Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

Dvidešimtas skyrius

Kelas baksnojo rašikliu į stalą, žiūrėdamas į

glausta rašysena parašytus liudininko parodymus, bet nieko nematydamas. Rašiklio stuksenimas priminė

automato šūvius, nuo to susikaupti buvo tikrai ne

lengviau. Tačiau panašu, jog ramiai nusėdėti jis negalėjo.

– Ar norėtumėte, kad susisiekčiau su Breidžiu dėl

Karvelio liudininko?

išgirdęs atsargų savo padėjėjo Terio klausimą,

Kelas pakėlė akis.

– Ką?

– Karvelio liudininkas. – Teris galva parodė į dokumentą jo rankose. – Tas, kurio parodymus skaitėte pastarąsias dvidešimt minučių, – pridūrė.

Kelias sekundes Kelas spoksojo į tuštumą, mėgindamas priversti smegenis dirbti.

– Ne, – galiausiai atsakė, nes smegenys vis dar nepakluso jam.

Jis padėjo popierius ant stalo, pastebėjo savo atspindį

lakuoto raudonmedžio paviršiuje ir giliai įkvėpė.

Kelo sąmonę užliejo vaizdai, garsai ir pojūčiai –

pastarąją savaitę taip jautėsi itin dažnai.

Putli Rubės krūtinė, prigludusi prijuostė, švelnūs 182 | HeiDi Rice

atodūsiai, aidintys jo ausyse, tvirtai apsivijęs jos kūnas jam išsiliejant – visa tai apsupta vanilinio pyragėlio, cukraus pudros ir sekso kvapais. Rubė, žvelgianti jam į akis, priimanti bet kokius iššūkius.

– Pabaikime rytoj, Teri. – Keilamas kilstelėjo

marškinių apykaklę, jausdamas, kad ši jį smaugia.

Teris akimirką žvelgė į jį sutrikęs.

– Tačiau rytoj prasideda bylos nagrinėjimas, o

mes dar ne...

– Žinau, aš viską sutvarkysiu.

Teris lėtai linktelėjo, lyg norėdamas nuraminti

laukinį žvėrį, susirinko savo popierius ir išėjo. Vos tik už jo užsivėrė durys, Kelas šveitė rašiklį į sieną ir stebėjo, kaip šis atšoka nuo ąžuolinių lentų.

– Smagu!

Žodis nuaidėjo nuo sienų, ant kurių buvo surikiuotos oda įrištos knygos.

– Kas, po velnių, čia smagaus, Rube?

Fantastiška. Dabar jis dar ir kalbasi su savimi.

Praleidęs savaitę, na, gerai, tris, nuo tada, kai

grįžo iš Kornvalio, mąstydamas apie vieną vienintelę moterį, Kelas suvokė, kad daugiau nebegali galvoti apie nieką kita. Jo susitelkimas, susikaupimas, tvarkingas, sterilus ir į lentynėles sudėliotas gyvenimas buvo susprogdintas į šipulius torpedos, vardu Rubė

Delisantro. O ji išdrįso tai apibūdinti žodžiu smagu.

Tai, kas vyko tarp jųdviejų, niekada nebuvo

smagu. Ne visai. Ne Kelui. ir tikrai ne Rubei, sprendžiant iš to, kaip ji atrodė paskutinį kartą jiems susitikus – ašarų migla šokolado rudumo akis pavertė

karamelinėmis.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 183

Tai kodėl ji taip parašė tame raštelyje? Kelas susiraukė. Galbūt, kad savajame jis parašė tą patį.

Atsistūmęs nuo stalo, Keilamas atsistojo ir atpalaidavo kaklaraištį. Atsegęs dvi viršutines marškinių

sagas, priėjo prie kabineto lango ir įsistebeilijo į apačioje plytinčią pievą, ant kurios pietavo keli darbuotojai.

Tie idiotiški rašteliai buvo tik dar dvi iš daugelio jų santykių mįslių, kurių įminti Kelas nepajėgė. Visas jų drauge praleistas laikas negalėjo būti niekaip paaiškintas. Jis panardino pirštus į plaukus ir ėmė piktai juos kedenti.

Kodėl, pavyzdžiui, seksualinė aistra tarp jų buvo

tokia stipri, nors Rubė visai ne jo skonio? Kaip jai pavyko paliesti tai, ko kitos moterys nepajėgė? Kaip ji galėjo peržengti jo tvirtumą, įsitikinimus ir per vieną savaitgalį priversti Kelą abejoti viskuo, ką gyvenime laikė

savaime suprantamu? ir kodėl jos meilės prisipažinimas neprivertė jo sunerimti taip, kaip iškart po to sekęs paaiškinimas, kad ji be didelių pastangų jį pamirš?

Keilamas nusikeikė, delnu atsirėmė į šiltą stiklą ir pridėjo prie jo kaktą.

Visą savaitę jis buvo nusiteikęs neieškoti Rubės.

Nepasiduoti iki kaulų smegenų gręžiančiam troškimui pažadėti jai bet ką, kad tik grįžtų.

Kelas nieko nežadėdavo, nes bijojo, jog negalės

ištesėti. Tačiau pamažu pasidarė akivaizdu, kad

tai daugiau nebeįmanoma. Nes noras vėl pamatyti

Rubę vedė jį iš proto. ir ne tik todėl, kad jis troško vėl laikyti ją savo glėbyje, liesti, tyrinėti jos kūną ir mėgautis seksualine trauka. Ne, ironiškai pamanė

jis. Norėti pamatyti ją vien dėl sekso būtų pernelyg naivu, pernelyg paprasta.

184 | HeiDi Rice

O Rubė niekada nebuvo paprasta.

Keilamas norėjo jos ne tik dėl sekso, nors ir

mėgino priversti save patikėti tuo, kai rašė tą juokingą raštelį, o paskui, Rubei užėjus į jo kabinetą, paimdamas ją taip subtiliai kaip taranas.

Jis išsitiesė ir garsiai iškvėpė.

Tiesa ta, kad iš Rubės jis norėjo kur kas daugiau

nei sekso. Norėjo leisti laiką drauge. Norėjo kalbėtis su ja. Norėjo įkvėpti aštraus vanilės kvapo ir sužinoti apie ją viską. Jos mėgiamiausią spalvą, knygą, filmą.

Kokios muzikos ji klauso, net už ką balsavo, nors

ši diskusija, matyt, baigtųsi ne vienu ginču. Norėjo žinoti, kas jai geriausiai sekėsi mokykloje. Ką pirmiausiai išmoko kepti. Apie ką svajojo versle. iš kur atsirado jos mažytis pusmėnulio formos randas ant

dešiniojo klubo. Po velnių, troško pamatyti net jos vaikystės nuotraukas. Jam buvo įdomi Rubės praeitis, dabartis ir visas jos gyvenimas, kas pavertė ją tokia stipria, nepaklusnia, gabia, bet jautria moterimi, kokia ji yra dabar.

Kelas susiraukė, saulė spigino į akis. Tai tokia romantiška beprotybė, kokią jis visada niekino, tačiau negalėjo nusipurtyti įsitikinimo, apėmusio jau tada, kai stebėjo ją nueinant, stovėdamas lyg įkastas terasoje, jos draugų bare.

Įsitikinimo, kad juodu sujungti. Kad turi dar

tiek daug išmokti, sužinoti ir atrasti. Kad viskas toli gražu ne baigta, o tik prasideda. ir kad pirmą kartą gyvenime jis nori pažadėti. Rubei. Tik Rubei.

– Po velnių! Ko lauki, Vestmorai?

Staiga atsiradusi skuba privertė jį keturiais ilgais

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 185

žingsniais kirsti kabinetą. Griebęs nuo stalo piniginę ir automobilio raktelius, Kelas susikišo juos į užpakalinę kelnių kišenę. Jau iššvaistė visą prakeiktą savaitę, pamanė išlėkdamas pro duris ir pasileisdamas koridoriumi žemyn. Jam nerūpėjo, ką sakė, ar net ko norėjo Rubė. Ji myli jį. Pati tai pasakė. O tai reiškia, jog jai teks susitaikyti su pasekmėmis.

Rubė jokiu būdu jo nepamirš. Nes Kelas jai to

neleis.

– Tai gal padvigubinkime šokoladinės pagundos

kiekį, o Kavos trupinukų nebereikia? – Rubė pasitaisė akinius ant nosies ir užsakymų lape pažymėjo pokyčius. – Jokių problemų, Džeimi. Mūsų tikslas

patenkinti. – Ji dirbtinai nusijuokė, kai jaunas vadybininkas pasiūlė kada susitikti, ir kaip visuomet atsisakė. Tačiau lengvas Džeimio flirtas nekėlė jai tokio pasitenkinimo kaip kadaise. Atsisveikinusi Rubė

padėjo ragelį ir švystelėjo akinius ant stalo.

– Negaliu patikėti, jog tas vyrukas toks užsispyręs, – tarė ela iš kito virtuvės galo, kur formelėmis pjaustė sausainių tešlą. – iki šiol nesuprato užuominų.

Galbūt būtų supratęs, svarstė Rubė trindama

skaudamą sprandą, jei kadaise nebūtų jo užvedusi ant kelio, mėgaudamasi jų kassavaitiniu flirtu. O dabar viskas, ko ji troško, buvo susiriesti į kamuoliuką ir niekada gyvenime nebesikalbėti su jokiu vyru. Nes

jokio kito vyro, išskyrus Keilamą Vestmorą, Rubė nenorėjo, o jis, nelaimei, nenorėjo jos. Ji atsiduso ir nuo kabliuko prie viryklės nukabino prijuostę.