Николас Спаркс - Amžinai tavo

Betė girdėjo spigius sūnaus riksmus, matė, kaip jis stengiasi išlaikyti galvą virš vandens. Ji vėl pakilo ir nušlubčiojo pirmyn nejausdama skausmo, stengdamasi žūtbūt nepaleisti jo iš akių.

Ir staiga tarsi sapne ji pamatė tamsią smailią galvą, judančią tiesiai link jos sūnaus.

Dzeusas.

Ji girdėjo, kaip Benas šaukia šunį, ir jos širdis staiga persipildė.

Ji šlubčiojo ir krito, vėl kėlėsi ir ropojo pirmyn, paskui vėl parkrito. Galiausiai pradėjo šliaužti mėgindama įžiūrėti, kas vyksta. Kabindamasi už šakų vilko save pirmyn. Nešami srovės Benas su Dzeusu vis mažėjo, tačiau Dzeusas vis artėjo.

Paskui staiga dvi jų figūros susiliejo ir Dzeusas staiga apsisuko traukdamas link jos kranto pusės, Benas iš paskos, įsikibęs Dzeusui į uodegą.

– Stenkis, vaikuti, stenkis! – šaukė Betė.

Ji šlubčiojo, šokinėjo, vilkosi pirmyn, vis mėgindama ir niekaip nesugebėdama spėti su srove. Sulig kiekviena sekunde Benas su Dzeusu vis tolo. Ji stengėsi nepamesti jų iš akių – jie pasiekė upelio vidurį, ne, jau toliau negu vidurys.

Betė ėjo sukaupusi paskutines jėgas, mėgindama jų nepražiūrėti, stūmėsi pirmyn, vedina instinktų. Ji jautė ne skausmą, sulig kiekvienu žingsniu jautė pulsuojančią širdį.

Jau tik trečdalis kelio jiems liko iki upelio kranto... Srovė silpnėja... Jau tik ketvirtadalis...

Ji ėjo kabindamasi į šakas, traukdama save pirmyn. Pamesdavo juos iš akių tarp lapų, praeidavo kelios kankinančios akimirkos, kol vėl juos rasdavo.

Beveik... Galima truputį atsipalaiduoti... Dar truputį, dar...

Meldžiu, Dieve... Dar truputėlį...

Ir štai jie čia. Benas pirmas kojomis pasiekė žemę ir pradėjo bristi, Dzeusas metėsi pirmyn ir taip pat pasiekė dugną. Betė puolė prie Beno su Dzeusu, išsikepurnėjusių iš vandens.

Vos pasiekęs sausą žemę Dzeusas sudribo. Benas parkrito po akimirkos. Kai Betė prie jų priėjo, Dzeusas vėl stovėjo, nuo išsekimo drebančiomis kojomis, permirkęs ir kosintis.

Betė susmuko ant žemės greta sūnaus ir pasodino jį, pradėjusį kosėti taip pat kaip Dzeusas.

– Kaip tu? – verkė ji.

– Man viskas gerai, – švokštė berniukas. Jis vėl užsikosėjo ir nusišluostė vandenį nuo veido. – Išsigandau, tačiau kišenėj turėjau nuotrauką. Tibo sakė, kad ji mane apsaugos. Jis nusišluostė panosę. – Kur tėtis? Kur Tibo?

Sulig tais žodžiais abu pradėjo verkti.

Epilogas

Po dviejų mėnesių

Betė dirstelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį ir nusišypsojo matydama Dzeusą, stovintį sunkvežimiuko gale, atkišusį snukį į vėją. Benas sėdėjo greta jos, neseniai smarkiai ūgtelėjęs, tačiau nepakankamai aukštas, kad galėtų patogiai iškišti alkūnę pro langą.

Buvo pirmos šiltos dienos po apgailėtinai šaltų savaičių. Netrukus, vos po dviejų savaičių, jau Kalėdos: vasaros kaitra ir spalio audros liko tik prisiminimuose. Potvynis tapo valstybinės svarbos žinia. Hamptono, kaip ir daugumos kitų regiono miestelių, senamiestis buvo užtvindytas; iš viso žuvo šeši žmonės.

Nepaisant košmaro, kurį jiems teko ištverti, Betė suvokė, kad jaučia savotišką... ramybę, pirmą kartą pastaruoju metu. Iki pat laidotuvių jai teko susidurti su kraštutiniais įvykiais, atvedusiais į tą lemtingą dieną. Ji žinojo, kad ne vienas miestelėnas stebisi jos pasirinkimu. Kartkartėmis ji nugirsdavo šnabždesius, tačiau dažniausiai nekreipdavo dėmesio. Iš Logano išmoko, kad kartais reikia labiau tikėti savimi ir pasikliauti instinktais.

Laimei, Nana ir toliau taisėsi; po to „nelemto įvykio“, kaip močiutė tai vadino, Betė ir ypač Benas šliejosi prie jos ieškodami tos ypatingos išminties ir tvirtos atramos. Tomis dienomis senoji nuolat dainavo chore, rasdavo laiko dresuoti šunis, dirbo abiem rankomis ir šlubčiodavo tik kartais, kai pavargdavo. Prieš porą savaičių vienu metu abi vaikščiojo visiškai vienodai. Tai buvo praėjus dviem dienoms po to, kai Betei nuėmė įtvarą – susilaužiusi keturis pėdos kaulus ji penkias savaites buvo sugipsuota – o Nana ją erzino mėgaudamasi mintimi, kad ne ji viena gali būti neįgali.

Nuo tada Benas smarkiai pasikeitė. Dėl vienų pokyčių Betė nerimavo, o kitais didžiavosi. Išgyvenimo išbandymas suteikė Benui pasitikėjimo, kurį berniukas nusinešė į mokyklą. Bent jau mamai patiko taip galvoti. Kartais Betė paspėliodavo, ar nebus taip dėl nuotraukos, kurią jis nešiojasi kišenėje. Laminatas apsitrynė, nusidėvėjo ir buvo pradėjęs skilinėti, tačiau berniukas su nuotrauka nesiskyrė, tampėsi ją visur. Betė spėjo, kad laikui bėgant jis tai išaugs, tačiau – kas žino? Tai Logano palikimas, ir Benui jis turėjo ypatingą reikšmę.

Žinoma, Benas sunkiai išgyveno netektį. Nors jis retai atvirai apie tai kalbėjo, Betė suprato, kad tam tikra prasme berniukas kaltina save. Kartais naktimis jis tebesapnuodavo košmarus, kuriuose kartais šaukdavo Keitą, kartais Loganą. Kai Betė papurčiusi jį pabudindavo, sapnas visada būdavo tas pats. Jis plūduriuoja upėje, jau tuoj tuoj panirs, tada pamato atplaukiantį Dzeusą. Sapnuose jis irgi griebdavo už uodegos, tik pajusdavo, kad nėra už ko griebtis. Jis vis nesėkmingai ieškodavo, už ko įsikabinti, kol suvokdavo, kad Dzeusas nebeturi uodegos, ir stebėdavo – tarsi iš kur atokiau, kaip beviltiškai blaškosi ir grimzta lėtai po vandeniu.

Privažiavusi kapines Betė pastatė automobilį kaip įprasta. Ji atsivežė dvi vazas su gėlėmis. Pirmiausia, kaip ir visada, nuėjo prie sklypelio, kur palaidotas Dreikas, ir kiek užtruko paskendusi prisiminimuose, paskui išrovė kelias piktžoles aplink antkapį ir greta pastatė gėlių. Paskui nuėjo prie kito kapo. Čia padėjo ir didesnę kompoziciją: šiandien jo gimtadienis, Betė pasistengė, kad jis nebūtų užmirštas.

Dzeusas klaidžiojo šen bei ten uostinėdamas ir tyrinėdamas kaip paprastai. Benas vilkosi iš paskos, kaip visada nuo tos dienos, kai Dzeusas pasirodė. Benas visada mylėjo šitą šunį, tačiau po to, kai Dzeusas išgelbėjo jį iš upės, jie tapo neišskiriami. Dzeusas, regis, suvokė, ką padaręs, ir šuns sąmonėje juodu tapo amžiams susaistyti, bent jau šitaip sau aiškino Betė. Naktį šuo miegojo koridoriuje prie Beno kambario; gūrindama į vonią vidury nakties ji dažnai pastebėdavo Dzeusą stovintį prie lovos ir žiūrintį į miegantį numylėtinį.

Netektis buvo nelengva, juodu su Benu sutartinai kovojo su jos padariniais. Kartais Betė jausdavo, kaip prisiminimai kelia sumaištį ir trukdo sielvartui, nes, nepaisant herojiškų išmėginimų, praeitis toli gražu nebuvo nuspalvinta vien rožinėmis spalvomis. Tačiau galų gale Keitas Kleitonas bus prisimenamas su neabejotinu dėkingumu. Betė niekada nepamirš, kaip jis tą dieną tempė ją parkritusią. Ir kad, galų gale, jis žuvo mėgindamas išgelbėti jųdviejų sūnų.

Tai kažką reiškė. Tai daug ką reiškė ir nepaisant jo kitų suklydimų ji visada jį prisimins šitaip. Beno labui Betė vylėsi, kad ir berniukas jį taip prisimins, be kaltinimų ir tvirtai įsitikinęs, kad Keitas jį mylėjo, nors ir sunku buvo tą suprasti iki anos lemtingos akimirkos.

O namuose jos grįžtančios laukia Loganas. Jis siūlėsi kartu važiuoti į kapines, tačiau Betė nujautė, kad iš tikrųjų jis nenori važiuoti. Buvo savaitgalis, jis verčiau praleistų rytą krapštinėdamasis po sklypą, šį tą taisinėdamas ir statydamas Benui naują namelį medyje galiniame kieme. Vėliau jie planavo puošti Kalėdų eglutę. Betė priprato prie Logano ritmo ir nuotaikų, atpažindavo tik jam būdingus tylius signalus. Štai koks jis: geras ar blogas, stiprus ar klystantis, tačiau amžiams – jos.