Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

kvaila mintis, kad žūtbūt reikia išeiti iš namų.

Kelas neskambino, bet Rubė, palikusį tokį raštelį, to ir nesitikėjo. Nors suskambėjus telefonui ji pajuto nerimą ir apgailėtiną viltį, todėl įtikino save, kad reikia žengti pirmą žingsnį link pasveikimo. šįvakar.

O Denas – puikus pirmas žingsnis. Juodu buvo

artimi draugai jau nemažai metų, jis buvo toks savas, 176 | HeiDi Rice

kad jai bent jau neteks nerimauti dėl to, kaip atsikratyti netrokštamo vyrų dėmesio.

Rubė privalo nustoti savęs gailėtis. Na, meilė pagaliau ją pričiupo. ir ji to nusipelnė. Žaidė su ja metų

metus, apeidama kampus, būdama tikra, kad yra

pernelyg protinga, pernelyg savimi pasitikinti, kad įkliūtų į spąstus, iš kurių nesugebėtų išsikapstyti.

Tačiau visus tuos kartus, kai manė esanti įsimylėjusi, tik apgaudinėjo save. Melavo sau pačiai apie jausmų gilumą, nes mėgavosi romantika, drama,

bendrumu. Bet dabar suprato. Tikra meilė – tai, ką turi Medė ir Rajus. Ką kažkada jautė jos motina ir tėvas. Tai – rizika. Tai nesavanaudiškas savęs atidavimas, be jokių garantijų, kad gausi kažką atgal.

Rubė labai pyko ant motinos už tai, jog ši pasakė

tėvui apie savo romaną ir apie tai, kas Niko tėvas.

Kodėl ji negalėjo tos paslapties nusinešti su savimi į kapą ir išgelbėti jų visų nuo tiesos ir siaubingų jos padarinių? Tačiau dabar Rubė suvokė, kokia drąsi

buvo jos motina ir kaip rizikavo, taip ilgai laikydama paslaptį savyje. Visos santuokos metu ji nešė kaltės naštą ant pečių, – tą, kuri neleido jai iš tiesų pamilti savo sūnaus, – nes taip stipriai mylėjo savo vyrą. Tylėdama ji saugojo ne save, o jį. Bet galų gale palaužta vėžio, ji nebegalėjo nulaikyti tos naštos.

Meilę reikia užsitarnauti, o Rubė to niekada

nedarė, nes niekada niekuo nerizikavo.

Kaip ironiška, kad būtent Kelas išaiškino jai tiesą tą dieną paplūdimyje, kai suabejojo jos pasiryžimu kurti šeimą.

ir argi tai tiesiog ne nesėkmė, kad jai nusprendus SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 177

rizikuoti viskuo ir iš tikrųjų įsimylėti, jos taikiniu tapo vyras, negalintis jai atsakyti tuo pačiu?

– Sakyčiau, tu išsiblaškiusi kiek labiau nei šiek

tiek, panele, – pridūrė Denas. Paėmęs ją už rankos, išsivedė iš šokių aikštelės. – Prisėsk. – Jis atstūmė

jai kėdę. Rubė susmuko ant jos. Jos kūnas buvo sustingęs ir nejautrus, smegenys tokios pat.

– Tai kas yra? – paklausė Denas, jo akis lyg šešėlis dengė nerimas. – Atrodai, lyg prisikėlusi iš numirusiųjų.

– Viskas gerai. Aš tiesiog truputį...

– ei, ar tai ne tas gražuolis, su kuriuo buvai čia prieš kelias savaites? – Denas kilstelėjo ranką ir pamojavo kažkam jai per petį.

Rubė griebė jo riešą ir truktelėjo ranką žemyn.

Per vėlu. Siaubas ir kvaila viltis pasiglemžė ją, kai atsisukusi per petį pamatė, kaip Kelas per minią

braunasi jų link.

Panika ėmė kilti jos stuburu. Ne čia, ne dabar. Ji nepasiruošusi.

– Turiu eiti. – Nepaisydama priblokšto Deno

protestų, Rubė čiupo savo rankinę ir nulėkė.

Nė neatsisukdama ji manevravo per minią. išėjusi

į uždarą terasą klubo gale, ji žengė tris žingsnius ir suvokė savo klaidą. iš čia nėra išėjimo.

Už jos nuaidėjo kurtinantys žingsniai, kurių nenustelbė nei garsi muzika, nei penktadieninis šurmulys.

Rubė prispaudė rankinę prie krūtinės. Bijojo apsisukti.

– Niekur nepabėgsi, Rube. Todėl gal tiesiog pasikalbėkime.

šiurkštus ir žemas Kelo balsas privertė ją atsisukti.

178 | HeiDi Rice

Jis stovėjo vos už žingsnio nuo jos. Kyštelėjęs ranką į

džinsų kišenę, išsitraukė raštelį, kurį ji paliko jam tą popietę prieš pabėgdama iš jo kabineto.

– Galbūt pradėk nuo paaiškinimo, ką tai reiškia.

Rubė suvirpėjo, nors vasaros vakaras buvo labai

šiltas. Negali palūžti. Ne dabar. Dabar jai liko tik išdidumas.

– Reiškia būtent tai, kas parašyta.

Kelas išlankstė raštelį ir perskaitė balsu.

– Mudu neturime apie ką kalbėti, Kelai. Buvo

smagu, bet dabar viskas baigta. Neieškok manęs.

Ji įsitempė melsdamasi, kad jis neprieitų arčiau.

Kad nepamatytų drebančių jos rankų, išbalusių

krumplių, jai spaudžiant rankinę.

– Manau, tuo viskas ir pasakyta.

Kelas žingtelėjo arčiau. Ji pasitraukė.

– Manai, jog tai, kas nutiko mano kabinete šią

popietę, buvo smagu?

Rubės širdis susitraukė. Suspurdėjo krūtinėje. Ji

smarkiai įsikando į lūpą, kad ši nebedrebėtų. Tvirtai linktelėjo Kelui, nors akyse kaupėsi ašaros.

– Sakyčiau, jog tai buvo kur kas daugiau, –

pridūrė jis, žengdamas dar žingsnį. – Nemanai?

Rubė nugara atsirėmė į terasos turėklus. Ji papurtė

galvą ir nurijo kūkčiojimą. Kodėl jis taip elgiasi?

Tačiau kai nuo kanalo apačioje atsispindinti šviesa palietė jo veidą, jame Rubė neįžvelgė nei iššūkio, nei pranašumo. Pamatė tik sąmyšį.

Pakėlęs ranką, Kelas delnu suėmė jos skruostą.

Rubė atitraukė galvą.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 179

– Baik. Prašau neliesti manęs.

– Kodėl nenori, kad liesčiau?

– Negaliu, – sumurmėjo ji, spoksodama žemyn į

sunertus savo delnus. – Daugiau nebegaliu.

Rubė sukišo rankas į kišenes ir papurtė galvą.

– Kodėl ne?

Ji piktai krestelėjo galvą, jau neslėpdama riedančių

ašarų. Žinoma, jo logiškas, metodiškas būdas trokšta išspręsti problemą. Bet ji negalėjo jam pasakyti. Negalėjo sudaužyti paskutinės savo apsaugos.

– Dėl Dievo meilės, Rube. Tu verki! – Kelas

atrodė pasibaisėjęs. – Kas yra? – Jis pirštais suėmė jos smakrą ir kilstelėjo veidą. – Privalai pasakyti man, kad galėtume viską sutvarkyti.

– Mes negalime to sutvarkyti. Turiu susitvarkyti pati.

– Kodėl?

Rubė nurijo gumulą gerklėje ir pasidavė.

– Nes įsimylėjau tave. ir žinau, jog ši meilė –

vienpusė.

Žodžiai paskendo tyloje ir Rubė pajuto, kaip

Kelas sustingsta. Ranka, paleidusi jos smakrą, nusviro. O jos širdis vėl sudužo.

Jis patyliukais nusikeikė.

Prisivertusi pakelti smakrą, Rubė nusibraukė išdavikiškas ašaras.

– Viskas gerai, Kelai. Neprivalai nieko sakyti.

Jūros žalumo akys žvelgė tiesiai jai į veidą.

– Kodėl manai, kad myli mane? – pasiteiravo jis

vis dar priblokštas.

Pagaliau atgijo išdidumas, Rubė ištiesė nugarą ir

prisivertė nusišypsoti. Paplekšnojo jam per skruostą, 180 | HeiDi Rice

pajuto pažįstamus šerelius. Ji pasakė per daug.

Smarkiai per daug. Reikėjo tučtuojau iš čia dingti.

Kad galėtų grįžti namo ir vienumoje išsilaižyti

žaizdas, pasilikusi sau bent dalelę savigarbos.

– Nesijaudink taip, bičiuli, – džiugiai atsakė ji vaidindama taip, kad tikrai nusipelnė apdovanojimo. –

Nesi pirmas. ir tikrai nebūsi paskutinis.

Tačiau jai einant pro Kelą, jis sugriebė jos riešą.

– Rube, neišeik šitaip. – Jis delsė. Pirmąsyk

nuo tada, kai juodu susipažino, ji suprato, kad jam trūksta žodžių. – Nenorėjau... Prašau, ar galime apie tai pasikalbėti?

Ji prisivertė nusišypsoti lūpomis, bet akių šypsena nepasiekė.

– Nekvailiok. Tai ne taip ir svarbu.

Rubė trūktelėjo ranką iš jo gniaužtų.

– Praeis. Visada praeina.

Salsos ritmas neužgožė tylaus Kelo keiksma

žodžio, kai Rubė, jausdamasi beviltiškai dėkinga, kad ašarų upelius puikiai slėpė mėnesiena, nuėjo į salę.