Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

tai pasikalbėti kitą kartą? – pavyzdžiui, niekada.

– Bet buvai toks...

– Klausyk, Rube, – šiurkščiai pertraukė jis. – esi čia, nes mums smagu lovoje, o ne tam, kad komentuotum mano šeimyninius santykius.

Ji susiraukė, lyg jai būtų smogę.

– Ak, ačiū, Kelai.

Rubė nulipo nuo lovos žiūrėdama į jį.

– Galbūt man reikėtų ant kaktos išsitatuiruoti

Kelo kekšė , kad daugiau nesusipainiočiau.

Jis atsistojo ir suėmė ją už riešo.

– Neįsižeisk, – tarė Keilamas jausdamasis lyg

tikras niekšas. šalia pykčio jis matė skausmą jos

akyse. – Nereikėjo man taip sakyti. Nelaikau tavęs savo kekše. Neturėjau to omenyje.

Rubė ištraukė ranką.

– Tai ką turėjai omenyje? – Jos kantrybė trūko,

neatrodė, kad ji jam atleido. Bet kas galėjo ją kaltinti?

Jis viską sujaukė. Tai jau ėmė virsti įpročiu.

– Nieko, – atsargiai atsakė Keilamas. Grįžęs į lovą 122 | HeiDi Rice

ėmė pirštais šukuotis plaukus, nusivylimas pamažu

ėmė jį dusinti. Paprastai jis būdavo toks iškalbingas.

Kalbėjimas, erudicija ir įtikinėjimai buvo jo pragyvenimo šaltinis. Tai kodėl šįvakar nepavyksta ištarti nė vieno teisingo žodžio?

– Bijau, kad teks labiau pasistengti, – tarė Rubė

ranka atsirėmusi į klubą. Nors stovėsena buvo karinga, ugnis akyse rimo.

Keilamas garsiai iškvėpė. Tikėjosi ašarų ar isterijos. Turėjo būti dėkingas, kad to nebuvo.

– šiandien jaučiuosi įsitempęs, – niūriai paaiškino. – ir išsiliejau ant tavęs.

Rubė nebeatrodė pikta, greičiau suintriguota.

Kažkodėl Kelas nebuvo tikras, kad tai gerai.

– Kodėl jų laimė verčia tave jaustis taip nepatogiai?

– Ką? – sukvarkė jis. O tai iš kur?

– Pats pasakei, jog jautiesi įsitempęs. ir tavo reakcija, kai Medė pasakė apie... – Rubė stabtelėjo, akyse žybtelėjo žinojimas. – Jautiesi atstumtas. Taip?

– Atstumtas? – Kodėl, po velnių, jis turėtų taip

jaustis? Rajaus ir Medės gyvenimas buvo visiška prie

šingybė to, ko norėjo jis. – Kodėl? – tarstelėjo Kelas, o įtampa ėmė kauptis smilkiniuose lyg gniaužtai.

– Nes jie myli vienas kitą. Jautiesi paliktas.

– Ak, baik, – įsižeidė jis. – Ką tai iš viso reiškia?

Meilė tėra žodis, kurį žmonės naudoja pateisinti

geismui, priklausomybei ar abiems drauge, – pridūrė.

– Tai juokinga. Kaip gali tai sakyti? Nejau niekada nebuvai įsimylėjęs? – Rubė atrodė dar labiau priblokšta, tačiau labiausiai jį erzino akivaizdi gailesčio gaida balse.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 123

– Nori pasakyti, kad tu buvai? – paprieštaravo jis.

– Žinoma.

– Ką? Ką tu buvai įsimylėjusi? – metė iššūkį

Kelas. Koks vyras galėtų taip apkvailinti Rubę, kad ji manytų esanti įsimylėjusi.

– Ką? Gal tau pateikti sąrašą?

– Taip, tikriausiai, – atsakė jis, nustebintas nelauktai dilgtelėjusio pavydo.

– Tada gerai. Puiku. – Rubė klestelėjo ant lovos ir sukryžiavo kojas. – Džeksonas Daltonas buvo mano

pirmoji meilė. Jis gyveno kitoje gatvės pusėje nuo mūsų ir turėjo svajingas rudas akis bei neįtikėtinai šaunius dredus. ir...

– Matai, tai aistra, labai paprasta. Tu norėjai to Džeksono. – Kaip ir visos moterys, Rubė įkliuvo į

spąstus manydama, kad jos instinktai turi būti pateisinti tyresne, altruistine emocija.

Jos antakis pakilo.

– Tai dabar staiga tapai ekspertu?

– Aš tiesiog...

– Taip. Žinau, kad tu tiesiog, Vestmorai. Pamąstyk.

Man buvo vienuolika. Tuo metu dar nė nežinojau, kas yra seksas. Jis kiekvieną dieną lydėdavo mane namo iš mokyklos. Pasakojo, kaip vieną dieną gros grupėje, o aš kalbėdavau apie savo planus atsidaryti italų restoraną londone. Mes niekuomet nė nepasibučiavome. Tai

buvo mažiausiai aistringas mano romanas.

– Tai, apie ką kalbame, tėra vaikiška meilė. –

Kelas bakstelėjo ją pirštu. – ir kur Džeksonas dabar, jei jau jis tau toks svarbus?

Rubė sugriebė jo pirštą.

124 | HeiDi Rice

– Užteks mane analizuoti, baristeri. Jis persikraustė į Mančesterį, kai man buvo dvylika.

– Kaip patogu, – tarė Kelas.

– Dieve, Vestmorai. Ar ne per daug cinizmo? –

Rubė kostelėjo. – Nejau iš tiesų nemylėjai nė vienos iš savo merginų? Niekada? Kaip tai įmanoma? Pasak

tavo sesers, turėjai jų milijardus.

– Milijardai yra šiek tiek perdėta, – lakoniškai

tarstelėjo Keilamas. – Bet galiu užtikrinti, jog niekada nebuvau įsimylėjęs, ir pasistengsiu, kad nebūčiau.

Rubė labai ilgai tylėjo.

– Kelai, – sušnibždėjo ji. – Tai liūdniausia, ką esu girdėjusi. – Užuojauta jos akyse privertė jį sustingti. –

Kodėl ne? Kodėl nenori patirti to? Turėti ryšį su kitu žmogumi, kuris tau rūpi? Kodėl nori atsisakyti vienintelio dalyko – žmogaus gyvenime, kuris privers tave jaustis fantastiškai ir kuris nieko nekainuoja?

– Nieko nekainuoja? – pasišiaušė Kelas, kartėlis,

kurį manė seniai pamiršęs, nudegino gerklę. – Kainuoja, ir labai brangiai. Kaipgi išdidumas, savigarba ir orumas?

Oho, kažkas tikrai su juo padirbėjo. Tai buvo vienintelis paaiškinimas, liūdnai pamanė Rubė. Kaip kas nors galėtų norėti atsiriboti nuo visų nuostabių

dalykų, kurie nutinka įsimylėjus?

Bendrumas, ryšys, mielas familiarumas ir rutina, kai su kuo nors susitikinėji jau kurį laiką. Žinoma, paprastai tai kainuoja, kai meilė praeina, pamanė ji, prisiminusi nesėkmės jausmą, kai pagaliau privalėjo pripažinti sau, SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 125

kad Džonis, kaip ir Tajus, jos paauglystės vaikinas, ir net jos pirmoji meilė Džeksonas, vis dėlto nebuvo tie vieninteliai. Tai buvo skaudu, tačiau žiaurus iliuzijų

dužimo ir nusivylimo momentas niekuomet nebuvo

toks aštrus, kaip skausmas praradus motiną ar brolį.

– Kas ji tokia? – paklausė Rubė nesąmoningai

pykdama ant tos nepažįstamos moters.

– Kas?

– Moteris, sugriovusi tavo tikėjimą santykiais?

Keilamo antakiai nusileido, sąmyšis dingo.

– Nebuvo jokios moters. Sakiau tau, aš neįsimyliu.

Tai kvailiams ir romantikams. Aš nesu nė vienas iš jų.

lygus, gynybinis tonas kažką palietė Rubės

širdyje. šalta Kelo veido išraiška priminė jai Niką ir visus kartus, kai jis mėgino paslėpti skausmą ir pažeidžiamumą po užgauliojimais.

Rubė, kupina užuojautos, prispaudė delną jam

prie skruosto.

– Kelai, juk turi būti priežastis, kodėl tu niekuo nepasitiki. Ar tai turi ką nors bendro su tavo tėvais ir siaubinga jų santuoka? Ar dėl to esi toks ciniškas?

Keilamas atsitraukė.

– Tai ne cinizmas. O realizmas, – tarė kartėliui

spindint akyse. – Medei dėl jų teko iškęsti pragarą.

– Tau taip pat.

– Ne. Nes aš žinojau, kad jų santuoka nevykusi.

Žinojau, kad jis nenulaiko pimpalo kelnėse. ir

nemoka tesėti pažadų.

– iš kur žinojai?

– Nes buvau jo alibi.

– Kas?

126 | HeiDi Rice

– Jo alibi, – Kelas išspjovė žodžius lyg karštą neapykantos ir pasibjaurėjimo kamuolį. – Kiekvieną šeštadienio rytą tėvas sakydavo motinai, kad veža mane į dziudo pamokas. Tada važiuodavo pas vieną savo

meilužių, o aš laukdavau automobilyje.

– Jis vežėsi tave drauge? – Siaubas, pasirodęs

Rubės veide, užgniaužė Kelui gerklę. Tačiau jis nurijo apmaudą. Susitaikė su tuo jau prieš daugelį metų. –