Николас Спаркс - Amžinai tavo

– Ar nori apie tai pasikalbėti? – pasiteiravo ir krustelėjo nykščiu lango link. – Paskambino iš mokyklos ir pasakė, kad išvažiavai namo. Direktorius atrodė kiek sunerimęs, o paskui pamačiau, kad pasukai link kontoros. Man pasirodė, kad judu susikivirčijote.

– Tai rimčiau negu kivirčas, Nana, – pavargusiu balsu ištarė Betė.

– Šitai supratau iš to, kad jis išėjo. O paskui tu ilgai stypsojai verandoje.

Betė linktelėjo.

– Ar tai dėl Beno? Gal Tibo jį įskaudino? Ar tave?

– Ne, nieko panašaus, – atsakė Betė.

– Gerai, nes tai vienintelis dalykas, kurio negalima sutvarkyti.

– Nežinau, ar šitą irgi galima.

Nana spoksojo pro langą, paskui giliai atsiduso.

– Kaip suprantu, šįvakar šunis šerti teks man?

Betė nuvėrė ją apmaudžiu žvilgsniu.

– Ačiū, kad esi tokia supratinga.

– Kačiukėliai ir klevai... – tarstelėjo senoji ir mostelėjo ranka.

Prieš visiškai panirdama į neviltį Betė truputėlį apie tai pagalvojo.

– Ką tai reiškia?

– Tai nieko nereiškia, tačiau, antra, tu per daug susierzinusi, kad gailėtumeisi savęs.

– Tu nesuprasi...

– Pamėgink, – nenusileido Nana.

Betė pakėlė akis.

– Jis persekiojo mane, Nana. Penkerius metus, o paskui atsekė per pusę žemyno manęs ieškoti. Jis apsėstas.

Nana neįprastai tylėjo.

– Kodėl tau nepradėjus nuo pradžių, – pasiūlė ji ir atsisėdo ant Betės lovos. Betė nebuvo įsitikinusi, kad nori apie tai kalbėti, tačiau įsivaizdavo, kad bus geriau viską iškart baigti. Ji pradėjo pasakojimu apie Keito viešnagę klasėje ir per kitas dvidešimt minučių išpasakojo Nanai, kaip staiga išvažiavo iš mokyklos, kaip ją kankino abejonės ir kaip ginčijosi su Loganu. Kai ji baigė, Nana sterblėje sunėrė rankas.

– Tad Tibo pripažino, kad turėjo nuotrauką? Ir, tavo žodžiais tariant, vapaliojo kažką apie sėkmės talismaną ir tvirtino, kad ėjo čionai todėl, kad jautėsi tau kažką skolingas?

Betė linktelėjo.

– Maždaug taip.

– Ką jis turėjo omenyje sakydamas „sėkmės talismanas“?

– Nežinau.

– Ir nepaklausei?

– Tai nesvarbu, Nana. Visas šitas reikalas... keistas ir nesveikas. Kas galėtų panašiai elgtis?

Nana suraukė antakius.

– Pripažįstu, skamba keistai, tačiau tikriausiai norėčiau žinoti, kodėl jis patikėjo, kad tavo nuotrauka – sėkmės talismanas.

– Kodėl tai turi reikšmės?

– Todėl, kad tu ten nebuvai, – pabrėžė senoji. – Tu neišgyvenai tų dalykų, kaip jis. Galbūt jis sakė tiesą.

Betė susiraukė.

– Nuotrauka negali būti sėkmės talismanas. Tai nesąmonė.

– Galbūt, – atsakė Nana, – tačiau aš jau pakankamai sena, kad žinočiau, jog kare nutinka keistų dalykų. Kareiviai pradeda tikėti įvairiausiais ženklais, taigi, jei jie galvoja, kad kažkas juos saugo, tai kas čia bloga?

Betė iškvėpė.

– Viena yra tikėti. Visiškai kas kita – būti apsėstam nuotraukos ir persekioti subjektą.

Nana uždėjo ranką Betei ant kelio.

– Kartais visi elgiamės kaip pamišėliai.

– Tik ne šitaip, – nepasidavė Betė. – Šitoks elgesys gąsdina.

Nana ilgokai patylėjo, paskui atsiduso.

– Gal tu ir teisi, – gūžtelėjo ji.

Betė tyrė Nanos veidą ir staiga pasijuto visiškai išsekusi.

– Ar padarysi man paslaugą?

– Kokią?

– Gal galėtum paskambinti direktoriui ir paprašyti, kad po pamokų parvežtų Beną namo? Nenoriu, kad vairuotum tokiu oru, tačiau tikrai negaliu jo parsivežti pati.

31

Kleitonas

Kleitonas bergždžiai mėgino įveikti priešais Betės namus susidariusį ežerą, batai vis tiek prasmego purve. Jis numalšino norą sviesti seriją keiksmų. Matė, kad langai netoli priekinių durų atdari, ir žinojo, kad Nana jį girdi. Nepaisant amžiaus, tos moteriškės klausa kaip pelėdos, o jis mažiausiai norėjo sudaryti blogą įspūdį. Ta moteris ir taip jau pakankamai jo nemėgsta.

Jis užlipo laipteliais ir pabeldė į duris. Pagalvojo, kad girdi kažką krebždant viduje, lange pamatė Betės veidą ir galų gale stebėjo, kaip atsidaro durys.

– Keitai? Ką tu čia veiki?

– Nerimavau, – pasakė jis. – Norėjau įsitikinti, ar viskas gerai.

– Viskas gerai, – patikino Betė.

– Ar jis vis dar čia? Gal nori, kad aš su juo šnektelčiau?

– Ne. Jis išėjo. Nežinau, kur jis.

Kleitonas mindžikavo, stengėsi atrodyti atgailaujantis.

– Apgailestauju dėl viso šito, bjauru, kad man teko tau pasakyti. Žinau, kad jis tikrai tau patiko.

Sučiaupusi lūpas Betė linktelėjo.

– Taip pat norėjau tau pasakyti, kad nebūtum sau per griežta. Kaip jau minėjau anksčiau, tokie žmonės... jie išmoksta slapstytis. Jie sociopatai, ir tu niekaip negalėjai žinoti.

Betė sukryžiavo rankas.

– Nenoriu apie tai kalbėti.

Kleitonas iškėlė rankas žinodamas, kad per stipriai spaudžia, kad privalo atsitraukti.

– Suprantu. Tu teisi. Čia man ne vieta, ypač atsižvelgiant į tai, kaip apgailėtinai elgiausi su tavimi anksčiau. – Jis užsikišo nykštį už diržo ir priverstinai nusišypsojo. – Tiesiog norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai.

– Viskas gerai. Ačiū.

Kleitonas apsisuko eiti, paskui stabtelėjo.

– Norėjau, kad žinotum, jog iš to, ką pasakojo Benas, Tibo atrodė šaunus vaikinas.

Ji pažvelgė nustebusi.

– Tiktai norėjau tau pasakyti, nes jei būtų kitaip, jei būtų kas nutikę Benui – Tibo būtų pasigailėjęs, kad apskritai gimė. Verčiau mirčiau nei leisčiau, kad kas nors nutiktų mūsų sūnui. Ir žinau, kad tu taip pat jautiesi. Štai kodėl tu tokia puiki mama. Per gyvenimą pridariau daugybę klaidų, tačiau vienas geriausių dalykų – kad atidaviau sūnų auginti tau.

Ji linktelėjo ir mėgindama nuslėpti ašaras nusisuko. Kai ji šluostėsi akis, Kleitonas žengė žingsnį artyn.

– Ei, – tyliai pratarė, – žinau, kad dabar nenori šito girdėti, tačiau patikėk manim, pasielgei teisingai. Laikui bėgant rasi ką nors, ir aš esu tikras, jis bus pats šauniausias. Tu to nusipelnei.

Betė sukūkčiojo, ir Kleitonas ištiesė rankas. Ji instinktyviai prie jo prigludo.

– Viskas gerai, – šnibždėjo jis, gana ilgai jie stovėjo verandoje susiglaudę, o jis laikė ją apkabinęs.

Kleitonas ilgai neužsibuvo. Nereikia, galvojo. Jis įvykdė, ką buvo užsibrėžęs. Betė pamatė jį kaip mielą, rūpestingą, atjaučiantį draugą, tokį, kuris atgailauja už savo nuodėmes. Apsikabinimas buvo kaip glaistas ant torto – šito jis neplanavo, tačiau taip gražiai baigė jų susitikimą.

Jis jos nespaus. Tai būtų klaida. Jai reikia šiek tiek laiko, kad pamirštų Taiboltą. Tegu sociopatas, tegu išsinešdino iš miesto, bet jausmų neišeina perjungti lyg spragtelėjus jungiklį. Tačiau jausmai pamažu išblės taip pat, kaip ir tas lietus pagaliau liausis. Kitas žingsnis – įsitikinti, kad tas Taiboltas jau pakeliui į Koloradą.

O tada? Būti geručiui. Gal pasikviesti Betę, kai Benas pas jį viešės, pakviesti ją pasilikti kepsnių. Pirmiausia elgtis kasdieniškai, kad ji nieko neįtartų, o paskui pasiūlyti nuveikti ką nors kartu su Benu kokį kitą savaitės vakarą. Savaime suprantama, viską reikia slėpti nuo smalsių Nanos akių, vadinasi, laikytis atokiau nuo čia. Kleitonas suprato, kad bent kelias savaites Betė blaiviai nemąstys, tačiau Nana kitokia, ir jis mažiausiai norėtų, kad Nana pakuždėtų Betei į ausį apie tikėtinus jo ketinimus.

Paskui, kai jie vėl pripras vienas prie kito, gal, kai Benas nueis miegot, kartu išgers alaus, taip spontaniškai. Galbūt jos alų praskies degtine, kad ji negalėtų parvažiuot namo. Tada pasiūlys jai pernakvot ant lovos, o pats atsiguls ant sofos. Toks tobulas džentelmenas, tačiau alus liesis laisvai. Kalbėsis apie senus laikus – senus gerus laikus, leis jai išsiverkti dėl Taibolto. Tegu jausmai liejasi, o jis guosdamas ją apkabins.