Николас Спаркс - Amžinai tavo

Betė kartu su Taiboltu. Sulig kiekviena prabėgančia minute jis jautė vis didesnes viduje kylančias ir dūžtančias pykčio bangas. Jo tobulieji planai, visi iki vieno, neišdegė. Taiboltas visiems laikams prirėmė jį prie sienos.

Kleitonas tvirtai sučiaupė lūpas. Gundėsi juos užpulti, tačiau tas prakeiktas šuo buvo ten. Ir vėl. Jau ir taip buvo pakankamai sunku sekti juos pro žiūronus iš automobilio nepastebėtam.

Taiboltas. Šuo. Betė...

Jis trenkė per vairą. Kaip tai galėjo nutikti? Nejau Betė negirdėjo, ką jis sakė? Nejau nesupranta, kokiame pavojuje atsidūrė? Nejau jai nerūpi Benas?

Jokiu būdu šitas psichopatas netaps jo sūnaus gyvenimo dalimi.

Nieku gyvu. Nebent per jo lavoną.

Jam reikėjo šito tikėtis. Jis turėjo suprasti, kokia Betė kvaila. Jau tuoj trisdešimt, tačiau protas kaip vaiko. Jam derėjo suprasti, kad tame hipyje ji įžiūrės tai, ką nori pamatyti, o į akivaizdžius dalykus dėmesio nekreips.

Tačiau tai turi baigtis. Geriau anksčiau nei vėliau. Jis privers ją pamatyti šviesą, nesvarbu, kiek tai užtruks.

35

Tibo

Tibo prie durų atsisveikindamas pabučiavo Elizabetą ir visiškai išsekęs, tačiau su palengvėjimu sudribo ant sofutės. Jis mėgavosi žinojimu, kad Elizabeta atleido, kad mėgino suprasti ir įsisąmoninti, jog sudėtinga kelionė, atvedusi jį iki čia, neturi nieko bendra su stebuklais. Ji priėmė jį su visomis ydomis – o tai nė neatrodė įmanoma.

Išeidama ji pakvietė jį vakarienės, jis noriai sutiko, bet prieš išeidamas planavo pailsėti. Kažkodėl abejojo, ar kitu atveju pakaks energijos pokalbiui.

Žinojo, kad prieš nusnūstant reikia išvesti Dzeusą, bent jau trumpam. Jis nuėjo į galinę verandą ir atsinešė apsiaustą nuo lietaus. Dzeusas pasekė jį į lauką ir susidomėjęs stebėjo.

– Taip taip. Einam į lauką, – tarstelėjo Tibo. – Tik leisk man apsirengti.

Dzeusas apsidžiaugęs sulojo ir ėmė liuoksėti kaip elnias, laigė nuo Tibo prie durų ir atgal.

– Skubu kaip tik įmanydamas. Nurimk.

Dzeusas vis dar suko ratus ir šokinėjo.

– Nurimk, – pakartojo Tibo.

Dzeusas įsmeigė į jį maldaujantį žvilgsnį ir nenoriai atsitūpė.

Tibo apsivilko apsiaustą nuo lietaus, apsiavė guminius batus, tada stumtelėjo tinklines duris. Dzeusas šoko laukan, į lietų, ir tučtuojau įklimpo purve. Kitaip nei Nanos sklypas, Tibo kiemas buvo nedidelėje aukštumėlėje; vanduo rinkosi už ketvirčio mylios. Dzeusas pirmas nukūrė į mišką, vėl išbėgo į atvirą vietą, tada ėmė sukti ratus žvyruotame keliuke, lakstė ir šokinėjo tyrai džiūgaudamas. Tibo nusišypsojo ir pagalvojo, kad tiksliai žino, kaip jis jaučiasi.

Jie kelias minutes praleido lauke, paklaidžiojo audroje. Dangus, apsunkęs nuo lietaus sklidinų debesų, buvo juodas kaip anglis. Vėl įsisiautėjo vėjas. Kai papūsdavo iš šono, lietaus lašai gelte gėlė veidą. Koks skirtumas; pirmą kartą po daugelio metų Tibo jautėsi iš tikrųjų laisvas.

Jis pastebėjo, kad posūkyje į keliuką Elizabetos padangų žymės jau beveik išsiplovė. Dar po kelių minučių lietus visiškai jas panaikins. Tačiau kažkas prikaustė jo dėmesį ir jis pamėgino suprasti, ką mato. Pirmiausia pagalvojo, kad padangų paliktos žymės kiek per plačios.

Pavaikščiojęs ir pasidairęs atidžiau jis nusprendė, kad ratų žymės, kurias ji paliko išvažiuodama, tikriausiai persidengia su kelio vėžėmis. Tiktai stovėdamas prie keliuko krašto suprato, kad klysta. Būta dviejų vėžių, abiejų ir įvažiuota, ir išvažiuota. Dvi transporto priemonės. Iš pradžių tai pasirodė nesuprantama.

Jo mintyse ėmė greitai dėliotis galvosūkio detalės, ir netrukus viskas stojo į vietas. Čia buvo dar kažkas. Tai nesuprantama, nebent...

Jis dirstelėjo tako, kuris vedė per mišką į šunidę, link. Tą akimirką vėjas ir lietus įsisiautėjo visu smarkumu, teko prisimerkti, o paskui pritrūko amo. Akimirksniu jis pasileido bėgti kiek įkabindamas. Skuosdamas mintyse skaičiavo, per kiek laiko nubėgs. Tikėjosi, kad spės laiku.

36

Betė

Tarsi būtų taip lemta, Nana buvo kontoroje, kai Keitas įsiveržė tarsi į savo namus ir užtrenkė duris. Netgi iš virtuvės Betė pastebėjo ant kaklo iššokusias venas. Kai įsmeigė į ją akis, rankos susigniaužė į kumščius.

Kai jis drožė per svetainę, Betė pajuto, kaip kažkas viduje susigūžia, o į tą atsiradusią tuščią vietą plūsta baimė. Nė karto ji nebuvo mačiusi Keito tokio, ji atsitraukė už spintelės kampo. Keitas ją nustebino sustojęs virtuvės tarpduryje. Jis nusišypsojo, tačiau jo išraiška buvo groteskiška ir iškreipta karikatūra tos, kokia turėjo būti.

– Atsiprašau, kad šitaip įsiveržiau, – metė jis perdėtai mandagiai, – tačiau mums reikia pasikalbėti.

– Ką tu čia veiki? Negali taip sau imti ir įeiti...

– Vakarienę verdi, ar ne? – pasišaipė Keitas. – Prisimenu, kaip virdavai vakarienę man.

– Nešdinkis, Keitai, – aštriai nukirto Betė.

– Neketinu niekur eiti, – atšovė jis, žiūrėdamas į moterį taip, tarsi ji nė nesuvoktų, ką šneka. Paskui mostelėjo kėdės link. – Kodėl tau neprisėdus?

– Nenoriu, – sušnibždėjo ji nekęsdama savęs už tai, kad taip išsigando. – Noriu, kad tu išeitum.

– Šito tai nesulauksi, – atkirto Keitas. Vėl nusišypsojo, tačiau pasisekė ne geriau nei pirmąjį kartą. Jo žvilgsnyje buvo matyti anksčiau neregėta tuštuma. Betė pajuto, kaip širdis ima greičiau daužytis.

– Gal malonėtum pavaišinti mane alumi? – paprašė jis. – Darbe buvo ilga diena, jei supranti, ką tai reiškia.

Ji nurijo seiles bijodama nusisukti.

– Daugiau neturiu.

Jis linktelėjo, apsidairė virtuvėje ir vėl įsmeigė į ją akis.

– Vieną matau tiesiog čia, prie viryklės, – parodė. – Kažkur turėtų būti dar. Ar neturi nieko prieš, jei patikrinsiu šaldytuvą? – atsakymo nelaukė. Nuėjo prie šaldytuvo, atidarė ir siektelėjęs apatinėje lentynoje ištraukė butelį. – Vieną radau, – pasigyrė ir atidarydamas pažvelgė į ją. – Tikriausiai apsirikai? – jis godžiai atsigėrė ir mirktelėjo.

Betė iš paskutiniųjų stengėsi nepratrūkti.

– Ko tu nori, Keitai?

– Oi, tu žinai. Tik norėjau atsigriebti. Patikrinti, ar man nieko nereikia žinoti.

– Apie ką? – pasiteiravo ji, jai suspaudė skrandį.

– Apie Taiboltą, – atsakė jis.

Ji nekreipė dėmesio, kad Keitas iškraipė vardą.

– Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

Keitas dar gurkštelėjo, pateliuškavo gėrimu burnoj ir linktelėjo. Paskui garsiai nurijo.

– Važiuodamas čia galvojau, kad taip pasakysi, – atsakė beveik normaliu tonu. – Tačiau aš pažįstu tave geriau nei manai. – Mostelėjo jos link alaus buteliu. – Vienu metu maniau, kad visiškai tavęs nepažįstu, tačiau per pastaruosius kelerius metus viskas pasikeitė. Bendras sūnaus auginimas porą tikrai susaisto, tu taip nemanai?

Betė nutylėjo.

– Štai kodėl aš čia, supranti. Dėl Beno. Nes noriu jam paties geriausio, bet būtent šiuo metu nesu įsitikinęs, kad tu sugebi blaiviai vertinti padėtį.

Jis žengė link jos ir vėl godžiai gurkštelėjo alaus. Butelis buvo jau beveik tuščias. Atgalia ranka jis nusišluostė lūpas ir kalbėjo toliau.

– Supranti, aš vis galvoju, kad mudviejų santykiai ne visą laiką buvo patys geriausi. O Benui tai ne į naudą. Jam vertėtų žinoti, kad mudu vis dar sutariam. Kad mes vis dar artimi draugai. Ar nemanai, kad jam tai būtų svarbi pamoka? Kad tėvai ir po skyrybų vis dar gali būti draugai?

Betei nepatiko šitas padrikas jo monologas, tačiau pertraukti bijojo. Šitas Keitas Kleitonas buvo kitoks... Pavojingasis.