Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

– Med, išsiaiškinkime. Jeigu pasaka kada nors baigsis, žinai, kur mane rasti.

Ji mirktelėjo tramdydama ašaras, iki sielos gelmių sujaudinta netikėto brolio pasiūlymo. Kelo globėjiškumas buvo viena labiausiai siutinančių ir kartu mieliausia jo savybė.

– Ačiū, Kelai, bet nepražiūrėk languose skylių belaukdamas.

Kilstelėjusi savo šilkinės suknelės kraštus Medė nuėjo, girdėdama ironišką Kelo kikenimą.

Pasaka nesibaigs, nes jie su Rėjumi neleis. Tik ne po visko, ką patyrė. Jų užburianti kalėdinių vestuvių ceremonija ir jos paslaptis tik patvirtino, kad šiandien jie žvelgia į ateitį su drąsa, meile ir pasiryžimu. Ne su abejonėmis ir gailesčiu.

– Po velnių! Tu tikra? – Rėjaus veidas išbalo kaip popierius, o rankos nusviro.

Medė linktelėjo, stengdamasi nepasiduoti panikai. Jis neatrodė nepatenkintas, tik pritrenktas. Ji kaip tik taip jautėsi šįryt. Reikėjo duoti jam laiko priprasti.

– Kada sužinojai? – paklausė taip atsargiai, kad panika vėl ėmė kilti.

– Šįryt. Turėjau pasakyti tau iš karto, žinau. Bet man susisuko galva, be to, visi tie vestuvių reikalai. Taigi atidėjau tai, kol galėsime pasikalbėti vieni.

Kodėl jos argumentai skamba kvailai ir bailiai?

Rėjus klestelėjo ant kėdės balkone, prislopinti šokių muzikos garsai iš apačios buvo vienintelis garsas, išskyrus garsų jo alsavimą.

Galbūt turėjo pasakyti tai atsargiau, o ne išpyškinti, vos čia atsitempus. Bet iš tikrųjų argi yra subtilus būdas pasakyti: Aš nėščia ?

Jie niekada nekalbėjo apie vaikus, niekada to net nesvarstė. Ir be reikalo, – dabar dingtelėjo Medei. Susituokus vaikai yra kitas natūralus žingsnis, vis tik ši tema niekada neiškilo.

Karjera jiems abiem buvo vienodai svarbi ir, nors kartu gyveno jau daugiau nei metus, jų santykiai vis dar buvo pačiame meilės žydėjime. Jie nuolat keliavo, nebuvo įsikūrę vienoje vietoje, o seksualinis gyvenimas buvo toks pat gaivinantis ir spontaniškas, kaip ir anksčiau. Į tokį pasaulį paleisti vaiką būtų rimtas žingsnis, tai viską pakeistų, – ir ne vien į gera.

Medė priglaudė delną prie pilvo. Bet ką ji darys, jeigu jis pasakys nenorintis vaiko, kad nėra pasiruošęs? Ji net nebuvo tikra, ar pati yra pasiruošusi. Bet vos tik nėštumo testas parodė teigiamą atsakymą, tas kūdikis jai tapo kuo tikriausia jų gyvenimo ir ateities dalimi. Tačiau stebėdama Rėjų, virpančia ranka braukiantį sau per plaukus, pagalvojo, kad jis gali ir nejausti to paties ryšio.

Medė atsisėdo šalia, uždengė jo rankas savosiomis.

– Ką galvoji, Rėjau?

Prašau, neužsiverk. Tik ne dabar.

Rėjus pakėlė akis ir susidūrė su įdėmiu Medės žvilgsniu. Pasitikėjimas, nuoširdumas ir tikrumas jos žvilgsnyje įkaitino jo kraują.

Kaip galėjo jai pasakyti, kad vienu metu jautė ir ekstazę, ir buvo toks persigandęs, kad net pasidarė bloga?

Medė bus nuostabi motina – kantri, gera, mylinti, ugdanti ir visiškai nesavanaudiška. Bet koks jis bus tėvas? Kas, jeigu jam nepavyks? Kas, jeigu nuvils Medę ir jų kūdikį?

Jis atvertė delną, suspaudė jos ranką, bet per gniužulą gerklėje negalėjo išspausti nė žodžio.

Tai, kad ji laukė visą dieną, prieš jam pasakydama, stiprino jo nepasitikėjimą. Ar ji norėjo šio kūdikio? Ji to nepasakė. Kas, jeigu ji jau žinojo tai, ko jis bijojo, – kad jis nesugebės?

Spoksojo į susipynusius jųdviejų pirštus. Dar tik šią popietę mažytėje bažnytėlėje už dešimties mylių jis prisiekė mylėti ir gerbti šią moterį visą likusį savo gyvenimą. Bet jeigu to negana?

– Kad ir ką galvoji, turėsi man pasakyti, – sušnibždėjo Medė.

Išgirdęs jos balse virpulį, Rėjus pasistengė susitvardyti. Jis gąsdina ją.

Prieš metus jis pasižadėjo – niekada nemeluoti apie savo jausmus Medei ar sau pačiam ir už tai jam buvo neįtikėtinai gausiai atsilyginta. Medės šypsena nubudus kiekvieną rytą, jos šilkinis švelnus kūnas šalia kiekvieną naktį, jos juokas, kai ją erzindavo, gundantis odos aromatas...

Tikriausiai tai ir yra laimėje ir varge , apie kuriuos anksčiau kalbėjo kunigas. Jis tiesiog nebuvo pasiruošęs, kad laimė ir vargas tuo pat metu trenks jam tiesiai į paširdžius.

Jis giliai įkvėpė žiemiško oro ir lėtai iškvėpė.

Dieve brangus, aš būsiu tėtis.

Suėmęs Medės pirštus pagaliau į ją atsisuko.

– Sąžiningai? – uždėjo kitą ranką jai ant kelių, paglostė švelniu šilku pridengtą jos pilvą. – Aš priblokštas ir visiškai persigandęs.

Medė nusišypsojo. Ji uždėjo rankas jam ant pečių, o juokas ramino pašėlusius pulso dūžius.

– Aš taip pat, – sušnibždėjo ji, verkdama iš laimės.

Baimė ir nežinia po truputėlį ėmė trauktis. Rėjus atsilošė.

– Mes turbūt pakvaišę, – sumurmėjo žemu pasididžiavimo ir baimės kupinu balsu. – Mes tikrai turėsime kūdikį?

Medė linktelėjo, švytėdama viltimi ir pasitikėjimu.

– Aš turėsiu, jei tu turėsi.

Jis priglaudė ją prie savęs. Adrenalino antplūdis ir ramybė priminė tą tyrą nepriekaištingą akimirką, kai buvo pagavęs tobulą bangą.

Tik šįkart džiugus triumfo ir visagališkumo pojūtis dar labiau svaigino, nes žinojo, kad tai tęsis amžinai, ir kad skrieja šia banga ne vienas.