Николас Спаркс - Amžinai tavo

– Todėl... pasiėmei ją pats? – Betė papurtė galvą negalėdama patikėti. – Kodėl? Todėl, kad kilo liguistų, iškreiptų minčių?

– Ne, – tarė Loganas, pirmą kartą kiek pakeltu tonu. Tonas ją išgąsdino, sutrikdė minčių srautą, tegu nors akimirkai. – Atėjau čia todėl, kad aš tau skolingas.

– Tu man skolingas? – sumirksėjo ji. – Net nenutuokiu, ką tai reiškia.

– Nuotrauka... Ji mane apsaugojo.

Nors Betė girdėjo aiškiai, žodžių prasmės nepajėgė suvokti. Laukė, ką Loganas dar pasakys, tačiau užsitęsusioje tyloje susivokė, kad jo žodžiai kažkokie... bauginantys. Plaukeliai ant rankų pasišiaušė, ji žengtelėjo dar žingsnį atgal.

– Kas tu? – sušnypštė. – Ko tau iš manęs reikia?

– Man nieko nereikia. Ir tu žinai, kas aš esu.

– Ne! Nežinau! Ničnieko apie tave nežinau!

– Leisk man paaiškinti...

– Tada paaiškink, kodėl, jei viskas buvo taip tyra ir tikra, kodėl nepapasakojai man apie nuotrauką vos atėjęs! – šaukė Betė, o jos balsas aidėjo po visą patalpą. Mintyse ji regėjo Dreiką ir visas smulkmenas to vakaro, kai buvo fotografuota. Tada bedė į jį pirštu. – Kodėl nepasakei: „Radau ją Irake ir pagalvojau, kad norėsi susigrąžinti“? Kodėl neužsiminei, kai kalbėjomės apie Dreiką?

– Nežinau...

– Ta nuotrauka ne tavo, tau nederėjo jos pasilikti! Nejau nesupranti? Ji buvo skirta ne tau! Ji buvo mano brolio, ne tavo! Ji priklausė Dreikui ir tu neturėjai teisės jos nuo manęs slėpti!

– Nenorėjau tavęs skaudinti, – kone sušnibždėjo Loganas.

Betės akys gręžte jį gręžė, vėrė visa jos įtūžio jėga.

– Viskas tik apgaulė, tiesa? Radai nuotrauką ir atėjai genamas kažkokios... iškreiptos fantazijos, kurioje pats vaidinsi pagrindinį vaidmenį. Tu žaidei su manimi nuo pat pirmosios akimirkos! Neskubėdamas išsiaiškinai, ką turėtum daryti, kad man pasirodytum tobulas. Kadangi pats buvai kaip apsėstas, sugebėjai apkvailinti mane ir priversti tave pamilti. – Pastebėjusi, kaip Loganas krūptelėjo nuo jos žodžių, Betė tęsė toliau. – Tu viską suplanavai nuo pat pradžių; tai liguista, apgailėtina ir negaliu patikėti, kad užkibau.

Loganas kiek loštelėjo ant kulnų jos žodžių apstulbintas.

– Pripažįstu, kad norėjau su tavimi susipažinti, tačiau dėl priežasties klysti, – pareiškė. – Ėjau čia ne tam, kad apgaule priversčiau mane pamilti. Žinau, skamba beprotiškai, tačiau ėmiau tikėti, kad nuotrauka apsaugojo mane nuo bėdų ir kad... aš tau kažką skolingas, net jei nesuprantu, ką tai reiškia ir kas iš to išeis. Tačiau prieš atsidurdamas čia nieko neplanavau. Ėmiausi darbo, o paskui tave pamilau.

Jam kalbant Betės mina nesušvelnėjo. Atvirkščiai, ji pradėjo lėtai purtyti galvą.

– Ar tu bent girdi, ką kalbi?

– Aš žinojau, kad tu nepatikėsi. Štai kodėl tau nepasakojau...

– Nemėgink teisinti savo melagysčių! Tu pasiklydai kažkokioj liguistoj fantazijoj ir šito net nepripažįsti.

– Liaukis tai šitaip vadinusi! – riktelėjo jis nesusivaldęs. – Tai tu nesiklausai. Tu net nesistengi suprasti, ką aš sakau!

– Kodėl aš turėčiau stengtis suprasti? Melavai nuo pat pradžių. Nuo pat pradžių manimi naudojaisi.

– Nesinaudojau tavimi, – atsakė jis, išsitiesdamas, atgaudamas savitvardą. – Ir apie nuotrauką nemelavau. Tiesiog nepapasakojau, nes nežinojau, kaip viską pateikti, kad nepalaikytum manęs pamišėliu.

Betė pakėlė rankas.

– Net nemėgink versti kaltės man. Tai tu melavai! Tai tu turi paslapčių! Viską tau išsakiau! Širdį savo atidaviau! Leidau savo sūnui prie tavęs prisirišti! – ėmė šaukti. Paskui balsas užlūžo ir ji pajuto, kaip pradėjo kauptis ašaros. – Miegojau su tavim, nes maniau, kad tu iš tų, kuriais galima pasikliauti. Tačiau dabar žinau, kad negalima. Ar gali įsivaizduoti, kaip dabar jaučiuosi? Sužinojusi, kad visa tai – tik savotiškas apsimetinėjimas?

Loganas prabilo tyliai.

– Meldžiu. Elizabeta... Bete... tiesiog paklausyk.

– Nenoriu klausytis! Jau pakankamai prisiklausiau melo.

– Nebūk tokia.

– Nori, kad klausyčiau? – rėkė ji. – Ko klausyčiau? Kad tave apsėdo nuotrauka ir atėjai manęs ieškoti, nes manei, kad ji tave apsaugojo? Tai nenormalu, o labiausiai trikdo tai, kad tu to net nepripažįsti. Tavo pasiaiškinimai tik rodo tave esant psichiškai nesveiką!

Jis nenuleido nuo jos akių. Betė matė, kaip jis sukanda žandikaulius, pajuto, kaip visą staiga perbėgo virpulys. Su tuo viskas baigta. Su juo viskas baigta.

– Noriu ją atgauti, – sugriežė dantimis ji. – Noriu nuotraukos, kurią daviau Dreikui.

Kai jis nesureagavo, ji paėmė nuo palangės nedidelį gėlių vazonėlį ir sviedė rėkdama:

– Kur ji? Atiduok!

Loganas staiga pasilenkė, o vazonas pralėkė virš galvos ir sudužo į sieną. Pirmą kartą sutrikęs sulojo Dzeusas.

– Ji ne tavo! – suriko Betė.

Loganas vėl atsistojo tiesiai.

– Nebeturiu.

– Kur ji? – mygo Betė.

Prieš atsakydamas Loganas patylėjo.

– Atidaviau Benui, – prisipažino.

Ji prisimerkė.

– Nešdinkis.

Loganas luktelėjo, paskui nuėjo link durų. Betė žengtelėjo atgal laikydamasi atokiau nuo jo. Dzeusas pasukiojo galvą nuo Logano prie Betės, galiausiai lėtai nupėdino paskui Loganą.

Prie durų Loganas sustojo ir atsisuko.

– Prisiekiu gyvybe, ėjau čia ne meilės ieškoti ar priversti, kad tu mane pamiltum. Tačiau pamilau.

Betė atlaikė jo žvilgsnį.

– Kai pasakiau „išeik“, tai ir turėjau omenyje.

Jai taip tarus Loganas apsisuko ir žengė į audrą.

29

Tibo

Nepaisant lietaus Tibo nė pagalvoti negalėjo, kad eis namo. Norėjo būti lauke. Atrodė, nepridera sušilti ir išdžiūti. Jis norėjo apsivalyti nuo visko, ką padarė, nuo visų melų, kuriuos prikalbėjo.

Elizabeta teisi – jis nebuvo atviras. Nepaisant nuoskaudos, kurią jis jautė dėl kai kurių jos išsakytų žodžių ir jos nenoro klausytis, ją galima pateisinti, kad jaučiasi išduota. Tačiau kaip paaiškinti? Jis pats gerai nesuprato, kodėl atėjo, net kai mėgindavo tai paaiškinti. Jis galėjo suprasti, kodėl ji interpretuoja jo veiksmus kaip apsėsto pamišėlio. Taip, jis apsėstas, tačiau ne taip, kaip ji įsivaizduoja.

Tibo privalėjo papasakoti jai apie nuotrauką vos atvykęs ir iš paskutiniųjų bandė prisiminti, kodėl nepapasakojo. Tikriausiai ji būtų nustebusi, šio to paklausinėjusi, tačiau tuo būtų ir pasibaigę. Jis įtarė, kad Nana vis tiek būtų jį pasamdžiusi ir nieko panašaus nebūtų nutikę.

Labiau už viską jis norėjo apsisukti ir grįžti pas Elizabetą. Norėjo pasiaiškinti, pasakoti visą istoriją nuo pat pradžių.

Tačiau to nedarys. Jai reikia pabūti vienai – arba bent jau reikia pabūti atskirai. Reikia laiko atsigauti ir galbūt, tik galbūt, suprasti, kad Tibo, kuriam ji pradėjo jausti šiltus jausmus, yra vienintelis ir tikrasis Tibo. Jam buvo smalsu, ar pabuvusi viena ji galės atleisti.

Tibo grimzdo į purvą. Jis pastebėjo, kad lėtai pravažiuojant automobiliui vanduo siekė velenus. Matė, kad tolėliau upė užliejusi kelią, tad nusprendė pasukti per mišką. Tikriausiai paskutinis kartas, kai jis pro čia eina. Tikriausiai atėjo metas grįžti į Koloradą.

Tibo stūmėsi pirmyn. Rudeniniai lapai, dar nenukritę, šiek tiek pridengė nuo lietaus, o žengdamas gilyn į girią jis jautė, kaip sulig kiekvienu žingsniu atstumas tarp jųdviejų ilgėja.

30

Betė

Ką tik išsimaudžiusi po dušu Betė stovėjo savo miegamajame su per dideliais marškinėliais. Vidun kyštelėjo galvą Nana.