Catherine Sanderson - Mažoji anglė Paryžiuje

Bet visai kaip Ruano laikais mane slėgė tai, kad bendravau daugiausia su tokiais pat atvykėliais kaip aš pati, kitais mokytojais universitete arba britais ir amerikiečiais, kuriuos sutikdavau baruose. Leisdavome ilgus vakarus lygindami savo užrašus apie patirtus nuotykius, ir nors tai buvo be galo smagu, troškau kažko daugiau. Svajonėse pyniau viltis susidraugauti su savo mokiniais, bet karčiai nusivyliau patyrusi, kad dauguma jų gyvena su tėvais ir vos pasibaigus paskaitoms sėdę į RER 6 6 RER ( pranc . Réseau Express Régional) – požeminių greitųjų traukinių tinklas, jungiantis Paryžių ir jo priemiesčius. traukinius važiuoja namo į tolimuosius priemiesčius.

Dauguma mano didžiausių troškimų lenkė mane iš tolo: gyvenau greta prancūzų, bet ne tarp jų. Stebėjau prancūzišką gyvenimą, bet niekada iš tikrųjų jo negyvenau. Visada buvau per plauką nuo savo svajonių išsipildymo. Ir vis dėlto kartais šis mažas žingsnelis atrodė neįveikiamas.

Už nugaros palikusi savo antrąją paryžietišką žiemą – apmaudo kupiną šaltą metą su įprastais streikais, kurie į pabaigą visai nutraukė pamokas – ėmiau nerimauti ir dėl savo ateities Prancūzijoje. Gali būti, kad sutartis su universitetu nebebus pratęsta, bet galiausiai ne to ir norėjau. Niekada nedirbsiu mokytojos darbo – tai tebuvo patogiai pasitaikiusi priemonė pasiekti savo tikslą – prancūziškąjį gyvenimą. Teks skubiai susirasti kitą pragyvenimo šaltinį, pastovesnį, kuriuo galėčiau pasikliauti ilgoje kelionėje. Atsitiktinai susitikusi savo draugės draugę, amerikiečių teisininkų kontoros jaunesniąją administratorę, gavau atsakymą, kurio ieškojau – turiu baigti dvikalbius sekretorių kursus. Nesunkiai galėjai gauti asistentės darbą, jei anglų kalba yra tavo gimtoji ir puikiai moki prancūzų. Štai jums ir tobulas darbas petite anglaise .

Mano planas turėjo šiokį tokį trūkumą – vieninteliai kursai, suteikiantys dėmesio vertą diplomą, buvo dėstomi Anglijoje. Prancūzai turi grakštų posakį, tiksliai apibūdinantį padėtį, kurioje atsidūriau: devoir reculer pour mieux sauter. Teks griežiant dantimis žengti porą žingsnių atgal, kad galėčiau padaryti didelį šuolį į priekį. Nors ir būgštavau, neturėjau kito pasirinkimo – teks keliems mėnesiams grįžti į Angliją, kol vėl galėsiu šokti į savo paryžietiškąjį gyvenimą.

Kaskart pagalvojusi apie išvažiavimą iš Paryžiaus pajusdavau viduje didžiulį baimės rezginį. Klaidžiodama po vaisių ir daržovių turgų Rišar Lenuaro bulvare, grumdoma minios ir saugodama kojas nuo parduotuvių vežimėlių, be kurių joks paryžietis, regis, nepajėgtų išsiversti, ratukų, jaučiau, kaip gniaužia gerklę. Pati viena Majestic Bastille kino teatre žiūrėdama filmą „Visi ieško katino“ 7 7 Chacun cherche son Chat – 1996 m. romantinė prancūzų komedija, režisierius ir scenarijaus autorius Cédric Klapisch. lyg užkerėta spoksojau, kaip numylėtoje kaimynystėje klostosi įvykiai: mano raudonai balta savitarnos skalbykla, mėgstamiausia kavinė, muzikos įrašų parduotuvė, kurioje rinkdavau skrajutes į naktinius klubus. Pradėjus bėgti titrams publika puolė ploti – šio reiškinio niekur kitur nesu mačiusi, tik Prancūzijoje – ir prietemoje mano akys paplūdo ašaromis. Dabar Anglija man atrodė nyki ir dvimatė, palyginti su sodriu ir gruoblėtu gyvenimu Paryžiuje, kuriame žongliruojant ne savo gimtąja kalba kas žingsnis manęs laukė po iššūkį, kur kiekviena įveikta kliūtis reiškė mažytę asmeninę pergalę.

Tuo metu jau buvau susidraugavusi su Sara – kita universiteto lectrice . Ta škotė mergina turėjo kupetą tamsių garbanų ir polinkį į meilės nuotykius su nepažįstamaisiais – toks jos elgesys mane žavėjo, bet kėlė ir pasibjaurėjimą. Jis tikrai nepadėjo griauti giliai įsišaknijusio prancūzų požiūrio į petite anglaises ir jų palaidą moralę, tačiau būtų neteisinga manyti, kad Sara vienintelė atsakinga už šio mito palaikymą, ypač turint omenyje škotišką jos kilmę – juk iš esmės ji buvo petite ecossaise 8 8 Ecossaise (pranc.) – škotė. .

Vieną kovo vakarą, likus dviem ar trims mėnesiams iki man gresiančio išvykimo, mudvi sėdėjome sukryžiavusios kojas ant vienintelės mano bute lovos, kuri atliko ir sofos paskirtį. Kaip paprastai, kambarys pirmajame aukšte su popieriniais langais buvo tarsi apsiaustyje: pro kreivai įstatytas duris traukė ledinis skersvėjis, o prie šviesoforo sustojusiems motoroleriams su nupjautais išmetamaisiais vamzdžiais birbinant variklius, triukšmas kartais būdavo toks garsus, kad atrodydavo, lyg sėdėtume lauke, ant šaligatvio. Pigiam Bordeaux prislopinus pojūčius mes buvome abejingos aplinkos nepatogumams ir visą dėmesį sutelkėme į šūsnį laiškų, kuriuos Sara buvo ištraukusi iš odinio portfelio ir paskleidusi ant dygsniuotos antklodės.

Prieš kelias savaites ji buvo įdėjusi asmeninį skelbimą anglų ir prancūzų kalbomis leidžiamame žurnale, klasifikuotų skelbimų skiltyje: „ Jeune fille anglaise ouverte cherche amis français “, – tokia buvo žinutė. Sarą užplūdo kalnas entuziastingų atsakymų, pradedant pasiūlymais, nepadoriausiais iš nepadoriausių, ir baigiant nuoširdžiais vyrų laiškais apie tai, kad jie norį tik patobulinti savo anglų kalbą. Mudvi tingiai žiūrinėjome atsakymus, kuriuos Sara buvo atidėjusi į antraeilį sąrašą su mintimi, kad neketina leistis į artimesnius santykius. Tegul ji ir plačių pažiūrų, bet net prie geriausių norų nebūtų galėjusi visų aprėpti.

– Sunku patikėti, kad atsakė šitiek žmonių, – tariau su nuostaba. – Tavo ėjimas tikrai pasiteisino…

– Visiškai, – atsakė Sara ir įsipylė dar taurę vyno. – Ypač dėl to, kad visi šeši, su kuriais iki šiol buvau susitikusi, vaišino mane vakariene.

Bijojau net pagalvoti, ko už vakarienę tikisi vaikinas, atsiliepiantis į pažinčių skelbimus. Nors tuo metu po ašaromis pasibaigusio trumpo meilės romano su anglu vaikinu, taip pat atvykėliu, pati buvau vieniša, negalėjau įsivaizduoti, kad einu į aklą pasimatymą. Visas šis „verslas“, mano akimis žvelgiant, buvo kažkoks nesveikas, ir džiaugiausi galėdama likti nešališka stebėtoja, viską išgyventi per Sarą.

Ir vis dėlto vienas laiškas iš „B sąrašo“ užkabino mano dėmesį. Kas tiksliai jame buvo parašyta, aš jau senų seniausiai pamiršau, bet iš kitų jis išsiskyrė žaismingu tonu ir tobulai atseikėta doze ironijos. Autorius pasivargino iškarpyti iš žurnalų juokingų paveikslėlių, kuriais iliustravo savo žodžius: virš glaudėmis apsitempusio vyriškio su ūsais, mūvinčio baltas kojines ir įsispyrusio į gumines šlepetes, ranka buvo užrašyta: „Renkuosi įprastą apavą.“

– Kaip prancūzas, šis vaikinas atrodo gana šmaikštus, – pareiškiau mojuodama laišku Sarai po nosimi ir svarstydama, kodėl šis kandidatas neatsidūrė „A sąraše“. Tarp mano pageidaujamų bruožų humoro jausmas neabejotinai užėmė aukštą vietą. – Tik pažvelk, jis mėgsta vaikščioti į klubus, klausytis elektroninės muzikos, dirba žurnale… Galėtų būti visai smagu su juo susipažinti…

– Tai duokš man telefoną, – burbtelėjo vos šyptelėjusi Sara. – Ką gali nuveikti tuoj, niekad nesakyk rytoj, ką?

– Ne, palauk! Taip negalima! – užprotestavau aš, staiga susigėdusi. – Ką, po galais, jam pasakysime?

Bet jau buvo per vėlu. Pasičiupusi telefoną Sara rinko numerį.

Mudvi sėdėjome prie apvalaus stalelio, siurbčiojome bière blanche iš visai nemoteriškų bokalų ir buvome giliai įnikusios į pokalbį, kai pasirodė jis. Tarp mūsų juoko priepuolių Sara nuo vyno besipinančiu liežuviu kažkaip sugebėjo įtikinti suglumusį vaikiną iš sąrašo „B“, kad jis turi susitikti su mumis vienoje iš mano mėgstamiausių vietų. Pasiūlėme, jei nori, atsivesti draugą ar draugę – tai buvo pabrėžtinai ne pasimatymas. Aš niekaip negalėjau atsistebėti, kad Café Charbon ir daugelio kitų Paryžiaus vietų padavėjos, regis, pakluso vienam stiliui: buvo liesos, bet tvirtos, be jokių pastangų darė visiems įspūdį ir šiek tiek niekino savo irzlią, bohemišką clientèle . Bare, kurio vidus buvo išdažytas tiksliu nikotino atspalviu, o gal kadaise buvo baltas, tik sugėrė tūkstančių cigarečių dūmus, dėl aukštų lubų akustika buvo tokia, kad triukšmingi pokalbiai aplink mus virto neįkyriu fonu.