Catherine Sanderson - Mažoji anglė Paryžiuje

Jau nebebuvau tiesiog kažkokia petite anglais. Priklausiau jam.

Vienas iš geriausių dalykų buržua stiliaus bute Simono Bolivaro alėjoje, kuriame mudu su ponu Varliumi praėjus septyneriems metams gyvenome su vos metukų dukrele Buožgalvėle, buvo krautuvėlė pirmame namo aukšte. „ Les Intondables “ – kirpykla ne be humoro jausmo. Žaismingas pavadinimas, kuris galėjo reikšti bet ką, pradedant „neapkerpamieji“, „neapskutamieji“ ar net „nenušienaujamieji“, priklausomai nuo to, kaip pageidausite išversti veiksmažodį „tondre“ , davė toną visai riešuto dydžio įstaigėlei su plakatu ant durų, reklamuojančiu kitas to paties ženklo kirpyklas Paryžiuje, Uagadugu ir Žif prie Ivetės (prancūziškas Bonjor Regio, nedidelio pajūrio miestelio Vakarų Sasekse, atitikmuo), ir neįmantrių psichodelinių piešinių sūkuriais ant sienų.

Jis lyg diena ir naktis skyrėsi nuo aštuntajame arrondissement įsikūrusių salonų išpūstomis kainomis, kuriuose per keturiasdešimt perkopusios pasipūtėlės Parisiennes rinkdavosi pasipuikuoti savo dizainerių kurtomis rankinėmis, kol dosnių arbatpinigių besigviešianti uniformuotų dažytojų, stilistų ir galvos masažuotojų armija sukdavosi aplinkui it pulkai grifų, tenkindama kiekvieną jų užgaidą. Dizainerių kurtais drabužiais apsikarsčiusios į penktą dešimtį persiritusios ponios su šuneliais, aprengtais Chanel paltukais, mūsų rajone pasirodydavo itin retai. Būtent todėl jis man taip patiko.

Les Intondables dar turėjo muzikinį automatą, prigrūstą mano mėgstamiausios muzikos – naujos ir senos. Stabtelėjusi blausiai apšviestoje fojė ištrinti reklaminiais laiškais užkimštos savo elektroninio pašto dėžutės, nustebdavau prisiminusi kiekvieną jau klasika tapusio grupės „New Order“ albumo žodį ar iš pirmųjų akordų pažinusi „Smells like Teen Spirit“. Jei grodavo man nežinomą dainą, turėdavau tramdyti norą kyštelėti galvą pro salono duris ir pasiteirauti. Tos draugingos mergaitės, kokia buvau kadaise, lipte lipdavusios prie diskotekų vedėjų naktiniuose klubuose, ilgai raginti nebūtų reikėję. Bet toji moteris, kuria tapau, tokiam lengvabūdiškumui neturėjo laiko – reikėjo lėkti čia pas vaikų auklę, čia į darbą ir atgal, iš kelio išsukant tik į prekybos centrą, kad nepasirodytų per maža. Buvau dirbanti motina, kurios gyvenimas ėjo tiksliai pagal nematomo metronomo tiksėjimą. Bijojau išsimušti iš vėžių, jei nukrypčiau nuo įprasto kurso.

Vieną birželio pabaigos šeštadienio rytą ponas Varlius, Buožgalvėlė ir aš praėjome pro saloną pakeliui namo bejėgiškai nuleidę rankas – ieškodami buto buvome patyrę eilinį nusivylimą. Žygio pradžioje turėjome didelių vilčių – nekilnojamojo turto agentūros tinklalapyje įdėtose nuotraukose buvo matyti natūralaus medžio grindys, veikiantys židiniai, o agentas telefonu pabrėžė, kad butas yra nuostabioje vietoje, su vaizdu į mairie du 19ième ir Biut Šomono parką. Tačiau kai atsivėrus paradinėms durims išvydome buvusius tarnų kambarius – vieną prie kito, be jokio jungiančio koridoriaus, be to, sužinojome, kad nėra centrinio šildymo, mūsų entuziazmas ėmė blėsti, o galiausiai ir visai išdulkėjo, kai vonios kambaryje tikro tualeto vietoje atradome sanibroyeur , kuris nuleidus vandenį kėlė kurtinantį triukšmą. Tiesa, pavojingu kampu išsilenkęs pro miegamojo langą galėjai akies krašteliu užkabinti parko pakraštėlį ir šiferiu dengtą rotušės stogą, bet tai buvo menka paguoda, turint galvoje visus buto trūkumus.

Kai pasiekėme namus, ponas Varlius palaikė atidaręs sunkias medines duris, kol akmeniniais laipteliais užnešiau Buožgalvėlės vežimėlį į blausiai apšviestą, apskurusį fojė. Teko pripažinti, kad praėjusių amžių sandūroje iš smiltainio statyto Osmano 10 10 Georger-Eugène Haussmann (1809–1891) – architektas, 1852–1870 metais Napoleono III užsakymu vykdęs Paryžiaus miesto renovaciją. Ji tęsėsi ir po 1870 metais įvykusio Antrosios imperijos žlugimo. laikų namo penktajame aukšte esančiam mūsų butukui konkurentų rasti sunku. Kambariai buvo gerai išplanuoti, grindis dengė ąžuolinės lentos, židiniai – iš marmuro, o sienos storos, todėl su kaimynais susitikdavome, bet retai kada juos girdėdavome. Balkonas – per visą aukštą, o didžiuliai iki pat grindų langai žvelgė į pietų pusę, todėl kambariai buvo sklidini saulės šviesos. Vienintelė bėda, kad šis butukas nepriklausė mums, ir net jei šeimininkus būtume įtikinę jį parduoti, tai toli gražu ne mūsų kišenei.

Troškimas turėti savo būstą mane tiesiog apsėdo nuo tos akimirkos, kai pilkšvai mėlynose dukros tėvo akyse šmėstelėjo mintis apie Buožgalvėlę. Ponas Varlius buvo sutrikęs ir nesuprato, kodėl man taip maga įsigyti nekilnojamojo turto: prancūzai, priešingai nei anglai, iki keturiasdešimties nė nesusimąstydami gyvena nuomojamuose namuose. Bet būstų kainoms ėmus kilti aukštyn svaiginančia spirale, aš vis labiau rūpinausi bijodama, kad galime nesuspėti į traukinį.

– Niekaip negaliu patikėti, kad kas nors ryžtųsi mokėti šitokius pinigus už butą su išliaupsintuoju „Portaloo“ 11 11 Portaloo – kanalizacijos nuotėkų rinkimo aparatas, įrengiamas pastate, neturinčiame bendros kanalizacijos sistemos. , – bambėjau aš, rausdamasi raktų. – Jeigu tokiems žmonėms kaip mes kainos rinkoje yra per aukštos, kas, po galais, gali sau leisti ką nors šiame mieste įpirkti?

Dar nespėjau įsivažiuoti į man taip būdingus ilgus išvedžiojimus, kai su niekuo nesupainiojami gitaros akordai privertė užsičiaupti. Išlaisvinusi Buožgalvėlę iš vežimėlio apsaugos įrenginių pažvelgiau į poną Varlių, kuris atidžiai tyrinėjo bendrą pašto dėžutę su užrašu „ courrier volumineux “. Iš šypsenos jo lūpose supratau, kad ir jis atpažino dainą „Bigmouth Strikes Again“, atliekamą grupės „ The Smiths “. Nors mudu skyrė Lamanšo sąsiauris, bet paauglystėje abu su ponu Varliumi svaigome klausydamiesi labai panašios muzikos.

Vos pastatyta ant plytelėmis išklotų grindų, Buožgalvėlė ėmė mojuoti trumpomis putliomis rankutėmis, ir aš susimąsčiau, ar tik mūsų darnus muzikos skonis nebus įrašytas į jos DNR. Nė akimirkos nesudvejojęs ponas Varlius prisidėjo prie jos, rodydamas pavyzdį ir drąsindamas judinti kojas taip, kad norėtum prasmegti skradžiai žemę iš gėdos, pamatęs savo dėdę kažką panašaus raitant per tavo vestuves. Pati niekada nebuvau gera šokėja, ypač blaivi, bet ponas Varlius turėjo neabejotiną talentą. Jo repertuaras platus – nuo roboto šokio iki Džono Travoltos suktukų filme „Šeštadienio nakties karštinė“ 12 12 Orig. „Saturday Night Fever“. . Didžiai juokingai siūbuodamas klubais ir it lasą sukdamas įsivaizduojamą mikrofoną jis ragino Buožgalvėlę: „ Danse! Pivote! Oui, comme ça! “

Kvatojau taip, kad ašaros ritosi skruostais, ir vis dėlto pirmoji pastebėjau ant dukters nusileidusį šešėlį. Garsi muzika ir kilimu dengtos grindys, kurios girgždėdavo nuo kiekvieno žingsnio, mus išdavė. Pamatęs pasikeitusią mano veido išraišką ir delnais ant burnos tramdomą juoką, ponas Varlius sustingo judesyje. Tik Buožgalvėlė ir toliau tęsė savo šokį, visiškai abejinga aplinkai, kai rimto veido nepažįstamasis – pusamžis vyriškis giliai raukšlių išvagota kakta ir niūriai žemyn nusvirusiais lūpų kampučiais – iš tolo aplenkdamas mūsų šeimyną nuėjo link durų.

Kai tik paradinės durys sunkiai trinktelėjo ir užsidarė, mudu su ponu Varliumi pratrūkome juokais taip tampydamiesi, kad prancūzai pavadintų tai fou rire .