Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

įtikėtinų pojūčių lovoje. Tikriausiai jis buvo panašus į tą vyrą, kuris privertė jos motiną pamiršti mylimąjį

vieną beprotiškos aistros naktį.

Rubė suspaudė čekį kumštyje ir dar sykį bakstelėjo mygtuką, pasirengusi mesti įžeidžiantį popiergalį Kelui į veidą, vos jis atidarys duris.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 165

Tačiau jis neatidarė.

Velnias, jo nėra namie.

Ant raštelio buvo ir prestižinių teismo rūmų

adresas. Privertusi smegenis dirbti, Rubė pasigavo taksi.

Ten tikriausiai yra Kelo kabinetas, penktadienio

rytą jis greičiausiai dirba. Dabar Rubė tikrai negali vairuoti, be to, iki susitinkant su juo, ji turi išlikti rami, kad galėtų pasakyti jam, kur susikišti savo gėdingą pasiūlymą.

Rubei atvykus į tuščią istorinių pastatų ir ištaigingų sodų oazę, ryškus aštuoniolikto amžiaus raudono akmens ir stiklo fasadas tik dar labiau

ją supykdė. Argi galima stebėtis, kad Kelas niekuomet neįvertintų to, ką ji gali jam pasiūlyti? Jie kilę iš skirtingų pasaulių – jis išteisina kaltuosius, o ji kepa keksiukus. Ryšys, kurį Rubė taip smarkiai juto Kornvalyje, atrodė toks tolimas šioje aplinkoje, kur klestėjo Keilamo Vestmoro karjera.

Rubė klausė jausmų, o ne proto, už tai veikiausiai nusipelnė bausmės, bet tikrai nesiruošė kentėti viena.

Užtruko dar dešimt minučių, kol rado pastatą,

nurodytą Keilamo laiške. Jis atrodė labai oficialus ir svarbus, tačiau tai visiškai nepakeitė Rubės nusiteikimo. Užėjusi į didžiulę erdvę, pilną kostiumuotų

vyrų, ji pasuko tiesiai prie jauno vyruko, sėdinčio prie stalo, apkrauto popieriais.

– Turiu pamatyti Keilamą Vestmorą, – išspjovė

Rubė džiaugdamasi, kad jos balsas buvo tik vos

spigus.

166 | HeiDi Rice

Vyro žvilgsnis nusileido jos figūra ir Rubė suvokė, kad vis dar ryši miltais nusėtą prijuostę.

– Jums reikia susitarti dėl susitikimo.

Rubė nekreipė dėmesio į ją išmušusį raudonį.

– Ar jis čia?

– Jis teisme. – Vyras žvilgtelėjo į laikrodį. – Dvyliktą turi dar vieną bylą. Todėl šiandien jo nepamatysite.

– Gal galėtumėte tiesiog su juo susisiekti ir pasakyti, kad jo laukia Rubė Delisantro? Tai asmeniška.

Jos krūtinėje užvirė isterija vos pagalvojus apie tai, kad pati su juo susisiekti ji negali. Kaip Kelas gali jai šitiek daug reikšti, kai ji nė neturi jo mobiliojo telefono numerio? Rubė susitvardė staiga pajutusi

nenugalimą troškimą bėgti.

Ką ji iš viso čia veikia? Ko tikėjosi pasiekti? Nejau tai iš tiesų tik apgailėtinas pretekstas pamatyti jį? Kuo virto ta protinga, savimi pasitikinti moteris, kuria ji visada save laikė?

Vyrukas nenuleido nuo jos akių, patylomis kalbėdamas telefonu. Padėjo ragelį.

– Jei palauktumėte čia, – ramiai tarė jis ranka mostelėdamas į du odinius fotelius kabineto kampe, – jis netrukus ateis.

Greiti širdies dūžiai smūgiavo į šonkaulius, jai atsistojus šalia kėdžių ir stebint sunkias ąžuolines duris, jaučiant pernelyg daug į nugarą įsmigusių akių. Akivaizdu, kad čia nedažnai užsuka susinervinusios keksiukų kepėjos ant isterijos ribos.

Po kelių akimirkų į kabinetą įžengė Kelas. Juodas

drabužis kabėjo ant plačių jo pečių ir plevėsavo už SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 167

nugaros, pabrėždamas aukštą ūgį ir tamsius, ryškius veido bruožus. Jo žalios akys pažvelgė į ją.

– Rube?

Jai atėmė žadą ir sekundę, kuri atrodė ilga kaip

visas gyvenimas, ji stovėjo lyg įbesta.

Kelo lūpos išlinko į jausmingą šypseną, kai jis

priėjo prie jos.

– Malonu tave matyti, – tarė jis, po kasdienišku

tonu slėpėsi erotiškos gaidelės.

Rubė sunkiai įkvėpė.

Kaip gali jo lūpų, bučiuojančių ją, jo ilgų, talentingų pirštų, glostančių ją, prisiminimai būti tokie ryškūs? Kodėl ji vis dar atsimena jo smakro formą, samanų žalumo krislelius jo smaragdinėse akyse,

medžiu kvepiantį jo šampūną? Kaip griežtas, tvirtas jo balsas vis dar vertė tirpti ją it šokoladą? Rubė įkišo ranką į prijuostės kišenę, kol nepasidavė troškimui panardinti pirštus į jo plaukus, ir palietė čekį. Sielvartas ir įtūžis susiraitė jos pilve visai šalia aistros ir ilgesio.

Kumščiu suėmusi popiergalį, metė jį Kelui į veidą.

– Atėjau grąžinti tau šito.

Vienas tamsus antakis tučtuojau pakilo. Nukreipęs žvilgsnį į žemę, jis pakėlė sulamdytą čekį.

– Kodėl?

– Nes nesu tavo kekšė, štai kodėl. – Rubės kantrybė trūko, žodžiai nuskambėjo stebėtinai ramiai ir lygiai, atsižvelgiant į tai, jog gniužulas gerklėje taip padidėjo, kad buvo sunku kvėpuoti.

Kitas antakis pasivijo pirmąjį.

– O kada sakiau, kad esi?

168 | HeiDi Rice

– Pinigai. Už ką jie? Už suteiktas paslaugas?

Užuot atrodęs kaltas ar bent susigėdęs, Kelas

tiesiog nuleido antakius. Priėjęs artyn, pagriebė ją už rankos.

– eikime į viršų, – susierzinęs tarė jis. – Kol visiškai nesugriovei mano reputacijos.

Kelui vedant Rubę pro duris, ji išgirdo šnabždesį

ir pajuto tylią įtampą, visi aplinkui smalsiai juos stebėjo. Bet jai tai nė kiek nerūpėjo, o Kelas tempė ją plačiais suktais laiptais aukštyn. Rubė ištraukė ranką iš jo gniaužtų ir pasisuko veidu į jį.

– Tavo reputacija? – Ji sustabdė jį delnu. – O kaip mano reputacija? Sumokėjai man už tai, kad su tavim permiegojau. O gal tai kyšis, kad permiegočiau dar sykį?Akmeninėje tyloje nuaidėjo keiksmažodis.

– Kodėl su tavimi niekada nebūna lengva? – Prieš

jai atspėjant, ką Kelas turi omenyje, jis pačiupo ją už liemens ir persimetė per petį.

– Baik, nuleisk mane. – Rubė muistėsi ir spardėsi.

Kelas laikė prispaudęs jos kojas, ignoruodamas

protestus ir kildamas laiptais aukštyn.

– ša, Rube, – ramiai tarė jis. – ir nustok muštis, nes pliaukštelsiu per žavųjį tavo užpakaliuką.

Perėjęs ilgą koridorių, jis įėjo į vieną iš kabinetų

ir be jokių ceremonijų numetė Rubę į odinį fotelį.

Ji sugriebė ranktūrius, pasirengusi šokti aukštyn, tačiau jo rankos nusileido jai ant pečių.

– Pinigai skirti atlyginti nuostolius už tavo automobilį, – paaiškino Kelas žemu nuo susierzinimo balsu.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 169

– Mano?.. Ką? – Rubė atsilošė kėdėje, pyktis

pamažu garavo.

– Tavo automobilį. – Kelas atsistojo tiesiai, degančios žalios akys vėrė kiaurai. – Sutarėme, kad atlyginsiu žalą.

– Bet kainavo tik du šimtus, – sumurmėjo Rubė

mėgindama paneigti tai, kas ką tik atsitiko, o ryškus raudonis kilo jos kaklu ir įsitaisė ant veido. Ką ji padarė? – Tūkstantis svarų – per daug.

– Tai atiduok grąžą, po velnių.

Jis žingsniavo po kabinetą, pirštais šukuodamasis

plaukus. Staiga sustojęs pro senovinį langą ėmė

žiūrėti į apačioje esantį kiemą.

– Ar bent įsivaizduoji, kaip teisininkai mėgsta

liežuvauti? – sumurmėjo jis. – Ką tik davei peno jų

šnekoms visam mėnesiui.

Rubę prarijo gėda.

– Aš paaiškinsiu. Žmonėms apačioje.

Ji pakilo drebančiomis kojomis, niekada dar nesijautė tokia suglumusi ir sutrikusi. Kodėl ji puolė daryti išvadų? Kas ją apsėdo, kad atlėkė čia kaltindama jį?

Kelas apsisuko.

– Pamiršk, – tarė jis. – Aš kaltas tiek pat, kiek ir tu. Turėjau paaiškinti raštelyje.

Tačiau tai nebuvo jo kaltė. Kalta ji. ir dabar Rubė