Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

– Tiesą sakant, tai nebuvo taip siaubinga. – Rubė

įkvėpė, apžiūrinėdama Kelo profilį. – Tai tebuvo

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 95

viena naktis, mamai buvo vos devyniolika. Tas

vyras buvo turtingas, žavus, išsilavinęs, tiesiog sekso mašina, ir jis ją suviliojo.

Stipri Kelo ranka sugriebė pavarų svirtį ir Rubė

prisiminė pulsuojantį karštį ir jo pirštus ant savo odos. Galbūt pats laikas atleisti motinai. Po vakarykštės nakties Rubė puikiai žinojo, koks neatsispiriamas ir nuostabus gali būti seksas.

– Tu atlaidesnė, nei būčiau buvęs aš, – tarė Kelas.

lyg būtų perskaitęs jos mintis. – Tai, vadinasi, tave atstūmė tėvas? Sužinojęs, kad tu ne jo?

– Prašau?

– Sakei, kad žinai, ką reiškia būti atstumtai

mylimo žmogaus. Kai supykai ant manęs dėl Medės.

Rubės skruostai nuraudo. Dieve, nejaugi ji iš tiesų

tai pasakė? Vadinasi, visai nesivaldė.

– Tas kūdikis buvau ne aš. Tai buvo mano brolis,

Nikas.

– Supratau, – atsargiai tarė Kelas, žvilgtelėjo į ją, o jo smaragdinės akys susiaurėjo. – Tai kas tuomet tai buvo? Kas tave atstūmė?

Keilamas atrodė susierzinęs, o tai buvo labai

keista.

– Manau, turėjau omenyje savo brolį Niką. Tai

susiję su tuo, kas nutiko tą naktį, kai mirė mama. –

Rubė stabtelėjo nežinodama, kaip viską paaiškinti. –

Kai mano tėvas sužinojo, kad Nikas nėra jo tikras

sūnus, – jos balsas nutrūko. Kodėl ji apie tai kalba?

Tai pernelyg asmeniška. – ilga istorija. ir labai nuobodi, – pabaigė ji.

– Nepamiršk, jog mums prieš akis dar penkios

96 | HeiDi Rice

valandos kelionės. Nesugalvoju kito būdo prastumti laiką. – Jo lūpas iškreipė šypsena. – Turiu omenyje, teisėto, kol vairuoju.

Rubė nusišypsojo Kelui, jo komentaras šiek tiek

sušvelnino įtampą.

– Ji ne tik ilga, pameni. Dar ir nuobodi, – pasakė

ji. – Nenorėčiau, kad tave ištiktų koma, kol laikai mano gyvybę savo rankose.

Keilamas nusijuokė, padėjo delną jai ant kelio ir

spustelėjo jį.

– Jei pastebėsi, kad krentu nuo vairo, bakstelk

man į šonkaulius.

lengvi žodžiai ir judesys buvo tokie švelnūs ir stebinantys, kad Rubė pajuto keistą gniužulą gerklėje. Ji nusisuko, jo delno svoris veikė labai keistai.

Rubė iki šiol dar niekada apie tai nekalbėjo, tačiau negalėjo paneigti, kad tikrai to troško. Galbūt ją viliojo tik logiškas, analitiškas ir neemocingas Kelo po

žiūris. Ar įmanoma, kad jis privers ją kitaip pažvelgti į jausmus, kuriuos išgyveno tą vasarą?

Rubė dažnai savęs klausė, ar galėjo padaryti

daugiau. Galbūt jei būtų vyresnė ar anksčiau supratusi, kas vyksta, jai būtų pavykę išspręsti problemą dar prieš jai virstant tokia milžiniška.

– Gerai, bet nepamiršk, kad bet kada gali mane

sustabdyti. – Ji giliai įkvėpė.

– Pradėk nuo pradžių. – Kelo delnas glostė jos

šlaunį. – Nuo nakties, kai mirė tavo mama.

– Gerai. – Rubė iškvėpė. Neturėtų būti labai

sunku. Praėjo jau daug laiko. – Tą naktį buvo labai tvanku. Dieną prieš tai mano tėtis uždarė restoraną.

Tai buvo keista.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 97

– Tavo tėvas turi restoraną?

– Turėjo mažą Toskanos restoranėlį netoli nuo

dabartinių mano namų. Nieko ypatingo, tačiau

atvykę iš italijos mano tėvai visą gyvenimą sudėjo į

tą vietą. Jie prižiūrėjo ją kartu su dar dviem darbuotojais. Nikas ir aš padėdavome rytais prieš mokyklą ir savaitgaliais.

– Tau tebuvo dešimt? – paklausė Keilamas nustebęs.

Rubė nusišypsojo prisiminusi, kaip dievino nuolatinį virtuvės šurmulį ir kaip mėgo stebėti šalimais dirbančius tėvą ir motiną. Ten ji visuomet jausdavosi taip saugiai. Juokinga, vien nuo tų prisiminimų ji pasijusdavo gerai. Nors dabar jau žinojo, kad saugumo jausmas buvo melagingas.

– Taip, na, aš apsimečiau padedanti, o Nikas

dirbo visą darbą, nurinkinėjo stalus ir tvarkė virtuvę.

Dievinau tai. O jis ne. Net prieš... – Rubės balsas nutrūko. Ar ji iš tiesų norėjo atgaivinti atsiminimus?

– Na, tai paaiškina tavo sugebėjimą kepti keksiukus, – pareiškė Kelas.

– Taip, – tarė ji, pauzė sėkmingai nukreipė jos

dėmesį į dabartinį užsiėmimą. – Aš kilusi iš senos maisto mėgėjų giminės.

– Bet Nikui tai nepatiko?

– Nikas nekentė visko, kas susiję su maitinimo

verslu. Triukšmo, nuolatinio streso ir užimtumo, –

sumurmėjo Rubė. – Tačiau tai dar ne viskas. Kažkas buvo ne taip tarp mamos ir Niko. Net tuomet. –

Kodėl iki šiol ji niekuomet nenorėjo to pripažinti?

– Ką turi omenyje?

98 | HeiDi Rice

– Mama taip greitai užsidegdavo. Buvo tokia

aistringa. Turėjo didžiulį gyvenimo alkį, kuriuo apipildavo viską, ko imdavosi. Bet su Niku buvo kitaip. –

Rubė pamėgino nustumti šalin kaltę, tačiau ši nesijudino. – Ji niekada neapkabindavo jo, nebučiuodavo su tokiu entuziazmu kaip manęs. Tikriausiai tėtis tai pastebėjo, nes jis užpildė šią spragą. Su Niku jis elgėsi tiesiog nuostabiai, ištraukė jį iš kiauto, gyrė viską, ką jis darė. Tačiau tąnakt, kai mirė mama, viskas pasikeitė. – Rubė delnu pasitrynė krūtinę. Blogumas ir sprangus jausmas grįžo. – Mums visiems skaudėjo, –

sušnibždėjo ji vos girdimai per automobilio ūžimą. –

Ji buvo didžiulė mūsų gyvenimo, mūsų šeimos dalis

ir dabar jos nebeliko. Kad ir kaip buvo sunku stebėti jos kovą su vėžiu, pabaiga buvo dar baisesnė. Nikas kažką pasakė. Nė nepamenu ką. O tėvas, regis, atsisuko prieš jį. Jis ėmė plūstis itališkai. Kažką apie tai, kad nenori į Niką nė žiūrėti, nenori girdėti jo kalbant. – Ašaros draskė Rubei gerklę, buvo sunku

šnekėti. – iš nuostabos Nikas išbalo. Aš ėmiau verkti.

Maldavau tėtį liautis. Žinau, kad sugriebiau jį ir pakibau ant kaklo. ir jis nurimo. Atsiprašė. Tada pradėjo verkti. Jis taip tvirtai mane spaudė, kad kitą dieną ant rankų radau mėlynių. Bet Niko neapkabino. Nė nepažvelgė į jį.

Rubė nusibraukė kumščiu išsprūdusią ašarą. Ji

sukūkčiojo. Dieve, ar ji galiausiai su tuo susitaikys?

– Kada sužinojai, kad Nikas – netikras tavo brolis?

Ji nurijo seilę. Tiesus Kelo klausimas grąžino

agoniją, kurią ji juto tuo metu.

– Nugirdau tėtį ir Niką kalbantis laidotuvių

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 99

dieną. – Rubė atsiduso. – Mama pasakė tėčiui tiesą naktį prieš mirtį. – Ji stabtelėjo – išdavystės, suglumimo jausmas dar tebebuvo stiprus. Ne tik dėl neištikimybės, bet ir dėl to, kad mama prisipažino.

Kodėl ji prisipažino ir viską sugriovė? – Mano tėtis pasakė Nikui, kad tai nesvarbu. Kad jam tai nerūpi.

Kad jis atleido mamai ir vis dar laikė jį savo sūnumi.

Tačiau Nikas negalėjo jai atleisti. Jis atsiribojo siaubinga, pikta tyla. Stengiausi jį pasiekti. – Rubė atsiduso. – Kvailai vyliausi, kad jei labiau jį mylėsiu, galėsiu jam atlyginti.

– Ne kvailai, – pertraukė Kelas, jo balsas skambėjo visiškai tvirtai. – Suprantamai. Mano sesuo elgdavosi taip pat, vos tik mano tėvai eilinį kartą išsiskirdavo. Ji visuomet mėgindavo gelbėti padėtį. Man regis, ji manė, kad bus geresnė dukra, jei išspręs kilusius rūpesčius.

– Būtent. Būtent taip, – tarė Rubė apgailėtinai

patenkinta, kad kažkas pagaliau patvirtino jos nesubrendėliškus svaičiojimus. – Mąsčiau lygiai taip pat.