Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

186 | HeiDi Rice

– laikas grįžti į realybę, Tes, – ironiškai sumurmėjo ji.

– Kas toji Tes? – paklausė ela.

Rubė žvilgtelėjo per petį ir pamatė nerimo kupiną, susiraukusį elos veidą.

– Tes iš D‘Urbevilles . Mano dabartinis sektinas pavyzdys. Tačiau, tavo ir visų mano pažįstamų laimei, aš ką tik supratau, kad savęs gailėtis yra pernelyg nepatrauklu.

– Praėjo vos savaitė, Rube. Duok sau laiko. Pamirši jį.

Rubė silpnai nusišypsojo draugei.

– Gerai sakai. – Deja, ji žinojo, jog niekada nepamirš Kelo, nes buvo savo mamos dukra, kad ir kaip norėjo tai paneigti.

Kartą iš tiesų įsimylėjusi, daugiau nebeatsigaus.

– Gal pagaminti daugiau? – paklausė ji rausdamasi spintelėje. – ir vėliau galėsime puotauti su šokoladinėmis pagundomis, šampanu bei braškėmis

ir žiūrėti naują kriminalinį serialą, kuriame vaidina toji aistringa gražuolė.

– Būtų šaunu, – tarė ela tuoj pat išsitiesdama

ir nutaisydama įprastą džiugią šypseną. Nors šįsyk džiugumas buvo šiek tiek priverstinis.

Nuaidėjo durų skambutis.

– Atidarysiu, – tarstelėjo ela ir išėjo iš virtuvės.

Rubė priėjo prie šaltojo kambario paimti šešių

plytelių brangaus šokolado. Ji jau ir taip nemažai išsiliejo elai. Užteks verkti ant draugės peties. Kurį

laiką teks vaidinti, bet jei įpras atrodyti laiminga ir nerūpestinga, galbūt pagaliau ir pati tuo patikės.

– Neik vidun! Ar per mažai ją nuliūdinai?

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 187

išgirdusi skausmingus elos šūksnius, Rubė iššoko

iš šaltojo kambario.

šokoladas iš rankų nukrito ant grindų.

– Ką čia veiki? – paklausė ji švelniai, jos širdis visu pajėgumu trankėsi į šonkaulius, o vos jį pamačius

keliai ėmė virpėti.

– Sakiau jam čia neiti, – teisinosi ela.

– Atėjau pasikalbėti, nori tu to ar ne, – tvirtai atsakė Kelas, žingsniuodamas per virtuvę, jo antakiai buvo nusileidę žemai, o žavingą veidą temdė nerimas.

Jis sučiupo Rubės ranką kaip tik tuo metu, kai jai ėmė linkti keliai.

– Negali kalbėti su ja kaip...

– Viskas gerai, ela, – Rubė pertraukė sunerimusios draugės žodžių upę, šiek tiek nustebusi dėl to, koks tvirtas buvo jos balsas, ir suspaudė kelius. – Gal galėtum palikti mus dviese?

– Kaip nori, – ela metė piktą žvilgsnį į Kelą. – Bet būsiu prieškambaryje, jei manęs prireiks, – pridūrė ir išėjo.

– Dabar gali paleisti mano ranką, – tarė Rubė

keistai atsiribojusi nuo isterijos, verdančios krūtinėje.

Kelo pirštai atsipalaidavo.

Ji leis jam pasakyti, ką jis nori, ir tada jį paleis.

– Tai apie ką norėjai pasikalbėti?

Ji tikriausiai to nusipelnė. Tai, be abejonės,

kažkoks karmos kerštas už visus vaikinus, su kuriais apsimetinėjo įsimylėjusi.

– lyg nežinotum. – Kelas palinko virš jos, tylus

pyktis jo balse derėjo prie ugnies akyse. – Negali įsiveržti į mano gyvenimą, sprogti kaip atominė

188 | HeiDi Rice

bomba, o tada tiesiog išeiti ir palikti mane kapstytis griuvėsiuose.

Rubė nugara atsirėmė į spintelę. Ji delnais įsirėmė

Kelui į krūtinę, tačiau užuot pastūmusi jį, pirštais įsikibo į medvilninius marškinius.

– Nežinau, apie ką kalbi, – tarė ji, skrandyje lyg pikti šunys pešėsi nerimas ir viltis.

– Tai leisk paaiškinti, – suurzgė jis, dabar jau

įtūžęs ir nebesivaldydamas. Sugriebęs Rubės liemenį, pasodino ją ant spintelės ir stumtelėjo atgal, kol jos šlaunys apkabino jo klubus. – Tu nepamirši manęs,

Rube. Nes aš nesiruošiu pamiršti tavęs.

– Ką nori pasakyti? – sušnibždėjo ji. Sunkiai, bet viltis kol kas laimi.

Keilamas giliai atsiduso, atlošė galvą ir pasiuntė į

lubas keiksmažodį.

Rubė kilstelėjo ranką jam prie skruosto ir jo

žvilgsnis grįžo žemyn.

– Nedrįsk dabar nutilti, Kelai. Nes man teks tave

nužudyti.

Jo akyse Rubė pamatė ne pyktį, o iš sielos gelmių

kylantį ilgesį.

– Noriu pasakyti, jog, panašu, kad įsimylėjimas

užkrečiamas, – tarė Kelas, o jo lūpose pasirodė ironiška šypsenėlė. – ir kad galėtume pamėginti. Pa

žiūrėti, kur visa tai mus nuneš.

Rubė spoksojo į jį, viltis išaugo iki neįtikėtino

dydžio, akys pritvinko ašarų.

– Nejuokauk su manimi. Nes tai nejuokinga.

Kelas krestelėjo galvą, rankomis apglėbė jos

klubus, prisitraukė ją dar arčiau, kol jų akys susitiko viename lygyje.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 189

– Rube, kaip manai, kelioms moterims esu tai pasakęs? – Jis palietė savo lūpomis josios ir Rubė galėjo prisiekti, kad išgirdo, kaip jų širdys ėmė plakti vienu ritmu. – Aš taip nejuokauju. Niekada.

Kelas suėmė delnais jos skruostus, švelnumas jo

akyse buvo toks pat realus kaip ir karštis.

– Vedi mane iš proto.

– Tikiuosi, jog tai gerai, – pašmaikštavo Rubė pabundant flirto genui ir širdyje pražystant meilei.

– Tu visiškai sujaukei mano gyvenimą. ir aš nenoriu, kad jis vėl susitvarkytų, – tarė Kelas su tokiu dėkingumu balse, kad Rubė kone ištirpo. Jo ranka

nusileido jai ant kaklo, paglostė raktikaulį. – Be to, pagaliau privertei mane pamatyti tiesą.

– Kokią tiesą?

Staiga susiraukęs, Kelas nusisuko.

– Maniau, jog esu kaip jis. Turiu tokią pat silp nybę. Tą patį nesugebėjimą išlikti ištikimas. ir kad geriausias būdas nesulaužyti pažado, yra niekada jo neduoti.

– Bet tai beprotybė. Tu visai ne toks kaip tavo

tėvas, – piktai tarė Rubė apstulbusi, kad jis gali šitaip savęs nepažinoti. – Kaip galėtum toks būti? Tu garbingiausias mano pažįstamas vyras.

Kelas sukikeno.

– Na, jei jau taip sakai. – Tada sunkiai atsiduso. –

Tačiau ne tai svarbiausia. Kaltas ne jis, o aš. Aš buvau pernelyg didelis bailys, kad kuo nors pasitikėčiau.

Kad atsiverčiau ir rizikuočiau būti įskaudintas.

Rubė nusišypsojo ir atsirėmė į jo delnus.

– O kaipgi tai, ką sakei anksčiau? Kad meilė – tik žodis?

190 | HeiDi Rice

– Akivaizdu, jog tai tebuvo blevyzgos. Ačiū tau,

kad man tai parodei.

Rubė nusijuokė, prie šviesaus, džiugaus garso prisijungė ir žemas jo kikenimas

– Ar esate tikras, kad norite tai pripažinti, teisėjau? – sumurkė Rubė užmesdama rankas ant plačių

jo pečių, kai meilės ir ilgesio banga nuplovė paskutinius kančios ir susidūrimo likučius.

– Pripažinsiu net ir prisiekęs, jei norite, – rimtai atsakė Kelas, delnais glostydamas jai nugarą.

– Tai taip vilioja. – Rubė išsitiesė prispausdama

putlias krūtis Kelui prie krūtinės, ir panardindama pirštus į jo šilkinius plaukus. – Tačiau turėčiau perspėti, kad vėliau galiu panaudoti tai prieš jus.

Kelas sukikeno.

– Naudokite mane kiek geidžia širdis, panele

Delisantro. – Uždėjęs rankas Rubei ant klubų, Kelas prispaudė ją prie savo meilės ir aistros įrodymo. –

Tiesą sakant, tikiuosi, kad taip ir padarysite.

Rubė pakilo ir prispaudė lūpas jam prie burnos.

– Pasinaudokime vienas kitu, – sušnibždėjo ji ir

aistringai pabučiavo Kelą.

Jis pakreipė galvą ir jų lūpos susijungė, sandoris buvo užtvirtintas.

O Rubės širdis, sušokusi pergalės šokį, šovė

aukštyn į dangų.

epilogas

– labai ačiū už keksiukų bokštą, Rube. Jis nuostabus! Toks netikėtas ir linksmas. Visi apie jį šneka. –

Medė švytėdama lingavo į šonus, kaip dažnai nesąmoningai daro motinos, o jos naujagimis sūnus kietai miegojo ant peties. – Daviau tavo telefono numerį jau keturiems žmonėms. Tai – meno kūrinys.