Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

pasirengęs įsipareigoti. Bet Medė netiki. Ji įtikino save, jog jos santuoka tobula ir visuomet tokia bus, nepaisydama požymių, kurie rodo priešingai.

Rubė vėl išgirdo cinizmą, šįkart pagardintą kartėliu, ir ėmė svarstyti, kodėl Kelas toks tikras, kad jo sesers santuoka pasmerkta iširti.

– Be to, tu nė nenutuoki, kokia Medė užsispyrusi, – pridūrė jis. – Todėl privalai vykti su manimi. ir apsaugoti mane nuo jos.

– Tai kuris iš mudviejų bailys? – paerzino ji įsitikinusi, kad Keilamui Vestmorui niekuomet nereikėjo apsaugos.

Tačiau Rubė juto, kaip silpsta jos ryžtas.

Tas vyras turi apsčiai žavesio ir puikiai moka juo pasinaudoti. Bet daug svarbiau tai, kad ji buvo keistai pamaloninta jo užsispyrimo. ir beviltiškai smalsi.

Namų aplinkoje žmonės visuomet atsiskleidžia. O ji tiek daug norėjo sužinoti apie Kelą.

– Tarp kitko, Kornvalis šiuo metų laiku nuostabus. – Jo lūpose pasirodė pasitikinti šypsena ir Rubės pulsas sulėtėjo.

Ji nusijuokė pamačiusi vilionę jo akyse.

– Ak, tiek to, vyksiu, – tarė ji nusprendusi nepaisyti iš nerimo pagreitėjusio pulso. Viskas gerai, jie grįžo ten, kur ir turėjo būti. Paviršutiniška ir seksualu, lygiai taip pat viskas buvo ir prieš jai susinervinant dėl telefono skambučio.

– Puiku.

Rubės kūnu išplito šiluma, kai po jos žodžių

Keilamo akys tapo ryškiai žalios.

– Bet tik jei stabtelėsime pas mane, kad galėčiau

90 | HeiDi Rice

pasiimti būtinus daiktus, – pridūrė ji nenorėdama būti visiška pastumdėle.

– Gerai.

Kelas prisitraukė ją ir tingiai pabučiavo. Ji pravėrė

burną ir šiluma virto svilinančiu karščiu, sudeginusiu visas jos abejones.

Jiems lekiant greitkeliu Kelo itališku kabrioletu, pakėlus stogą, ant užpakalinės sėdynės sumetus paskubomis sukrautus krepšius, Rubė stebėjo šalikeles ir mėgino neleisti iškilti abejonėms.

Keilamas Vestmoras buvo pavojingas. Tačiau ji

gali susidoroti su juo ir reikalu tarp jų, nes tai tebuvo aistros ir smalsumo mišinys.

Rubė nebus kvaila ir rimtai nesusižavės tokiu valdingu žmogumi kaip Kelas, nes pati pernelyg mėgo vadovauti. Bet tai nereiškia, kad ji negali pasimėgauti aistra. ir smalsumu.

Pasilenkusi į priekį ji pritildė romantišką baladę, plyšaujančią iš kolonėlių.

– Ką turėjai omenyje, – paklausė ji, pasimuisčiusi kėdėje, kad galėtų pažvelgti į Kelą, – sakydamas: Nepaisydama požymių, kurie rodo priešingai?

– Prašau? – nuspaudęs posūkio svirtelę, Keilamas

mestelėjo į Rubę trumpą žvilgsnį.

– Sakei, jog tavo sesuo tiki savo tobula santuoka, nepaisydama požymių, kad yra priešingai. Ką turėjai omenyje? Ar žinai ką nors, ko ji nežino? Jos vyras jai neištikimas? – Ta mintis labai nuliūdino Rubę. Tokio skausmo ji nelinkėtų nė vienai moteriai – ar vyrui.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 91

– Kiek žinau, ne, – atsakė Kelas. – Rajus atrodo

visai neblogas vyrukas. – Gana keistas pastebėjimas.

– Tai ką turėjai omenyje? Kas rodo priešingai?

– Tikriausiai kalbėjau apie santuoką apskritai. – Keilamas gūžtelėjo pečiais įjungdamas žemesnę pavarą. –

Mūsų tėvų santuoka buvo siaubinga ir jie pasirūpino, kad mes tai žinotume. Medei buvo labai sunku.

– O tau?

– Mmm? – išspaudė Kelas tuo pat metu stebėdamas eismą.

– O kaip tau? Ar tau nebuvo sunku? – Nejaugi

Rubė pagaliau rado silpnąją jo šarvų vietą.

– Man? – Jis dusliai nusijuokė, lyg klausimas

būtų visiškai beprasmis. – Ne visai. – Kelas lengvai nusišypsojo Rubei. – Medė yra romantikė. Ji norėjo, kad jų santuoka būtų tobula. Man tai nerūpėjo.

Rubė susiraukė. Koks keistas atsakymas. Juk nereikia būti romantiku, kad norėtum, jog tėvų santuoka būtų vykusi?

Savęs ji romantike nevadintų, nes matė, kaip romantiškiems idealams nepavyko išgelbėti jos šeimos.

Bet dėl to ji nepradėjo nekęsti pačios santuokos.

iš jų rytinio pokalbio buvo aišku, kad Kelas didžiavosi būdamas pragmatiškas ir logiškas. Tačiau ar gali būti, kad sunki vaikystė pavertė pragmatizmą ir logiką cinizmu?

– Žmonėms įsimylėjus, santuoka yra logiškas

žingsnis, – ištarė Rubė. – Juk ne visada tai taip blogai?

92 | HeiDi Rice

Kelas sudejavo atleisdamas greičio pedalą ir įsukdamas į pirmą eismo juostą. Žodis iš M raidės. Kodėl moterys visuomet rasdavo būdų įvelti jį į pokalbius apie santykius? ir kodėl jis manė, kad Rubė bus kitokia?

– Turiu pripažinti, – tarė jis, – nemaniau, kad tu tokia beviltiška romantikė.

– Nesu tokia. – Rubė abejingai nusijuokė. – Santuoka yra sudėtinga. Patikėk manim, aš tai žinau.

Visi manė, jog mano tėvų santuoka buvo puiki. išoriškai. Tvirta, miela, kupina meilės ir palaikymo.

Tačiau jai iširus paaiškėjo, kad po išore kunkuliavo daugybė dalykų.

– Tai jie išsiskyrė. Gerai, – tarstelėjo Kelas.

Paprastai jis vengė asmeniškų pokalbių su moterimis, su kuriomis miegojo, bet netikėtas liūdesys Rubės balse privertė jį tęsti pokalbį.

– Juk taip geriau, – pridūrė jis. – Kaip norėčiau, kad mano tėvai būtų išdrįsę išsiskirti.

– Mano tėvai neišsiskyrė, – tarė Rubė. – Jų santuoka nutrūko, kai mirė mano mama.

išgirdus bejausmius Rubės žodžius, Kelo pirštai

ant vairo įsitempė. Dabar tikriausiai pats laikas pakeisti temą. Bet vietoj beasmenio atsiprašymo, turėjusio išsprūsti jam iš burnos, Rubė išgirdo:

– Kiek tau buvo metų, kai ji mirė?

– Dešimt.

Velnias. Nuo jos atsakymo Keilamo krūtinėje kažkas įsitempė.

– Turėjo būti labai sunku, – sumurmėjo jis

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 93

nustebintas staigaus užuojautos antplūdžio. Jo paties motina niekada neturėjo laiko jam ar Medei. Ji visuomet buvo pernelyg užsiėmusi kapstydamasi savo santuokos griuvėsiuose. Tačiau jos netektis būtų palikusi skylę. Kad ir visai mažą. Galvodamas apie tai, jog Rubei teko patirti šitokią netektį tokiai jaunai, jis troško pasiūlyti užuojautą. O prie to jis nebuvo pripratęs.

Rubė vos pastebimai papurtė galvą.

– Buvo, bet ji sirgo jau daugiau nei metus.

Sunkiau buvo tuoj po jos mirties sužinoti, kad ji

nebuvo tokia tobula, kokia ją laikiau. Toli gražu, tiesą sakant.

Keilamas sutelkė dėmesį į kelią, svarstydamas, ar

verta užduoti akivaizdų klausimą. Tai ne jo reikalas, bet kartėlį Rubės balse jis pažinojo pernelyg gerai.

– Ką sužinojai? – paklausė jis.

Atrodė, kad jo susižavėjimas Rube nė kiek nesumažėjo ir įprastas jo atsargumas išgaravo.

Dešimtas skyrius

Rubė susiraukė nesuprasdama, kodėl iš visų pasaulio žmonių apie savo motiną kalba su Kelu. Tai, ką padarė jos mama, nebuvo didelė paslaptis. Tačiau paprastai Rubė nekalbėdavo apie tai, ypač su vyrais, su kuriais susitikinėdavo. Tai tikrai nepakeldavo nuotaikos.

– Kelai, viskas gerai, tau nebūtina klausytis mano gyvenimo istorijos, – tarė ji stengdamasi nukreipti jo dėmesį.

– Žinau.

– Juk tau nė neįdomu.

– Jei būtų neįdomu, neklausčiau, – atsakė jis visiškai ramiai. – Nagi. Kad ir ką ji padarė, tai negali būti taip siaubinga.

– Manai? – Pyktis draskė Rubei gerklę. – Ji permiegojo su kitu vyru prieš pat ištekėdama už mano tėčio. Pastojo. ir paskui apsimetė, kad vaikas jo.

Žodžiai iššovė patys, žiaurūs ir smerkiantys.

– Na, tai ganėtinai siaubinga, – pratarė Kelas ir

staiga susigėdo savo atsakymo. Ne tik dėl to, kad ji supyko, bet ir dėl kartėlio, slypinčio po pykčiu.