Николас Спаркс - Amžinai tavo

Betė norėjo nueiti šalin, tačiau, regis, neturėjo jėgų pajudėti.

– Pati pagalvok. Jis turėjo tavo nuotrauką ir remiasi tik tuo, kad perėjo pusę žemyno, kol tave rado. Nežinau, kodėl, tačiau, manau, gana lengva įspėti. Nors judu anksčiau nesimatėt, jis buvo tarsi apsėstas, kaip žmonėms protas pasimaišo dėl roko žvaigždžių. Ir ką gi jis daro? Jis tave suseka, tačiau regėti tave iš tolo – arba paprasčiausiai susipažinti – jam nepakanka. Jis siekia tapti tavo gyvenimo dalimi. Taip elgiasi pavojingi persekiotojai, Bete.

Keito tonas buvo ramus kaip profesionalo, o tai tik sustiprino baimę, kurią ji pradėjo jausti.

– Iš tavo veido suprantu, kad visa tai tau naujiena. Tau smalsu, sakau aš tiesą ar meluoju, o mano biografija toli gražu ne tobula. Tačiau meldžiu, vardan Beno, vardan savęs, pasikalbėk su juo. Galiu būti netoliese, jei panorėsi, arba galiu, jei tau labiau patiktų, atsiųsti kitą šerifo pavaduotoją. Arba gali kam nors paskambinti, pavyzdžiui, savo draugei Melodei. Aš tik noriu, kad suprastum, kaip tai rimta. Kaip tai... keista ir baisu. Tokie dalykai baugina, ir privalau tau įteigti, kaip svarbu, kad rimtai į tai atsižvelgtum.

Jo lūpos buvo kietai suspaustos, kai ant suolo greta jis dėjo bylą.

– Čia yra šiek tiek bendros informacijos apie Loganą Tibo. Neturėjau laiko pasikapstyti labiau, galiu patekti į didelę bėdą vien už tai, kad leidžiu tau tai peržiūrėti, tačiau kadangi nežinau, ko dar jis tau nepasakė... – Keitas nutilo, paskui vėl pakėlė į ją akis. – Pagalvok apie tai, ką pasakiau. Ir būk atsargi, gerai?

28

Betė

Ji vos įžiūrėjo pro priekinį stiklą, tačiau ne tiek dėl lietaus, kiek dėl nesugebėjimo susitelkti. Keitui išėjus ji tik mirksėjo sutrikusi, žiūrėdama į bylą, mėgindama susivokti, ką jos buvusysis ką tik jai pranešė.

Loganas turi Dreiko nuotrauką... Loganas apsėstas... Loganas nusprendė ją susirasti... Loganas ją susekė.

Betei buvo sunku kvėpuoti, ji tegalėjo nueiti į raštinę ir pasakyti direktoriui, kad privalo važiuoti namo. Direktorius vos žvilgtelėjęs jai į veidą viską suprato ir pasisiūlė likusią popietę prižiūrėti klasę. Betė jam pranešė, kad Beną po pamokų pasiims Nana.

Važiuojant namo jos sąmonėje vienas po kito švysčiojo įvairiausi vaizdai, reginių, garsų ir aromatų kaleidoskopas. Ji bandė save įtikinti, kad Keitas meluoja, bandė apčiuopti būdą, kaip racionaliai paaiškinti jo naujieną. Turi būti įmanoma, ypač turint omenyje, kaip jis melavo praeityje, tačiau...

Keitas buvo rimtas. Elgėsi kaip pareigūnas, o ne privatus asmuo, ir pasakė tai, ką ji lengvai gali patikrinti. Jis žinojo, kad ji paklaus Logano apie... Jis norėjo, kad ji paklaustų Logano... O tai reiškia, kad...

Betė suspaudė vairą jausdama karštligišką poreikį pasikalbėti su Loganu. Jis viską paaiškins. Jis turi sugebėti visa tai paaiškinti.

Upės vanduo jau liejosi per kelią, tačiau susijaudinusi ji to nesuvokė, kol plaukte įplaukė į vandenį. Ji truktelėjo pirmyn, ir automobilis kone sustojo. Aplinkui tyvuliavo upė, Betė pagalvojo, kad vanduo užlies variklį, tačiau automobilis riedėjo pirmyn, kol galų gale išniro seklesnėje vietoje.

Kol pasiekė namus, sutrikusi Betė net nesuvokė, ką jaučia. Vieną akimirką ji jautėsi pikta, išduota, kad ja manipuliuojama; kitą jau sugebėjo save įtikinti, kad tai negali būti tiesa, kad Keitas jai vėl sumelavo.

Įsukdama į įvažiavimo keliuką susivokė besidairanti Logano lietaus nuniokotose žemėse.

Tiesiai priekyje per žemai tvyrančią miglą ji matė name degančią šviesą. Nusprendė nueiti ir pasikalbėti su Nana ilgėdamasi močiutės įžvalgų ir sveikos nuovokos – ji viską išpainiotų. Tačiau pastebėjusi šviesą kontoroje ir pusiau pravertas duris pajuto kažkokį gumulą gerklėje. Ji pasuko vairą kontoros kryptimi tvirtindama sau, kad Loganas nuotraukos neturi, kad visas šitas reikalas – klaida. Automobilis šokčiojo per murzglinas balas, lietus dabar taip pylė, kad valytuvai nieko negelbėjo. Kontoros prieangyje ji pamatė gulintį Dzeusą. Šuo pakėlė galvą.

Betė sustabdė automobilį priešais ir bėgte nubėgo per priebutį, per veidą geliančius lietaus lašus. Priėjęs Dzeusas snukiu pabaksnojo ranką. Nekreipdama dėmesio į šunį Betė nuėjo vidun tikėdamasi prie rašomojo stalo rasti Loganą.

Jo ten nebuvo. Durys, vedančios iš kontoros į šunidę, buvo atviros. Ji įtykino, pastovėjo kontoros viduryje, o tamsiame koridoriuje sujudėjo šešėliai. Betė palaukė, kol Loganas išeis į šviesą.

– Sveika, Elizabeta, – tarė jis. – Nesitikėjau tavęs sulaukti... – Loganas nutilo. – Kas nutiko?

Žiūrėdama į Loganą Betė jautė, kad emocijos grasinasi išsilieti per viršų. Burna staiga išdžiūvo kaip popierius ir ji nežinojo, nei kaip pradėti, nei ką pasakyti. Loganas, jausdamas, kaip keičiasi jos nuotaika, tylėdamas laukė.

Betė užsimerkė jausdama, kad tuojau pravirks, tada atsargiai įkvėpė.

– Kodėl tu atėjai į Hamptoną? – galų gale pasakė. – Šį kartą noriu tiesos.

Loganas nesujudėjo.

– Jau papasakojau, – priminė.

– Ar viską papasakojai?

Prieš atsakydamas jis sekundės dalį dvejojo.

– Niekada tau nemelavau, – pasakė ramiu balsu.

– Aš ne šito klausiu! – atrėžė ji. – Klausiu, ar nieko nenuslėpei!

Jis atsargiai ją įvertino.

– Iš kur visa tai?

– Nesvarbu! – šį kartą savo balse ji girdėjo pyktį. – Aš tik noriu žinoti, kodėl tu atėjai į Hamptoną!

– Sakiau tau...

– Ar turi mano nuotrauką?

Loganas nieko neatsakė.

– Atsakyk į klausimą! – ji žengė žingsnį artyn kapodama žodžius. – Ar turi mano nuotrauką?

Ji nenumanė, kaip tikėjosi jį sureaguosiant, tačiau jis tik tyliai iškvėpė, nė nekrūptelėjo.

– Taip, – atsakė.

– Tą, kurią aš daviau Dreikui?

– Taip, – pakartojo Loganas.

Nuskambėjus atsakymui Betė pajuto, kaip visas pasaulis pradeda griūti kaip domino kaladėlės. Viskas iš karto, viskas paaiškėjo – kodėl jis taip žiūrėjo į ją pirmą kartą pamatęs, kodėl sutiko dirbti už tokią menką algą, kodėl susibičiuliavo su Nana ir Benu, ir visos jo kalbos apie likimą...

Jis turėjo nuotrauką. Jis atėjo į Hamptoną jos ieškoti. Jis sekė ją lyg auką.

Iš karto jai pasidarė sunku kvėpuoti.

– Dieve mano...

– Nėra taip, kaip tu galvoji...

Jis ištiesė ranką ir Betė išsiblaškiusi ją stebėjo, kol galiausiai suprato, kas vyksta. Krūptelėjusi ji atsitraukė iš paskutiniųjų trokšdama palikti tarp jųdviejų kuo daugiau erdvės. Visa tai buvo melas...

– Neliesk manęs!

– Elizabeta...

– Mano vardas Betė!

Ji spoksojo į jį lyg į nepažįstamąjį, kol Loganas nuleido ranką.

Jo balsas buvo virtęs šnabždesiu, kai jis vėl pabandė:

– Aš galiu paaiškinti...

– Paaiškinti ką? – mygo ji. – Kad pavogei nuotrauką iš mano brolio? Kad perėjai pusę žemyno, kol mane radai? Kad įsimylėjai atvaizdą...

– Viskas buvo ne taip, – purtydamas galvą tvirtino jis.

Betė nesiklausė. Tegalėjo žiūrėti į jį spėliodama, ar nors trupinėlis jo kalbų buvo tiesa.

– Tu mane persekiojai... – tarstelėjo ji, tarsi kalbėtų su savimi. – Tu man melavai. Tu manimi pasinaudojai.

– Tu nesupranti...

– Nesuprantu? Nori, kad aš suprasčiau?

– Nuotraukos aš nevogiau, – tarė Loganas. Balsas vėl buvo ramus ir lygus. – Radau nuotrauką Kuveite ir prisegiau prie skelbimų lentos. Maniau, kas nors pasiims. Tačiau niekam jos neprireikė.