Николас Спаркс - Amžinai tavo

Užvesdamas variklį jis nusišypsojo, nes puikiai žinojo, kas nutiks paskui.

32

Betė

Betė miegojo prastai ir pabudo išsekusi. Praėjusią naktį audra kirto visu smarkumu, smarkūs vėjai ir didžiulis kiekis kritulių užgožė ankstesnį tvaną. Išvakarėse ji negalėjo nė įsivaizduoti, kad vanduo dar pakils, tačiau kai pažvelgė pro langą, kontora atrodė kaip atskira salelė vandenyno vidury. Praėjusį vakarą ji pavarė automobilį ant aukštesnės vietos po magnolija; dabar suprato, jog šauniai sugalvojo. Ten taip pat buvo atskira maža salelė, o vanduo jau beveik siekė aukštą Nanos sunkvežimiuko dugną; sunkvežimiukas per potvynius niekada nenuvildavo, tačiau šaunu, kad stabdžiai sutaisyti. Kitaip jos būtų įstrigusios.

Praėjusį vakarą ji leidosi į miestą pirkti pieno ir kitų pagrindinių produktų, tačiau kelionė buvo veltui. Viskas buvo uždaryta, o iš kitų transporto priemonių gatvėse tebuvo matyti komunalininkų sunkvežimiai ir šerifo departamento visureigiai. Pusė miestelio liko be elektros, tačiau jų namas iki šiol nenukentėjo. Šiek tiek guodė tik televizijos ir radijo transliacijos, kurios pranašavo, kad šiandien audra išsikvėps; tikėtina, rytoj vanduo pradės slūgti.

Betė sėdėjo verandos sūpuoklėse lauke, o Nana su Benu prie virtuvės stalo pliekė kortomis džinramį. Tai buvo vienintelis žaidimas, kuriame juodu buvo apylygiai varžovai, todėl Benui nebuvo nuobodu. Betė įsivaizdavo, jog vėliau leis jam pasitaškyti priekiniame kieme, o pati eis patikrinti šunų. Tikriausiai neverta stengtis, kad Benas neperšlaptų, verčiau apvilkti maudymosi kostiumu; kai anksčiau, dar ryte, ėjo šerti šunų, apsiaustas nuo lietaus beveik negelbėjo.

Besiklausant vienodu ritmu į stogą barbenančio lietaus jos mintys nuklydo prie Dreiko. Betė tūkstantąjį kartą užsimanė pasikalbėti su broliu ir spėliojo, ką jis būtų pasakęs apie nuotrauką. Ar jis irgi tikėtų jos galia? Dreikas niekada nebuvo itin prietaringas, tačiau jos širdis šokteldavo kiekvieną kartą, kai ji prisimindavo jo nepaaiškinamą paniką pametus nuotrauką.

Nana buvo teisi. Ji nežino, ką Dreikas ten ištvėrė, taip pat nežino, ką teko patirti Loganui. Kad ir kaip stengėsi daugiau sužinoti, niekas neatrodė tikra. Ji galvojo apie įtampą, kurią vyrai jautė už tūkstančių mylių nuo namų, būdami tarp žmonių, kurie šneka nesuprantama kalba, vilkėdami neperšaunamas liemenes ir mėgindami išlikti gyvi. Argi neįmanoma patikėti, kad vienas kitas prisiriš prie kokio daiktelio, kuris, savininko įsitikinimu, jį saugo?

Ne, nusprendė ji. Jokio skirtumo, lyg nešiotis švento Kristoforo medalioną ar triušio letenėlę. Visai nesvarbu, jog čia nėra jokios logikos – logika nesvarbu. Nei absoliutus tikėjimas magiškomis galiomis. Jei dėl nuotraukos kas nors pasijuto saugiau – puiku.

Tačiau ją sekti? Persekioti ją?

Štai kur jos supratingumas pragaišdavo. Kad ir kaip skeptiškai ji vertino Keito ketinimus ar netgi jo mėginimą pasirodyti nuoširdžiai susirūpinusiu dėl jos gerovės, turėjo pripažinti, kad tokia situacija verčia ją jaustis iš tikrųjų pažeidžiama.

Ką ten Loganas sakė? Kalbėjo apie kažkokią skolą? Reikia manyti, už gyvybę, tačiau kodėl?

Betė papurtė galvą išsekusi nuo minčių, nuolat gainiojančių viena kitą. Pakėlė akis, kai išgirdo virstelint duris.

– Labas, mamyte.

– Sveikas, branguti.

Benas įėjo ir prisėdo greta.

– Kur Tibo? Šiandien jo dar nemačiau.

– Jis neateis, – pasakė ji.

– Dėl audros?

Dar nereikia jam sakyti, o ir pati nepasiruošusi.

– Jis turi šį tą nuveikti, – sugalvojo pateisinimą.

– Supratau, – tarstelėjo Benas ir pasidairė po kiemą. – Žolės visiškai nebematyti.

– Žinau. Tačiau žada, kad lietus greitai liausis.

– Ar šitaip jau kada buvo? Kai tu buvai maža?

– Porą kartų. Tačiau visada kartu su uraganu.

Benas linktelėjo, paskui pasitaisė akinius. Betė perbraukė ranka jo plaukus.

– Girdėjau, kad Loganas tau kažką davė.

– Aš negaliu apie tai kalbėti, – atsakė vaikas rimtu balsu. – Tai paslaptis.

– Mamai gali pasakyti. Aš puikiai saugau paslaptis.

– Puikus bandymas, – pasišaipė berniukas, – tačiau šįkart manęs neapkvailinsi.

Ji nusišypsojo, atsilošė ir kojomis įsupo sūpuokles.

– Viskas gerai. Aš jau žinau apie nuotrauką.

Benas dirstelėjo į ją spėliodamas, kiek ji žino.

– Na, žinai, – tęsė ji, – tą dėl apsaugos?

Jo pečiai susmuko.

– Jis tau pasakė?

– Žinoma.

– Och, – atsiduso vaikas, akivaizdžiai nusivylęs. – Tibo sakė, kad ši paslaptis bus tik mudviejų.

– Ar turi tą nuotrauką? Norėčiau ją pamatyti.

Benas dvejojo, paskui įkišo ranką į kišenę, ištraukė perlenktą laminatą ir padavė mamai. Betė atlenkė nuotrauką ir įsmeigė akis jausdama, kaip užplūsta prisiminimų banga: jos paskutinis savaitgalis su Dreiku, jų pokalbis, velnio ratas, krintanti žvaigždė.

– Ar duodamas nuotrauką jis dar ką nors tau sakė? – pasiteiravo Betė, tiesdama nuotrauką sūnui. – Be to, kad tai paslaptis, noriu pasakyti?

– Tibo pasakė, kad jo draugas Viktoras vadino nuotrauką sėkmės talismanu ir kad Irake ji jį apsaugojo.

Betė pajuto, kaip širdis pradeda smarkiau plakti ir prikišo veidą arčiau Beno.

– Ar sakei, kad Viktoras vadino ją sėkmės talismanu?

– Aha, – linktelėjo Benas. – Šitaip sakė Tibo.

– Tu įsitikinęs?

– Žinoma.

Betė žiūrėjo į sūnų, o jos viduje siautė kova.

33

Tibo

Tibo susikrovė į kuprinę tą nedaugelį namuose buvusių produktų. Šėlo gūsingas vėjas, vis dar pliaupė lietus, tačiau jis yra ėjęs ir blogesnėmis oro sąlygomis. Bet dabar, regis, nesugebėjo sukaupti jėgų, kurių reikia nueiti iki durų.

Viena buvo čia eiti; visiškai kas kita – išeiti. Jis pasikeitė. Iš Kolorado išėjo jausdamasis vienišesnis nei bet kada; čia jo gyvenimas atrodė sklidinas ir išbaigtas. Bent jau iki vakar dienos.

Dzeusas galiausiai susirangė kamputyje. Jis visą dieną neramiai mindžikavo, nes Tibo neišvedė jo pasivaikščioti. Kaskart, kai šeimininkas nueidavo įsipilti stiklinės vandens, Dzeusas šokdavo ant kojų nekantraudamas, ar dar ne laikas eiti.

Įpusėjo popietė, tačiau, debesims aptraukus dangų, lyjant atrodė tamsiau. Audra be perstojo plakė namą, tačiau Tibo jautė, jog tai paskutiniai jos pasispardymai; kaip neseniai sugauta žuvis, pliaukšinti doke, audra neketino užgesti ramiai.

Didžiąją dienos dalį jis praleido stengdamasis negalvoti apie tai, kas nutiko ar kaip to buvo galima išvengti; tai būtų beprasmiška. Jis viską sugadino, štai taip paprastai, o praeities nepakeisi. Jis visą laiką stengėsi gyventi per daug nemąstydamas apie tai, ko negalima pakeisti, tačiau šįkart buvo kitaip. Tibo nežinojo, ar apskritai kada nors atsikvošės.

Tuo pat metu jis niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, jog niekas dar nebaigta, kad kažkas liko nepadaryta. Ar paprasčiausios pabaigos jis pasigedo? Ne, kažko daugiau; karo metų patirtis išmokė vaikiną pasitikėti instinktais, nors niekada nebuvo tikras, iš kur jie kyla. Nors žinojo, kad turėtų išvykti iš Hamptono, net jei tik todėl, kad atsidurtų kuo toliau nuo Keito Kleitono – Tibo neturėjo iliuzijų, kad Kleitonas atleis ir pamirš, – negalėjo prisiversti nueiti iki durų.

Rato centre buvo Kleitonas. Kleitonas – ir Elizabeta su Benu – buvo ta priežastis, kodėl jis čia atėjo. Jis tik niekaip negalėjo suvokti, kodėl ar ką turėtų daryti.

Dzeusas kamputyje atsistojo ir nuėjo prie lango. Tibo atsisuko ir tą pat akimirką išgirdo beldimą į duris. Jis instinktyviai įsitempė, tačiau pro langelį dirstelėjęs Dzeusas pradėjo vizginti uodegą.