Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

– Tik, tikiuosi, kur kas skanesnis. – Rubė nusi

šypsojo moteriai, kuri pamažu virto vienu iš mėgstamiausių jos žmonių. Ji uždėjo ranką ant mažojo Danieliaus Keilamo Kingo nugaros. Įkvėpė saldaus

talko ir pieno kvapo. švelnus ryšulėlis sujudėjo po jos delnu ir Rubės šypsena sušvelnėjo – ilgesys krūtinėje atgijo. Noriu Kelo kūdikio. Esu pasiruošusi. – Tai kaip gyvena tavo mažutis meno kūrinys? – paklausė ji, nustumdama šalin dabar jau nuolat kankinantį ilgesį.

Kelas, laikydamas Rubę priešais save, ranka spustelėjo jos liemenį.

– Manau, kad augini roko karalių, Mede, – tarė

jis, žemu balsu nusijuokdamas Rubei į plaukus. –

Sprendžiant pagal tai, kiek jis dainavo bažnyčioje.

– Nejuokinga. – Medė sukikeno. – Rajus mano,

kad jis galėjo apkurtinti vikarą. O vargšo senuko

klausa jau ir taip nebuvo tobula.

192 | HeiDi Rice

– Bet berniuko plaučiai tikrai sveiki, – tarė Kelas. –

Vieną dieną jis tikrai užkariaus muzikos pasaulį.

– Nekalbėtum taip, jei keturis kartus per naktį

keltis tektų tau, – pašmaikštavo Medė.

– Na, žinai, kaip ten sakoma, kaip pasiklosi, taip išmiegosi...

Rubė klausėsi žaismingo brolio ir sesers ginčo ir

mėgavosi tuo, kokie laisvi ir artimi jų santykiai tapo per pastaruosius kelis mėnesius. Atstumo, kurį pastebėjo tarp jų praėjusią vasarą, neliko nė lašo. Ji su Kelu dabar dažnai važinėdavo į Kornvalį. Rajus

ėmė mokyti jį buriuoti, be to, Kelas labai entuziastingai priėmė savo naująjį dėdės vaidmenį. Nors kai juodu pirmąsyk liko prižiūrėti Mijos, sekėsi ne taip gerai – mažajam dinamitui pavyko apsukti juos abu

apie mažąjį savo pirštelį, ir kai Medė su Rajumi grįžo iš vakarienės apie vidurnaktį, Rubei su Kelu vis dar nebuvo pavykę paguldyti jos į lovą.

Tačiau Kelo žodžiai apie neseniai gimusį sūnėną,

nors pasakyti juokais, tik sustiprino Rubės ilgesį ir sąmyšį dėl jo.

– Kodėl man nenuėjus patikrinti bokšto, pasižiūrėsiu, ar jis nėra labai puolamas, – tarė ji pertraukdama brolio ir sesers plepėjimą.

– Nori, kad padėčiau? – paklausė Kelas, glostydamas jos klubą.

– Ne, neužtruksiu, – atsakė Rubė staiga pajutusi

poreikį pabūti viena ir pamąstyti.

Krikšto vakarėliui įsisiūbavus, maždaug penkiasdešimčiai žmonių besimėgaujant senu šampanu, Medės naminiais užkandžiais ir nuostabiu pavasario SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 193

oru, Rubei prireikė laiko prasibrauti pro minią ir pasprukti į virtuvės vienatvę.

Sprendimas ką nors iškepti buvo galbūt šiek tiek

maniakiškas, bet ji nusprendė taip ir padaryti. Susi

žvejojusi reikalingus produktus iš pilnų Medės spintelių ir užsirišusi prijuostę, kad apsaugotų prašmatnų

savo sijoną, Rubė ėmė gaminti keptų daržovių lazaniją. Visiems išėjus namie liks tik ji, Kelas, Rajus, Medė ir jų vaikai, o Rubė abejojo, kad kas nors pamąstė apie vakarienę.

Toks maistas puikiai tiks jos graužačiai.

Ji elgiasi kvailai. Juokingai. leidžia šios dienos įvykiams ir Kelo, laikančio savo sūnėną ryte, per

krikštynų ceremoniją, vaizdui užvaldyti jos mintis.

Keistas pavydo, vilties ir desperacijos mišinys tebuvo biologinis poreikis, ją graužęs jau kurį laiką, o šiandien tapęs visai nevaldomas. Buvo sunku stebėti, kaip liekna Medės figūra noksta. Tačiau tada, kai prieš dvi savaites ji drauge su Kelu atvyko į ligoninę vos gimus Deniui, ilgesys padidėjo milijardą kartų. Tą naktį Rubei teko kandžiotis lūpas, kad nepasakytų ko nors nereikalingo, jiedviem gulint vienas kito glėbyje ir juokiantis iš kažko, ką apie naująjį broliuką leptelėjo Mija.

Automatiškai plaudama ir pjaustydama daržoves,

Rubė prisivertė susikaupti, kad į visa tai galėtų pa

žvelgti racionaliai.

Juodu su Kelu drauge gyveno vos septynis mėnesius, ir nors jų santykiai atnešė daugiau džiaugsmo, nei ji galėjo įsivaizduoti, būdavo ir iššūkių. Abu jie –

užsispyrę, savimi pasitikintys žmonės, nebijantys

išsakyti savo minčių ir ne visuomet vienas su kitu 194 | HeiDi Rice

sutinkantys. Toli gražu. laimei, jie buvo smarkiai pasišventę vienas kitam ir ėmėsi bet ko, kad tik

prieitų kompromisą. Rubę užliejo karštis prisiminus, kaip baigėsi paskutinis jų ginčas. Niekada nereikėtų

nuvertinti susitaikymo sekso, kalbant apie smulkių

duobių santykiuose užlyginimą.

Reikalas tas, kad Kelo vaikų ji nori dėl akivaizdžių

priežasčių. Ji žinojo, koks nuostabus tėvas jis būtų.

Kokie nuostabūs tėvai būtų jie abu. Jie papildė vienas kitą, jo logiškas, disciplinuotas požiūris į gyvenimą puikiai atsvėrė jos aistrą ir entuziazmą.

Ant paruoštų daržovių Rubė užlašino alyvuogių

aliejaus, pabarstė prieskoniais ir įkišo skardą į orkaitę.

Tačiau dar per anksti.

Būtent tai šaukė jos smegenys. Deja, širdis ir biologinis laikrodis su tuo visiškai nesutiko. O juos sutaikyti buvo vis sunkiau ir sunkiau.

Rubės nuotaika šiek tiek pragiedrėjo, jai pradėjus maišyti makaronų tešlą. Ar iš tiesų būtų taip siaubinga apie tai užsiminti? Probėgšmais? Vis dėlto ji žinojo, jog Kelas pirmas apie tai neprabils. Kaip ir daugelis vyrų, jis greičiausiai apie tai dar nė negalvojo, nes neturi įkyriai tiksinčio biologinio laikrodžio.

Rubė svarstė, kas nutiktų, jei užsimintų apie tai.

Kelas iš karto tikrai nesutiktų. Tai ji žino. Jis labai metodiškas vyras. Todėl ji privalo būti pasiruošusi atsakymui ne arba dar ne . ir dėl to nenusiminti. Privalo būti kantri ir pragmatiška, nuspėti jo atsakymą dar prieš paklausdama. Kitaip gali virsti dar garsiau tiksinčia biologine bomba, nei yra dabar.

Deja kantrybe Rubė niekada nepasižymėjo,

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 195

prag matiškumo jos pasiekimų sąraše irgi nebuvo,

nebent kalbama apie pirkimą urmu arba punktualų

sąskaitų sutvarkymą. ir ji nesijautė kvalifikuota paklausti part nerio, ar jis nenorėtų drauge su ja susilaukti vaikų.

– Kvepia nuostabiai.

Rubė aiktelėjo ir išmetė sietelį, apibarstydama

miltais spintelę ir save.

– Kelai, dėl Dievo meilės, ar nori, kad gaučiau

širdies smūgį? – paklausė Rubė, kai jo rankos apsivijo jos liemenį. Jos skruostai degė iš gėdos, kad buvo taip paskendusi paikose mintyse, jog nė negirdėjo jo įeinant. Ačiū Dievui, jis neskaito minčių, nes kitaip jai reikėtų jaudintis kur kas daugiau, nei tik dėl miltais apiberto sijono.

Kelas nusijuokė, veidą paskandindamas jos plaukuose ir giliai įkvėpdamas.

– Tu šiek tiek nerami, ar ne? – Jis apkabino Rubę, o jos širdis ėmė beprotiškai daužytis.

Dieve, kaip ji myli šitą vyrą. Ką ji darys, jei jis pasakys, kad apskritai nenori vaikų?

– Nors žinau, jog tai, ką kepi, bus fantastiška, –

pridūrė jis, rankas ramiai uždėjęs Rubei ant klubų ir pažvelgęs į ją, – norėčiau paklausti, kodėl čia slepiesi?

Vakarėlis dar nesibaigė. Slėptis nuo kompanijos – ir nemokamo šampano – tikrai nepanašu į tave.

– Aš nesislepiu. – Rubė atsirėmė į už savęs esančią spintelę ir pažvelgė per Kelo petį į langą. – Tiesiog užsimaniau šiek tiek ramybės. Buvo chaotiška diena.

– Tu? Ramybės? – pasišaipė jis. – Nemanau.

Pirštu kilstelėjęs jos smakrą, Keilamas privertė ją 196 | HeiDi Rice

pažvelgti jam į akis. Jis atrodė linksmas ir smalsus, toks žavus, kad Rubės širdis šoktelėjo į gerklę.

– Nagi, ar pasakysi man, dėl ko nerimauji? –