo su mano gremėzdišku lagaminu – kad nenubaidytų mūsų sėkmės. Dėkui Dievui, dabar manęs nemato tėvai, – pamaniau ketindama keberiotis į nepažįstamo prancūzo automobilį, grasindamasi tapti nuolat linksniuojamu pavyzdžiu, perspėjimu būsimoms mainų programų dalyvių kartoms. Pamenat tą anglę? Na tą, kuri savo gyvenimą baigė sukapota į gabalėlius ir sukimšta į dešreles?

Tačiau jei koks pavojus ir buvo, tą akimirką tikrai nesukau sau galvos. Visomis juslėmis ryte rijau mane supančią aplinką: ne ta kelio puse dardančius automobilius su keistomis numerių lentelėmis, energiją, su kuria kalbėdami Florencijos broliai imdavo mojuoti rankomis, alkūnėmis ir net pečiais, svetimą jų kalbos melodiją ir tūkstančių mus supančiuose krūmynuose išsislapsčiusių cigales čirpsėjimą. Buvau tokia užsiėmusi, kad iš karto nė nepastebėjau, kai vienas automobilis pristabdė ir sustojo dulkėtame kelyje.

– Ket-rina, réveille-toi! – riktelėjo Florencija, paėmusi mane už rankos ir prikėlusi iš svajų. – Jis sustojo, turime eiti! – Ji numetė pusiau surūkytą cigaretę, meistrišku judesiu sutrynė guminiu sportbačio padu į dulkėtą grindinį ir pasilenkė prie praviro automobilio lango šnektelėti su vairuotoju. Po netrumpai trukusių derybų įkėlėme manąjį lagaminą į bagažinę, o pačios su vienu iš brolių sutūpėme ant užpakalinės sėdynės.

– Et les autres? – paklausiau kapota prancūzų kalba, rodydama į likusius draugus.

– Ak, dėl jų nesijaudink, – abejingai gūžtelėjo pečiais Florencija. – Jie patys ką nors susistabdys.

Automobilis nukūrė, o aš akimis siurbiau kiekvieną kelio ženklą, kiekvieną geltoną pašto dėžutę ir kiekvieną parduotuvės, pro kurią važiavome, vitriną. Jaučiausi tarsi patekusi į savo prancūzų kalbos sąsiuvinį. Viskas buvo taip svetima ir kitoniška, kaip ir troškau. Vis dėlto, nors viskas aplink ir alsavo nesupainiojamu prancūziškumu, dalelė manęs čia jautėsi kaip namuose. Norėjau džiūgaudama apkabinti save: aš iš tiesų tarpstu iš malonumo krisdama iš konteksto – visai kaip ir svajojau.

Po trejų metų, kai man bebaigiant antrąjį studijų kursą universitete „metai užsienyje“ tapo karščiausia pokalbių tema, niekada nevadinau jų šitaip. Man tai turėjo būti „metai Prancūzijoje“, o jiems baigiantis – keli mėnesiai Vokietijoje, dėl šventos ramybės atiduodant duoklę programos reikalavimams. Užpildžiau prašymo formą, pageidaudama dirbti anglų kalbos assistante, ir nesukau galvos, kuriame Prancūzijos krašte atsidursiu, nors Paryžiaus neminėjau. Mane, provincijos mergaitę, didmiesčio mastai ir sostinės gyvenimo įtampa baugino. Norėjau nuvažiuoti aplankyti, tikėjausi, kad galiausiai gyvenimo kelias ten mane nuves, bet dar nebuvau visiškai pasirengusi Šviesos miestui 2 2 City of Light (angl.); La Ville-Lumière (pranc.). . Gavau paskyrimą į lycée nykiame, neįkvepiančiame Ivtò prekybos mieste, asketiškame Normandijos regione, kur kelias valandas per savaitę turėjau „mokyti“ šnekamosios anglų kalbos grupeles abejingų džinsuotų paauglių. Bet darbas, kurio labiausiai nemėgau, buvo tik priemonė pasiekti tikrąjį tikslą. Man terūpėjo tik tai, kad ištisus devynis mėnesius praleisiu Prancūzijoje.