Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

Jam teks pasirūpinti, kad daugiau taip nenutiktų.

Tryliktas skyrius

– O dabar išsirinkime glajų – rausvas ar mėlynas? – pasiūlė Rubė, plakdama sviestą. – Kaip manai, Mija?

– Rausvas! – Mergaitė šoktelėjo ant pirštų galų ir suplojo delniukais.

Rubė įlašino dažų į masę, o tuo metu į kambarį

atskubėjo Medė, paskui save vilkdama krūvą balionų.

– labai tau ačiū – Medė knisosi virtuviniuose

stalčiuose. – štai. – Ji iškėlė ritinėlį kaspino. Klestelėjusi ant vienos iš kėdžių, ji ėmė kaspinu raišioti balionus. – Tortas kvepia labai skaniai.

– Puiku. – Rubė nusišypsojo paduodama Mijai

krepšelį šviežių braškių, kurias jos drauge buvo išplovusios ir išvaliusios. – Noriu, kad išrinktum savo mėgstamiausias, Mija, nes tik pačios geriausios gali atsidurti ant gimtadieninio torto.

Mergaitė liovėsi šokinėti ir paėmė krepšelį lyg inkrustuotą karūną.

– Taip, panele Rube.

Rubė nusišypsojo, jos širdis tirpto. Pasak Medės,

Mija neseniai ėmė lankyti darželį ir nuo tada įprato vadinti visas panelėmis. Tai buvo tik vienas iš žavių jos bruožų. Gyvas plepėjimas, cherubino veidelis, ryškiai SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 133

žalios akys ir minkštų šviesių garbanų kepurėlė – dar keli. Rubė suprato, kodėl bet kuri motina atleistų jai už tai, kad šįryt pabudo vos prašvitus.

Prieš daugiau nei valandą palikusi saldžiai miegantį Kelą, Rubė nutarė padėti ruoštis pamačiusi, kokie išsekę Rajus ir Medė buvo po ankstyvo pažadinimo, ir kiek daug dar turėjo padaryti, prieš prasidedant dukters gimtadienio vakarėliui vidurdienį.

Be to, jai reikėjo kažkuo užsiimti, kad nebegalvotų

apie tai, kaip keistai jos širdis šoktelėjo į gerklę, kai atsibudo Kelo glėbyje.

– Pakartok, kiek vaikų ateis, – paklausė Rubė,

tepdama glajų ant torto, kol jos bokalo dydžio padėjėja iš krepšelio traukė braškes, lyg tai būtų maži aukso gabalėliai.

Medė nuraudo.

– Nesu tikra. Visi Mijos draugai turi jaunesnių

ar vyresnių brolių ir seserų, todėl jausčiausi blogai nepakvietusi ir jų. ir... – Jos rankos iš bejėgiškumo pakilo į orą. – Manau, kad svečių sąraše turime pusę Kornvalio penkiamečių.

Juokdamasi Rubė papurtė galvą.

– Tai rimta. Judu su Rajumi esate visiškai pakvaišę.

– Maniau, kad viską kontroliuoju. Tačiau kažkas vis praslysta. Vis dar negaliu patikėti, kad pamiršau tortą.

– Aš galiu, – tarė Rubė žavėdamasi, jog šiame

chaose Medė sugebėjo atsiminti savo pačios vardą.

Užtepusi likusį glajų, ji pastatė tortą priešais Miją. –

Ar nori uždėti braškes?

– Ar galiu? – nedrįsdama kvėpuoti paklausė Mija.

– O kieno tai tortas?

134 | HeiDi Rice

– Mano tortas! – užsidegė mergaitė.

– Na, tuomet, manau, gali.

Mija šoktelėjo ir ėmė atsargiai dėlioti braškes ant viršaus.

– Tu nuostabi su ja, – tarė Medė. – O tortas ne

įtikėtinas. Kai turėsi savo vaikų, jų draugai maldaus pakvietimų į vakarėlius.

– Ačiū, – Rubė padėkojo už komplimentą, nepaisydama skaudaus smūgio po šonkauliais. Ji negalvojo apie tai. Bent artimoje ateityje vaikų nematė. Kodėl ši mintis staiga vertė ją jaustis tuščią?

Už savęs išgirdusi kūkčiojimą, Rubė atsisuko ir

pamatė Medės skruostu nuriedant ašarą.

– Ar viskas gerai?

– Nekreipk dėmesio. – Medė gūžtelėjo iš šortų

kišenės išsitraukdama nosinaitę. – Tai nėštumo hormonai paverčia mane verksne. – Ji garsiai išsipūtė

nosį ir nusibraukė ašarų pėdsakus. – Aš tokia laiminga, kad Kelas pagaliau rado tokią kaip tu.

– Ak. – Rubės šypsena išblėso. – Mes ne visai... –

Ji stabtelėjo nenorėdama sugriauti laimingos Medės veido išraiškos. – Mes pažįstami vos kelias dienas. Tai nieko rimto.

– Žinau, žinau. – Medė pamojavo nosinaite. –

leidžiu tam, ką Kelas vadina mano beviltiškos

romantikės genais, užbėgti įvykiams už akių ir

tikriausiai labai tave gąsdinu. esu tikra, kad Kelas pasmaugtų mane, išgirdęs tai. Bet tu jam tobulai tinki.

labai sunku nelinkėti jums paties geriausio.

Rubė šyptelėjo, jos širdis vėl šoktelėjo į gerklę ir ji nė

neįsivaizdavo, ką atsakyti. Medė iš tiesų buvo beviltiška SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 135

romantikė. Mintis, kad Rubė galėtų kam nors tobulai tikti, buvo šiek tiek kvaila. O dar Kelui? Ji tuo abejojo.

Tai, ką vakar naktį pamatė už savimi pasitikinčio, charizmatiško vyro, labai giliai ją palietė. Rubės širdis linko prie pažeidžiamo berniuko, priversto taip ilgai saugoti bjaurią paslaptį. Ji troško jam padėti. Viską ištaisyti. Prasiveržti pro plieno tvirtumo užtvarą, kuri, ji įtarė, buvo siaubingos vaikystės pasekmė.

Tada, jiems mylintis su laukine aistra, pasiglem

žusia juos abu, kelias nuostabias akimirkas Rubė patikėjo, kad tai daugiau nei seksas.

Tačiau kai ryte gulėjo šalia Kelo ir stebėjo jį miegantį, – jo ilgos blakstienos, liečiančios skruostus, suteikė jaunatvišką ir berniukišką išvaizdą, – Rubė

suprato, kaip tai kvaila, ir tučtuojau liovėsi svajoti.

Kelas tikriausiai pasmaugtų ją, išgirdęs švelnias jos mintis. Jiems abiem buvo aišku, jog tai tėra savaitgalio romanas. Nei daugiau, nei mažiau. Mintis, kad jam jos reikia, tebuvo Rubės vaizduotės padarinys.

– Visai jo nesuprantu, – tarė Medė, nuo liūdnos

gaidelės jos balse Rubės širdis suvirpėjo. Tai nebuvo pokalbis, kurio jai dabar reikėjo. Mėginimai suprasti Kelą ir privertė ją vakar šitaip jaustis.

– Vyrai išsikelia misiją gyvenime išlikti visiškai buki. Kelas lygiai toks pats kaip ir kiti, – atsakė

Rubė mėgindama atrodyti nerūpestinga. Jai nelabai

pavyko. – Nesuprantu, kodėl jis nuolat mėgina atsitolinti nuo manęs ir šeimos, – tęsė Medė. – ir kodėl niekuomet nepriartėja prie moterų, su kuriomis susitikinėja. Manau, jog tai kažkaip susiję su mama ir tėčiu bei nuolatiniais jų pykčiais, tačiau jis to nepripažįsta.

136 | HeiDi Rice

– Ką turi omenyje? – Tai buvo asmeniškas klausimas ir Rubė žinojo, kad be reikalo jį uždavė. Jai nereikėtų to skatinti. Keilamas Vestmoras buvo tik vienos nakties nuotykis. Tas vyras, jo praeitis ir sudėtingos emocijos, kurias jis vakar jai sukėlė, geriau jau liktų nepaliestos.

– Kelas sako, kad netiki meile. Kad ji neegzistuoja, –

atsiduso Medė. – Bet nemanau, jog tai tiesa. Netiesa, kad jis ja netiki. Jis paprasčiausiai nepasitiki. Ar net bijo pasitikėti. O jei pasitikėtų, baigtų dienas tokioje pat nelaimėje, kurią mano tėvai vadino santuoka.

– iš to, ką Kelas man sakė, neatrodo, kad jūsų

tėvai labai vienas kitą mylėjo.

– Tiesa. – Medės akys suapvalėjo. – Jis kalbėjo su tavimi apie juos?

Rubė išbalo suvokusi, jog ką tik peržengė dar

vieną ribą.

– šiek tiek.

– Tai neįtikėtina. – Medės veidas nušvito. –

šiek tiek yra daugiau, nei jis kada yra šnekėjęs su manimi. – Ji giliai įkvėpė nekantraudama tęsti pokalbį, kai jos žvilgsnis nukrypo ir ji pašoko nuo kėdės. – Mija, ką darai?

– labai mėgstu blaskes, mamyte, – nekaltai

atsakė Mija, jos veidas ir rankos buvo nusėti sultingo nusikaltimo pėdsakais.

– Žinau, tačiau juk nereikėjo suvalgyti visų, mažute.

Dar ne.

Rubė sukikeno ir nepaisydama nusivylimo padėjo

Medei sutvarkyti netvarką. Ji troško išgirsti daugiau apie Kelą, o tai negerai. Jai nederėtų norėti išgirsti daugiau; smalsumas ir taip pridarė užtektinai bėdų.