Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

pastovaus. O Rubė tokia moteris, kuri nusprendusi

įsipareigoti atiduos visą save. Po jos neįtikėtinai seksualia išvaizda slypėjo didelė širdis – ji trokšta ne tik aistros, bet ir meilės, o to Kelas jai negalės duoti.

šį savaitgalį jo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Jis buvo priverstas pripažinti tiesą apie save ir savo praeitį, ta patirtis paliko jį emociškai pažeidžiamą, o prie to Kelas buvo nepratęs. Nenuostabu, kad elgėsi neracionaliai.

Jis užuodė sultingą vanilinį aromatą, kuriuo

kvepėjo visas automobilis. Kažkokiu mistiniu būdu

ši moteris sugebėjo vesti jį iš proto – ji neturėtų jo valdyti, tačiau valdė.

Vienintelis būdas sustabdyti šią beprotybę – paleisti ją. Bet galingam sportiniam automobiliui vis mažinant atstumą iki londono, Kelas jautė, kaip jo ryžtas slūgsta lyg vanduo nuleidžiamoje pelkėje... kol vienintelis likęs barjeras buvo išdidumas. Jis negalėjo paprašyti Rubės tęsti jų santykių, nes tai suteiktų jai pernelyg daug valdžios. O jos ji ir taip jau turėjo užtektinai.

154 | HeiDi Rice

Tačiau jeigu Rubė paprašytų pirma ar bent duotų

ženklą, kad nori jo taip pat kaip jis jos. Tada jis galėtų

nustatyti taisykles. Surizikuoti ir grąžinti ją į savo lovą, bent trumpam.

– Gal užnešti tavo daiktus? – paklausė Kelas

iškėlęs odinę Rubės rankinę iš automobilio ir užtrenkęs bagažinę.

Rubės širdis suvirpėjo, bet ji tuoj pastebėjo ant

jo piršto tabaluojančius automobilio raktelius. Jis siūlėsi nunešti jos daiktus. Nieko daugiau.

– Nereikia, nusinešiu pati. – Rubė suėmė rankeną, stengdamasi pirštais nepaliesti jo, ir paėmė rankinę.

Ranka nusibraukusi plaukus nuo veido, nusišypsojo

jam tikėdamasi, jog šypsena neišdavė jos jausmų.

Nebuvo lengva, širdžiai daužantis krūtinėje. – Buvo smagu, Kelai. Bet aš išsekusi.

Ji nusisuko, nes ašaros buvo pavojingai arti. Jai teks nusižudyti, jeigu jis pamatys ją verkiant, todėl ėmė žingsniuoti greičiau. Kuo greičiau vėl bus viena, tuo greičiau galės nusipurtyti šią keistą ją pagavusią nuotaiką.

– Palauk. Nejau negausiu nė atsisveikinimo bu

činio?! – šūktelėjo Kelas jai pavymui. Jo balsas buvo kupinas įtampos, neliko nė pėdsako jo įprasto laisvo žavesio. Rubės širdis skausmingai plakė krūtinėje, o gumulas gerklėje augo.

Ji sustojo ir apsisuko. Jo ilgas, raumeningas kūnas, apšviestas gatvės žibintų, jam pasilenkus nuvalyti sportinio automobilio šono, privertė jos skrandį susisukti į mazgą.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 155

– Ačiū, bet ne. – Sustingusi lūpose šypsena atrodė

lyg iškalta akmenyje. Pirštų galais Rubė palietė savo skruostą. – Nenoriu ir vėl būti subraižyta.

Ji stovėjo lyg užburta jo žalių akių žvilgesio, o

Kelas stebėjo ją, rodėsi, visą amžinybę. Gniužulas gerklėje gėlė, rankinę laikančios rankos krumpliai pabalo, Rubė mėgino nugalėti kvailai besiblaškančią viltį, kuri nemirė visos begalinės kelionės namo

metu – kurios didžiąją dalį ji apsimetė mieganti.

Kažkur tolumoje pasigirdo sirenų garsai, lyg peilio ašmenys perrėžę įtampą. Kelas gūžtelėjo.

– Na, gerai.

Atsistūmęs nuo automobilio, jis pametėjo raktelius į orą ir pagavo delne. Tada pamojavo jai.

– Gal dar kada pasimatysime, Rube.

Po kelių sekundžių Kelas jau sėdėjo automobilyje,

užvedė variklį ir nulėkė tolyn.

Rubės širdis sprogo, vaizdas išsiliejo, o gerklė užsivėrė jai sušnibždėjus:

– Galbūt, Kelai.

Septynioliktas skyrius

– Ak! – cyptelėjo Rubė tekštelėjusi padėklą su ką

tik iškeptais keksiukais ant stalo.

– Ar tau viskas gerai? – Tuoj pat prišoko ela.

Rubė linktelėjo čiulpdama apdegintą delno vietą,

stengdamasi nešaukti. Sekėsi sunkiai.

Praėjo dvi savaitės nuo tada, kai Keilamas Vestmoras išnyko iš jos gyvenimo. Tačiau šįryt lipdama iš lovos po dar vienos bemiegės nakties, laukiniams vaizdams sukantis galvoje, kūną maudžiant, lyg būtų

sumušta su beisbolo lazda, Rubė pagaliau turėjo pripažinti tiesą.

Ji jautėsi apsėsta to laukinio savaitgalio romano.

Apsėsta vyro, kurį pažinojo vos tris dienas. Vyro, kuris jai visiškai netiko, bet jos kūnas ir mintys kažkodėl nusprendė priešingai.

Rubė negalėjo būti jo įsimylėjusi, nes tai būtų visiška kvailystė. Ji jau buvo įsimylėjusi ir tas jausmas nebuvo nė trupučio panašus į tai, ką jautė dabar.

Meilė yra paprasta, nereikalaujanti pastangų, neskausminga, maloni. Vienas iš gyvenimo malonumų.

O šis keistas ilgesys ir troškimas vėl pamatyti Keilamą nebuvo nei neskausmingas, nei malonus, nei džiugus.

ir ji negalėjo Kelo pamiršti, kad ir kaip stengėsi. Be SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 157

to, Rubė niekuomet nebuvo ta, kuri skambina pirma, nes tai būtų neįtikėtinai kvaila. O ji tikrai nėra kvaila moteris.

Bet jei tai ne meilė, tai kas? ir kodėl ji negali to pamiršti?

ela delnais suėmė jos ranką ir įsistebeilijo į ryškią raudoną liniją.

– Oi. Nusidegini jau trečią kartą per savaitę.

– Žinau, – sumurmėjo Rubė, leisdama draugei

nuvesti ją prie kriauklės.

šaltas vanduo aptaškė jautrią odą, nuslopindamas

degantį skausmą delne. Tačiau visiškai nepadėdamas niekur nedingstančiam maudimui krūtinėje.

Vieną sykį jos motina pasakojo istoriją apie tai,

kaip ji įsimylėjo Rubės tėvą. Tai buvo tikra meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai jie abu, dar būdami vaikai, buvo italijoje.

Būdama mergaitė, Rubė šią istoriją laikė neapsakomai romantiška. Paauglystėje – kiek beprotiška. O

po motinos mirties subyrėjus šeimai, ji ėmė abejoti, ar tai iš viso tiesa. Kaip jos motina galėjo mylėti tėvą ir permiegoti su kitu vyru?

Tačiau pastarąsias dvi savaites Rubė vis dažniau

prisimindavo svajingą motinos istoriją. Nuo tada,

kai ji ir Keilamas išsiskyrė. ir dabar mintis, kad tai galėtų būti tiesa, kad iš tiesų įmanoma įsimylėti vos per minutę – ar kelias dienas – privertė ją išsigąsti.

Rubė nenorėjo nuo nieko priklausyti. Visiškai atsiduodant, be jokių išankstinių nuostatų, amžiams. Ji taip lengvabūdiškai pasakė Keilamui Kornvale, kad

meilė yra labai svarbi. Kad ji reiškia kur kas daugiau 158 | HeiDi Rice

nei aistra. O kas, jei meilė pritykintų prie tavęs, tau nematant? ir negalėtum jai atsakyti?

Rubė tuoj pat papurtė galvą, norėdama atsikratyti

tos minties. Kaip kvaila. Juokinga. Kelionė pas

Medę tik privertė suvokti, kaip iš tiesų ji trokšta savo šeimos. Metų metus ji neigė viduje kirbantį norą

turėti ilgalaikį, meilės kupiną ryšį, nes bijojo, jog visa tai atsisuks prieš ją, kaip jau yra atsitikę anksčiau.

Medė ir Rajus privertė ją suprasti, kad rizikuoti vis dėlto verta. O tada Rubė susižavėjimą jais kažkokiu būdu perkėlė į Kelą.

Kas yra visiškai suprantama.

Jos elektros išlydžiui prilygstanti trauka jam, vos juodu susitiko. Tai, kaip ji džiaugėsi jo pritarimu.

Susijaudinimo virpesys, atsirasdavęs vos jiems likus dviese, ir jųdviejų ryšys jai atradus paslėptą jo pusę.

Visa tai pavertė Kelą tobulu kandidatu jos naujai atgimusiam norui sukurti šeimą.

Tačiau tai juokinga.

Nes Keilamo Vestmoro nedomino šeima, nei

gyvenimas ilgai ir laimingai. Jis pats tai pasakė, o žmonės paprastai apie tai nemeluoja. Po to, ką Kelą privertė iškęsti jo tėvas, nenuostabu, kad jam sunku pasitikėti aplinkiniais.

Vienintelė bėda, kad net visa tai žinodama Rubė