Николас Спаркс - Amžinai tavo

Sveiki atvykę į teisininkų pasaulį, galvojo Betė. Teisininkams, beje, nereikia mokyti vaikų, visą dieną be jokios pertraukos uždarytų klasėje.

Paprastai per priešpiečius ji eidavo į mokytojų kambarį, tačiau kai liko tiek mažai laiko paruošti klasę kokiai nors veiklai, ji nusprendė pasilikti ir imtis darbo. Kamputyje ji planavo svaidymosi pagalvėlėmis žaidimą – saugojo inventorių spintoje kaip tik tokiems nenumatytiems atvejams, kai pastebėjo siluetą tarpduryje. Pasisukusi ilgokai negalėjo atpažinti svečio. Uniformos pečiai buvo šlapi, vandens lašeliai krito nuo diržo, prie kurio buvo prisegtas ginklas. Rankoje Keitas laikė dokumentų aplanką.

– Sveika, Bete, – ramiai pasisveikino jis. – Ar turi minutėlę?

Ji atsistojo.

– Kas yra, Keitai?

– Atėjau atsiprašyti, – tarė jis. Sunėrė rankas priešais – tikras atgailautojas. – Žinau, kad laiko turi nedaug, tačiau norėjau pasikalbėti su tavimi, kai būsi viena. Pasinaudojau proga, kai būsi mokykloje, tačiau jei laikas netinkamas, gal galėtume susitikti kitą kartą, kai tau bus patogiau.

Betė dirstelėjo į laikrodį.

– Penkias minutes turiu.

Keitas žengė į klasę ir siekė uždaryti duris, tačiau stabtelėjo klausdamas leidimo. Betė linktelėjo norėdama kuo greičiau pokalbį užbaigti, kad ir ką jis pasakys.

– Kaip jau sakiau, atėjau pasakyti, kad labai atsiprašau.

– Dėl ko?

– Dėl tų gandų, kur girdėjai, – atsakė jis. – Nebuvau su tavimi visiškai atviras.

Betė sukryžiavo rankas.

– Kitaip tariant, melavai, – metė.

– Taip.

– Melavai man į akis.

– Taip.

– Apie ką?

– Klausei, ar aš nenubaidžiau kelių vyrukų, su kuriais susitikinėjai anksčiau. Nemanau, kad nubaidžiau, tačiau nepaminėjau, kad su kai kuriais iš jų šnektelėjau.

– Šnektelėjai?

– Taip.

Betė iš visų jėgų stengėsi suvaldyti įniršį.

– Ir... ką? Atsiprašai, kad taip elgeisi, ar atsiprašai, kad melavai?

– Ir dėl vieno, ir dėl kito. Atsiprašau, kad taip elgiausi, atsiprašau, kad melavau. Neturėčiau šitaip elgtis, – Keitas patylėjo. – Suprantu, kad po skyrybų mūsų santykiai ne per puikiausi, taip pat žinau, jog tu manai, kad tekėti už manęs buvo klaida. Tu neklysti. Mes nebuvome skirti santuokai, ir aš tai pripažįstu. Tačiau mudu – ir, būsiu sąžiningas, tu prie to prisidėjai gerokai daugiau nei aš – turime puikų sūnų. Gal ir nemanai, kad aš – geriausias tėvas pasaulyje, tačiau nė karto nesigailėjau, kad turiu Beną ar kad Benas dažniausiai gyvena su tavimi. Jis – puikus vaikis, tu šauniai jį užauginai.

Betė nežinojo, ką pasakyti. Keitas postringavo toliau.

– Tačiau aš vis tiek nerimauju ir visada nerimavau. Kaip jau tau minėjau, nerimauju dėl to, kas įžengia į Beno gyvenimą: draugai, pažįstami ar šiaip žmonės, su kuriais jį supažindini. Suprantu, kad tai nesąžininga ir kad tikriausiai tu laikysi tai kišimusi į asmeninį gyvenimą, tačiau šitaip aš jaučiuosi. Ir, būsiu atviras, nežinau, ar ketinu keistis.

– Vadinasi, tu sakai, kad amžinai mane persekiosi?

– Ne, – greitai paprieštaravo jis. – Daugiau taip nedarysiu. Aš tik paaiškinau, kodėl anksčiau taip elgiausi. Ir, patikėk manim, aš negrasinau tiems vyrukams, nemėginau jų įbauginti. Aš su jais šnektelėjau. Paaiškinau, kad Benas man daug reiškia, kad būti jo tėvu – pats svarbiausias dalykas mano gyvenime. Gal tu ne visada pritari mano tėvystės būdams, tačiau prisimink, kad prieš porą metų toks nebuvau. Anksčiau jis džiaugdavosi pas mane atvažiavęs. Dabar nebe, tačiau aš nepasikeičiau. Jis pasikeitė. Ne į blogąją pusę – augti yra normalu, o būtent tai ir vyksta. Tikriausiai man reikia suvokti ir pripažinti faktą, kad jis tampa vyresnis.

Betė tebetylėjo. Nenuleisdamas nuo jos akių Keitas giliai įkvėpė.

– Taip pat tiems vyrams pasakiau, kad nenoriu, jog tu būtum įskaudinta. Žinau, kad gali nuskambėti taip, lyg tave savinčiausi, tačiau taip nėra. Sakiau taip, kaip būtų pasakęs brolis. Tarsi tai būtų pasakęs Dreikas. Daviau suprasti, jei ji tau patinka, jei tu ją gerbi, tiesiog pasistenk taip ir elgtis. Štai ką jiems sakiau, – Keitas truktelėjo pečiais. – Nežinau. Galbūt kai kurie iš jų klaidingai suprato, nes aš esu šerifo pavaduotojas arba dėl mano pavardės, tačiau čia jau nieko nepadarysi. Patikėk manim, mažiausiai noriu, kad jaustumeis nelaiminga. Gal mums kartu ir nieko neišėjo, tačiau tu – mano sūnaus motina ir visada ja būsi. – Keitas nuleido akis mindžikuodamas. – Turi teisę ant manęs pykti. Elgiausi neteisingai.

– Taip, tikrai. – Betė liko kur stovėjusi, sukryžiavusi rankas.

– Kaip jau sakiau, apgailestauju, daugiau tai nepasikartos.

Ji atsakė ne iš karto.

– Gerai, – galų gale tarė: – Manysiu, kad sutarėm.

Jo veidu švystelėjo skubi, beveik gynybinė šypsena.

– Gana sąžininga.

– Ir viskas? – ji pasilenkusi ištraukė tris pagalves iš spintos apačios.

– O iš tiesų norėjau šnektelti su tavimi apie Loganą Tibo. Yra šis tas, ką privalėtum žinoti.

Betė iškėlė rankas jį stabdydama.

– Net nepradėk.

Keitas nepaklausė. Atvirkščiai, žengė į priekį, taisydamasis skrybėlės kraštus.

– Neketinu nieko jam sakyti, nebent tu panorėsi, kad su juo šnektelčiau. Noriu, kad viskas būtų aišku. Patikėk manimi, Bete. Tai rimta. Nestovėčiau čia, jei nebūtų. Aš čia, nes tu man rūpi.

Dėl šitokio akiplėšiškumo jai kone užėmė kvapą.

– Ar tu nuoširdžiai manai, kad patikėsiu, jog veiki mano labui iš širdies po to, kai prisipažinai, kad metų metus mane šnipinėjai? Ir kad tu atsakingas už tai, jog sugriovei visas progas užmegzti santykius?

– Tai neturi nieko bendra su šiais dalykais.

– Leisk, atspėsiu... Tu manai, kad jis vartoja narkotikus, teisingai?

– Neturiu supratimo. Tačiau privalau tave įspėti, kad jis nebuvo su tavimi atviras.

– Tu neturi supratimo, atviras jis su manimi ar ne, o dabar nešdinkis. Nenoriu su tavim kalbėtis, nenoriu girdėti, ką tu pasakysi...

– Tada pati jo paklausk, – pertraukė ją Kleitonas. – Pasiteirauk, ar ne tavęs ieškoti jis atėjo į Hamptoną.

– Man gana, – pareiškė Betė, eidama durų link. – Jei tu bent pirštu mane priliesi, pradėsiu šauktis pagalbos.

Ji praėjo pro šalį. Betei jau žengiant per slenkstį Keitas garsiai atsiduso.

– Paklausk jo apie nuotrauką, – pasakė.

Jo komentaras privertė ją sustoti.

– Ką?

Keito išraiška buvo tokia rimta, kokios ji dar nebuvo mačiusi.

– Apie nuotrauką, kurią jis gavo iš Dreiko.

27

Kleitonas

Iš Betės veido Kleitonas suprato, kad pelnė jos dėmesį, tačiau ar ji suprato potekstę, nebuvo tikras.

– Jis turi tavo nuotrauką, – tęsė jis. – Vos pasirodęs miestelyje švaistėsi ja Dekerio biliardinėje. Tą vakarą Tonis ten buvo ir viską matė. Tiesą sakant, jis man iš karto paskambino, nes pagalvojo, kad to vyruko pasakojimas skamba keistai, tačiau aš nelabai atkreipiau dėmesį. Tačiau praėjusį savaitgalį Tonis atėjo pas mane ir pareiškė, kad atpažino Tibo skambinantį pianinu bažnyčioje.

Betė tegalėjo tik tylėdama stebeilytis.

– Nežinau, ar nuotrauką jam davė Dreikas, ar jis paėmė ją iš Dreiko. Tačiau įsivaizduoju, jog tai vienintelis suprantamas paaiškinimas. Abu – ir Dreikas, ir Tibo buvo jūrų pėstininkai, o, pasak Tonio, nuotrauka sena, fotografuota prieš kelerius metus. – Jis dvejojo. – Suprantu, jog po to, ką tau papasakojau apie savo elgesį, dabar gali atrodyti, jog stengiuosi jo atsikratyti, tačiau neketinu su juo kalbėtis. Tik manau, kad tu turėtum išsiaiškinti, ir sakau taip ne todėl, kad kažkada buvau tavo vyras. Sakau tai kaip šerifo pavaduotojas.