Николас Спаркс - Amžinai tavo

– Manau, tai svarbu, – toliau kalbėjo jis, žengdamas dar žingsnį arčiau. – Tiesą sakant, negaliu sugalvoti nieko svarbesnio.

– Gal pasitrauk, – tarstelėjo ji.

– Aš taip nemanau, – subarė jis. – Pastarosiomis dienomis tu blaiviai nemąstai.

Keitui artinantis Betė vis traukėsi tarp spintelių, stengdamasi neatsukti jam nugaros.

– Daugiau nesiartink. Aš tave įspėju.

Jis vis artėjo stebeilydamasis į ją tomis tuščiomis akimis.

– Supranti, ką noriu pasakyti? Tu elgiesi taip, lyg ketinčiau tave įskaudinti. Niekada, niekada tavęs neskaudinau. Šitai turėtum žinoti.

– Tu išprotėjai.

– Ne, neišprotėjau. Gal truputį pykstu, tačiau neišprotėjau. – Kai jis vėl nusišypsojo, tuštuma akyse buvo dingusi, ir Betės skrandis persivertė. Keitas kalbėjo toliau: – Ar žinai, kad nors mane ir palikai, vis dar manau, kad tu baisiai patraukli?

Betei nepatiko, kur link viskas krypsta. Visiškai nepatiko. Be to, ji įsispraudė į kampą ir nebeturėjo kur trauktis.

– Tiesiog išeik, gerai? Benas viršuje, kiekvieną minutę gali grįžti Nana...

– Aš noriu tik bučinio. Nejaugi tiek daug prašau?

Ji nebuvo tikra, ar gerai nugirdo.

– Bučinio? – pakartojo.

– Kol kas, – tarė jis. – Ir viskas. Vardan senų laikų. Tada aš išeisiu. Tiesiog išeisiu. Pažadu.

– Neketinu su tavimi bučiuotis, – apstulbusi atkirto Betė.

Tuo metu Keitas jau stovėjo tiesiai priešais.

– Bučiuosies, – tarė, – o vėliau ir daugiau padarysi. Tačiau kol kas pakaks ir bučinio.

Ji išrietė nugarą stengdamasi atsitraukti.

– Meldžiu, Keitai. Aš nenoriu. Nenoriu su tavim bučiuotis.

– Ištversi, – tarė jis. Kai pasilenkė, ji nusisuko. Jis suėmė jos žastus ir, kai siekė lūpomis jai ties ausimi, Betė pajuto, kad širdis ima daužytis kaip kūjis.

– Man skauda! – aiktelėjo.

– Štai ką pasakysiu, Bete, – šnibždėjo Keitas, o Betė jautė jo alsavimo šilumą į kaklą. – Nenori su manim bučiuotis, nereikia. Suprantu. Tačiau aš nusprendžiau, kad mudu būsime šiek tiek daugiau nei draugai.

– Nešdinkis! – sušnypštė ji, o Keitas nusikvatojo ir ją paleido.

– Žinoma, – tarė žengdamas žingsnį atgal. – Jokių problemų. Išeisiu. Tačiau turėčiau tau pranešti, kas nutiks, jei mudu nesusitarsime.

– Eik lauk! – suriko ji.

– Manau, kartkartėmis mudu turėtume nueiti į... pasimatymą. Neigiamu atsakymu nepasitenkinsiu.

Nuo to, kaip jis ištarė „į pasimatymą“, jai pagaugai per kūną nuėjo. Betė negalėjo patikėti tuo, ką girdi.

– Beje, įspėjau tave dėl Taibolto, – pridūrė jis, – tačiau kur tu šiandien buvai? Pas jį, – Keitas papurtė galvą. – Tai didžiulė klaida. Supranti, man visiškai nesunku iškelti bylą dėl persekiojimo ir priekabiavimo. Jis pavojingas, o tu akivaizdžiai nekreipi dėmesio. Tai kelia pavojų Benui, kuris priverstas gyventi su tavimi.

Keito veidas nerodė jokių emocijų. Betę jo žodžiai tiesiog suparalyžiavo.

– Nesinori kreiptis į teismą ir pasakoti, kaip tu elgiesi, tačiau privalėsiu. Ir, esu tikras, šįkart jie suteiks man visą globą.

– Tu taip nepasielgsi, – sušnibždėjo ji.

– Pasielgsiu. Nebent, – Keitas kalbėjo akivaizdžiai pasimėgaudamas, todėl skambėjo dar baisiau. Jis patylėjo, leido žodžiams įsismelkti, paskui vėl dėstė tarsi profesorius. – Noriu įsitikinti, kad supratai. Pirma, pasakai Taiboltui, kad daugiau nenori jo matyti. Paskui liepi jam nešdintis iš miestelio. O paskui mudu susitiksim. Vardan senų laikų. Arba taip, arba Benas gyvens su manimi.

– Neketinu gyventi su tavimi! – pasigirdo plonas balselis iš virtuvės tarpdurio.

Betė dirstelėjo pro Keitą ir pamatė persigandusį Beną. Berniukas ėmė trauktis atbulas.

– Neketinu, neketinu!

Benas apsisuko ir nubėgo, užtrenkė priekines duris ir pasileido į audrą.

37

Kleitonas

Betė pamėgino jėga prasiveržti pro Kleitoną, tačiau jis vėl griebė ją už rankos.

– Mes dar nebaigėm, – suurzgė jis. Neketino jos paleisti, kol neįsitikino, kad ji viską suprato.

– Jis išbėgo į lauką!

– Jam nieko neatsitiks. Noriu įsitikinti, kad tu aiškiai suvoki, kaip nuo šiol viskas bus.

Betė nedvejojusi laisva ranka vožė Keitui per veidą, ir jis atšoko. Kai jis ją paleido, ji iš visų jėgų jį pastūmė jausdama, kad jis vis dar neatgavęs pusiausvyros.

– Nešdinkis po velnių! – suspiegė. Vos jis vėl tvirtai atsistojo ant kojų, trenkė jam į krūtinę. – Man jau bloga nuo tavęs ir tavo šeimynėlės, vis aiškinančios, ką turiu, o ko negaliu daryti, neketinu daugiau su tuo taikstytis!

– Labai blogai, – atkirto jis, žodžiai savaime išsprūdo. – Tu neturi pasirinkimo. Aš neprileisiu Beno artyn prie to tavo draugužio.

Užuot atsakiusi, tarsi pavargusi klausytis, ji stumtelėjo jį ir nudrožė pro šalį.

– Kur tu eini? – mygo jis. – Mes dar nebaigėm.

Ji žengė per svetainę.

– Einu ieškoti Beno.

– Juk paprasčiausiai lyja!

– Jei kartais nepastebėjai, visur patvinę!

Jis stebėjo, kaip ji išbėga į verandą tikėdamasi rasti Beną tenai, tačiau kažkodėl ji apsidairė ir dingo iš akių. Švystelėjo žaibas, po akimirkos nugrumėjo griaustinis. Arti. Pernelyg arti. Kleitonas nuėjo prie durų ir pamatė, kaip eidama Betė dairosi po kiemą. Tik tada pastebėjo su skėčiu besiartinančią Naną.

– Gal matei Beną? – staiga šūktelėjo Betė.

– Ne, – sutrikusi atsakė Nana, stovėdama liūtyje. – Aš tik dabar atėjau. Kas čia vyksta? – ji nutilo pamačiusi Kleitoną. – Ką jis čia daro? – pasiteiravo.

– Jis nepraėjo pro tave? – paklausė Betė, staiga pasileisdama link laiptelių.

– Kas čia tokio, – atsakė Kleitonas žinodamas, kad turi užbaigti reikalus su Bete. – Jis grįš...

Betė staiga sustojo ir atsisuko. Kleitonas iš karto pamatė, kaip jos pyktį keičia kažkas panašaus į siaubą. Audros garsas staiga, regis, kažkur nutolo.

– Kas yra? – paklausė jis.

– Namelis medyje....

Truko tik akimirką, kol žodžiai jį pasiekė, ir Kleitonas pajuto, kaip jam suspaudžia krūtinę.

Po akimirkos abu jau lėkė į mišką.

38

Tibo, Betė ir Kleitonas

Tibo galų gale pasiekė keliuką, vedantį į šunidę. Batai buvo kiaurai permirkę, sunkūs. Dzeusas stengėsi neatsilikti, nors brido per vandenį iki kelių. Priešais jis matė Elizabetos automobilį, Nanos sunkvežimiuką ir dar vieną visureigį. Besiartindamas pastebėjo švyturėlius ant stogo ir suprato, jog namuose yra Kleitonas.

Nepaisydamas išsekimo jis metėsi į priekį, nors ir teko sunkiai klampoti. Dzeusas šokinėjo per vandenį kaip delfinas per bangas. Kuo greičiau Tibo bėgo, tuo didesnis atrodė atstumas, tačiau galų gale jis pasiekė šunidės kontorą ir pasuko namo link. Tiktai tada pastebėjo verandoje stovinčią Naną, žibintuvėliu švysčiojančią miško link.

Net iš tolo buvo matyti, kad ji supanikavusi.

– Nana! – šūktelėjo Tibo, tačiau per audrą senoji jo neišgirdo. Po kelių akimirkų ji vis dėlto sureagavo, nes atsisuko ir apšvietė jį žibintuvėliu.

– Tibo?

Tibo iš paskutiniųjų žengė tuos kelis paskutinius žingsnius. Jį plakė lietus, blausioje šviesoje buvo sunku ką įžiūrėti. Jis sulėtino stengdamasis atgauti kvapą.

– Kas nutiko? – šūktelėjo.

– Benas prapuolė! – atsišaukė Nana.

– Ką reiškia – prapuolė? Kas nutiko?

– Nežinau, – suriko Nana, – čia buvo Kleitonas, o Betė išėjo ieškoti Beno... Paskui abu pasileido link upelio. Nugirdau kažką apie namelį medyje.