Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 137

Medei pakėlus dukrelę, ši sucypė ir ėmė aršiai

rangytis tiesdama rankytes.

– Dėde Kelai, mano dėde Kelai.

Rubė stebėjo, kaip Medė nuleido mergaitę ir ši

nulėkė per virtuvę taip greitai, kaip tik leido mažos kojelės.

– Sveika, Mija. Kaip jubiliatė? – Kelas priklaupė

ant vieno kelio ir nepatogiai pagavo dukterėčią, kai ši atsitrenkė į jį ir apglėbė rankomis.

Mijai ėmus burbuliuoti, jis kreivai jai nusišypsojo ir perbraukė ranka plaukus. Tačiau kai ji panardino veidelį Kelui į kaklą ir jis pakėlė ją, jo žvilgsnis nukrypo į Rubę.

Smaragdo žalumas žvilgėjo tamsiai ir pavojingai,

o žandikaulis buvo įsitempęs.

Rubė nurijo seiles. Ar ilgai jis stovėjo tarpduryje?

– Tuoj grįšiu, Mija, – tarė Keilamas perduodamas

vaiką motinai. – Neužtruksiu, pažadu. Tačiau pirmiausia privalau pasikalbėti su savo drauge Rube. –

Nuo laukinio pykčio jo balse Rubės sprandas pasi

šiaušė ir įsitempė. – Asmeniškai.

Keturioliktas skyrius

– Jau gali paleisti mano ranką. Nepabėgsiu, – nekantriai tarė Rubė po to, kai Kelas ją nutempė laipteliais žemyn į paplūdimį.

Nuo tada, kai išstūmė ją iš namo pro galines

duris ir nuvedė takeliu per uolas, Kelas nepratarė nė

žodžio. ir ji tai pakentė. Akivaizdu, kad jis suglumo dėl to, ką išgirdo. Matyt, užėjo į virtuvę, nugirdo jas su Mede kalbantis ir nebuvo patenkintas jų diskusija.

Tačiau kaltė, kurią Rubė jautė dėl savo smalsumo,

tuojau pasislėpė po didžiule susierzinimo banga.

Pagaliau paleidęs jos ranką, Kelas nužingsniavo į

priekį ir tvirtai sustojo plačiai išžergęs kojas. Pažvelgusi į griežtą pečių liniją, Rubė spėjo, kad suglumęs šiek tiek per švelniai pasakyta. Jis vis dar nepratarė nė žodžio, stovėjo atsukęs jai nugarą, o vėjas gairino jai skruostus, tylūs banglentininkų balsai paslėpė neramų širdies plakimą.

– Tai apie ką troškai pasikalbėti? – burbtelėjo ji negalėdama tylomis laukti sprogimo. Rubė nemėgo,

kai jai įsakinėjo. Nesvarbu, kas.

Piktas keiksmažodis nuskriejo pavėjui. Ji gūžtelėjo, kai Kelas staigiai atsisuko ir priėjo prie jos.

– Daugiau niekada nekalbėk apie mane su mano seserimi, – tarė jis, palenkęs virš jos griausmingą veidą.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 139

Rubė sukryžiavo rankas ant krūtinės, leisdama pasipiktinimui įsitaisyti stubure. Galbūt jis ir turėjo teisę būti šiek tiek nusiminęs, bet šitai jau buvo per daug.

– Negrasink man, Kelai, – tarė ji, nesileisdama

užspeičiama nei jo, nei jo nervingumo.

– Grasinti tau? – Keilamas žingtelėjo arčiau ir

pirštais suėmė jos smakrą, priversdamas ją pažvelgti tiesiai į degančias akis. – Dabar norėčiau persimesti tave per kelį ir pliaukštelėti per užpakalį, todėl patikėk, dar lengvai išsisukai.

Negailestingai ignoruodama tamsų susijaudinimą, pervėrusį ją išgirdus aistrą jo žodžiuose, Rubė pasuko galvą iš jo gniaužtų.

– O aš galvojau, kad tu pernelyg padorus, kad

svarstytum apie sadomazochistinį gyvenimo būdą.

– Aš nejuokauju, po velnių, – suurzgė Kelas, jos

mėginimas sumažinti įtampą buvo velniškai nesėkmingas. – Ką jai pasakei?

Jo žodžiai buvo pritvinkę pykčio. logikos, civilizuoto elgesio šydas buvo sudraskytas. Rubei nesisekė

suprasti tokios netikėtos audros, ji mėgino nuraminti laukinį širdies plakimą ir įtampą, lyg elektrą nusidriekusią tarp jų.

Kas, po paraliais, jį taip suerzino?

– Apie ką?

– Apie tai, ką tau pasakojau vakar. Apie tai, ką žinojau. Apie mano tėvą ir jo meilužes, – Kelas smogė

jai žodžiais, tačiau tai, ką Rubė pamatė jo akyse šalia pykčio, šokiravo ją. Panika.

Jos širdis krūtinėje susitraukė, ją užplūdo toks

stiprus švelnumas, kad net suskaudo.

140 | HeiDi Rice

– Niekada Medei to nepasakojai?

– Žinoma, ne.

– Kodėl?

Kelas atsuko nugarą klausimui ir panardino

kumščius į šortų kišenes. Visas jo kūnas nuo įtampos virpėjo.

– Apie ką, po velnių, galvojau tau išsiliedamas? – sumurmėjo jis labiau sau nei jai. – Matyt, išėjau iš proto.

– Nieko jai nepasakojau, Kelai. – Priėjusi artyn

Rubė uždėjo delną jam ant nugaros. Troškimas jį paliesti, nuraminti, užliejo ją nuo galvos iki kojų. – Bet tu turėtum papasakoti.

Ji pajuto, kaip jo nugaros raumenys įsitempė.

Atsisukdamas Kelas netvirtai nusijuokė ir atsitraukė nuo jos rankos.

– Nežinai, apie ką kalbi.

– Kelai, kaip gali galvoti, jog tai tavo kaltė?

Kodėl jis toks žiaurus sau?

– Kai Medei buvo keturiolika, ji užtiko jį dulkinant savo sekretorę, jos tai vos nesugniuždė! –

suriko jis. – Tai mano kaltė. Jei tik būčiau galėjęs jį

sustabdyti. Jei būčiau pasakęs motinai. Jei būčiau parodęs Medei, koks jis iš tiesų.

– Tai ne tavo kaltė! – atšovė jam Rubė. – Nejau nesupranti, jog nesvarbu, ką būtum ar nebūtum padaręs, tai nieko nepakeistų? Yra dalykų, kurių tu negali valdyti, kad ir kaip norėtum. Privalai pasakyti jai, Kelai.

Jis pajuto skaudų nusivylimo dūrį.

– Nei aš, nei tu jai nieko nesakysime. Tai tik

atvers senas žaizdas, kurios jau užgijusios.

– Kaip jos gali būti užgijusios, jei atsiriboji nuo vienintelių savo šeimos narių?

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 141

– Nekalbu apie save. Aš neturiu jokių žaizdų.

Kalbu apie Medę.

Kaip jis gali būti toks iškalbingas, protingas ir

analitiškas, tačiau toks neišmanėlis paprasčiausiuose žmogiškuose santykiuose?

Kelas turi žaizdų. ir, Rubė įtarė, jo žaizdos daug gilesnės nei Medės.

– Medė stipresnė, nei manai, – tarė Rubė mėgindama prieiti prie jo iš kitos pusės. – Tau nereikia jos ginti.

– iš kur tu žinai? iš vieno dešimties minučių

trukmės pokalbio su ja? – urgztelėjo jis. – Manau, jog savo seserį pažįstu daug geriau nei tu.

Rubė nekreipė dėmesio į Kelo balse išgirstą panieką. Jis vis dar pyko, vis dar nesivaldė.

– Kaip tu gali ją pažinoti? – atšovė ji. – Juk nė

nepasikalbi su ja! – Rubė giliai įkvėpė, nusprendusi priversti jį išklausyti. – Ji stipri, savarankiška moteris, kuri čia kuria namus. Kuria meilės kupinus santykius. Gyvenimą, kuris jai rūpi. Jeigu tu taip puikiai prisitaikęs, kodėl bijai būti jo dalimi?

– Nebijau. Tiesiog nenoriu būti jo dalimi, – tarė

jis, nuo įtampos visi jo veido raumenys įsitempė.

– Žinoma, nori.

Kelas garsiai nusikeikė.

– Ar bent supranti, kaip juokingai tai skamba iš

tavo lūpų? Jei iš tiesų manai, kad namai ir šeima yra taip nuostabu, kodėl to paties nesusikūrei sau?

Norėdama atsakyti į spjaute išspjautą komentarą,

Rubė pravėrė burną. Tada vėl užvėrė.

Ji rankomis apsivijo savo liemenį, sūrus vėjas

142 | HeiDi Rice

draikė plaukus ir gėlė skruostus. Žodžiai pataikė į

dešimtuką.

– Kalbame ne apie mane, – tarė ji, iš visų jėgų

mėgindama išlikti logiška ir nepasiduoti emocijoms, nors viduje viskas virė, o širdis degė. – Apie tave ir...

– Jau baigėme. – Kelas sugriebė ją už rankų ir

kilstelėjo ant pirštų galiukų. – šis pokalbis baigtas.

Jo lūpos sutraiškė jos lūpas, bučinys buvo žiaurus ir reikalaujantis, tačiau toks beviltiškas ir aistringas, kad Rubė pajuto savo kūną nutirpstant iki pat pirštų