Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Reikia iš naujo nustatyti ribas.

Jis giliai įkvėpė svaiginančio jos aromato.

Ir sugalvoti būdą, kaip šį kartą jų neperžengti.

Dvidešimt pirmas skyrius

– Mede, mieloji, – Rūta žvelgė į ją pripildama puodelį arbatos, – atrodai pervargusi.

Medė paėmė puošnų porceliano puodelį, kurį jai pasiūlė Rūta, ir gurkštelėjo subtilaus gėrimo, stengdamasi nuslėpti atslenkantį nuovargį.

– Man viskas gerai. Tikrai.

– Tau tikrai ne viskas gerai. Akivaizdu, – tarė Rūta užuojautos kupinomis akimis, kai padėjo šilko darbus, kuriuos aptarinėjo, ant savo stalo. – Ar tai dėl pasirodymo? Išnaudoju tave kaip vergę.

Medė papurtė galvą.

– Aš tik labai jaudinuosi dėl šio vakaro, ir viskas. Prastai miegu, – sumurmėjo, rakinėdama šilką ir nedrįsdama pažiūrėti Rūtai į akis.

Ji atsargiai pastatė puodelį ant padėklo ir pajuto emocijas, kurios dvi savaites virė viduje neišsiverždamos. Ką ji bando apgaut? Jos miego trūkumas buvo visiškai nesusijęs su labdaros vakariene, o tik su jos ir Rėjaus santykiais.

Iš pradžių bandė save įtikinti, kad tai tik jos vaizduotė ir stresas dėl maniakiško pasiruošimo renginiui. Vien dėl to, kad Rėjus primygtinai reikalavo kiekvieną vakarą valgyti mieste ir atrodė jos vengiantis. Jie vis dar mylėjosi kiekvieną vakarą, taip pat dažnai – rytais. Jis buvo žavingas ir atidus šeimininkas, suplanavęs daugybę išvykų bei ekskursijų. Vieną vakarą jis nusivedė ją čiuožinėti į Somersetų čiuožyklą, užsakė bilietus ložėje pasirodymui Šaftsberio aveniu, vedėsi ištaigingų vakarienių su vynu daugybėje prabangių restoranų ir naktinių klubų.

Bet po truputį Medė pradėjo jaustis kaip tikra vakarėlių liūtė, bet tai buvo tik dar viena dėmesį atitraukianti taktika. Ji tikėjosi, kad būnant Londone, jų santykiai pagilės, sustiprės, bet, tiesą sakant, viskas vyko priešingai.

– Ar Rėjus žino, kad tu jį įsimylėjusi?

Medė staigiai kilstelėjo galvą.

– Atsiprašau, ką? – paklausė ji, bet juto, kaip pradeda rausti.

Rūta sukryžiavo kojas ir išsilygino sijoną.

– Tu jam nepasakei, ar ne, mieloji?

Ji galėjo stengtis tai neigti, bet, žvelgiant į Rūtą, jos gerklėje sukilo emocijos. Medė panarino galvą ir švelniai papurtė.

– Iš kur jūs žinote? – paklausė grąžydama ant kelių padėtas rankas.

Rūtos ranka uždengė josios ir suspaudė.

– Atpažįstu. Prieš šešerius metus man irgi buvo taip pat. Ir esu tikra, kad atrodžiau tokia pat nelaiminga ir nepasitikinti savimi, kaip ir tu dabar.

Medė pakėlė akis, užuojauta ir supratingumas Rūtos žvilgsnyje ją sugraudino.

– Jūs buvote meilužiai?

Rūta linktelėjo.

– Tarp mūsų buvo trumpas romanas. Numanau, kad atspėjai tai, kai susitikom pirmą kartą.

Medė linktelėjo, beviltiškai susigėdusi. Ji tai atspėjo, bet neigė, kaip ir viską per kelias pastarąsias savaites.

– Nėra jokio reikalo jaustis nejaukiai, – tarė Rūta, pasiųsdama Medei šiltą šypseną. – Tai truko tik kelias savaites. Man buvo keturiasdešimt, ir kaip tik išgyvenau gana karčias skyrybas, kai pasirodė Rėjus. Jis buvo penkiolika metų jaunesnis, neįtikėtinai patrauklus bei nuostabus lovoje ir, žinoma, aš beprotiškai jį įsimylėjau. O jam tai visai nieko nereiškė.

Pateikta linksmu tonu atvira Rūtos išpažintis nesukėlė tokio pavydo, kurio Medė tikėjosi.

– Atleiskite. Rėjus man nieko nesakė.

Rūta patapšnojo jai ranką.

– Aišku, kad nesakė. Kodėl turėtų? Rėjus paliko mane, vos tik supratęs, kad pradedu jam puoselėti jausmus. O paskui buvo virtinė moterų, kurias stebėjau išgyvenančias tą pačią nelaimingą patirtį. Esu dėkinga, kad sugebėjome likti draugais, bet dar dėkingesnė, kad tas mano gyvenimo epizodas baigtas. Žinai, širdies skausmas labai kenkia veido odai.

Medė nusijuokė, bet jautėsi taip, tarsi iš krūtinės būtų išplėšta širdis – Rūtos žodžiai atskleidė, kas iš tikrųjų buvo blogai per pastarąsias savaites. Rėjus stengėsi ją atstumti, ir ji per daug bijojo tai net pripažinti, tuo labiau apie tai pasikalbėti.

Medei sudrėko delnai, o širdis pradėjo daužytis tarsi pneumatinis grąžtas. Jai reikėjo pasakyti Rėjui, ką jaučia, prieš dvi savaites. Ji pažadėjo sau, kad daugiau nebebus pastumdėlė, kad kovos už save. Ir taip nepadarė. Nes bijojo pokalbio, kokių vengė visą gyvenimą.

– Turiu jam pasakyti, ką jaučiu, – sumurmėjo ji.

– Deja, taip, – tyliai tarė Rūta. – Rėjus elgiasi pagal modelį, kuris jam neleidžia su niekuo suartėti. Ir yra per daug bailus, kad pats jį pakeistų.

Medė linktelėjo. Ji visada tai nujautė, – po tėvų netekties Rėjus taip ir neatsigavo ir dabar saugojosi vieninteliu būdu, kokį žinojo.

– Bet kaip aš galiu jį pakeisti, jeigu jis man neleidžia?

– Mačiau, kaip jis į tave žiūri, mieloji, – Rūta palaikomai jai šyptelėjo. – Tikiu, kad tai jau padarei.

Dvidešimt antras skyrius

– Sėkmė tau tinka, Mede. Šįvakar atrodai nuostabiai. – Pasilenkęs per stalą Rėjus suėmė jos skruostą. – Bet aš vis tiek ilgiau nelauksiu, kad išsiaiškinčiau, ką slepi po ta suknele.

Medė nusišypsojo, pažįstamas flirtas pažadino suvokimą, kuris augo po pokalbio su Rūta tą popietę.

– Rūta pažadėjo, kad liko tik viena pirkėjų grupė, kuriai nori mane pristatyti. Ir galėsime iš čia dingti.

Išgirdusi, kaip kitame kambaryje, šokių salėje, orkestras užgrojo lėtą gundantį valsą, Medė ilgesingai nusišypsojo.

– Žinai, niekada kartu nešokome, – sumurmėjo.

Stodamasis jis švelniai truktelėjo ją nuo kėdės.

– Tai lengva atitaisyti.

Medė atsitraukė.

– Tu tikras? – Ji nenorėjo spausti jo daryti nieko, dėl ko jis jaustųsi nepatogiai. – Kaip tavo koja?

Vesdamasis ją į šokių aikštelę, pilną gražių žmonių, šokančių prislopintoje sietynų pašvaistėje, Rėjus mestelėjo vilkišką šypsnį.

– Esu tikras, kad lėtą šokį ištversiu, – tarė padėdamas vieną ranką jai ant klubo ir prisitraukdamas į glėbį. – Ypač jeigu tai reiškia, kad galėsiu prie tavęs prisiliesti dar iki vidurnakčio, – sušnibždėjo jai į plaukus.

Medė atlošė galvą ir pažvelgė į gražų jo veidą, nuo šešėlių tapusį griežtą, staiga žūtbūtinai užsigeidė šį vakarą sugerti tiek prisiminimų, kiek tik įmanoma. Tam atvejui, jeigu ryte be jų daugiau nieko nebebus likę.

Įsikibo į jį, kai jis švelniai siūbavo ją savo glėbyje, jo šlubavimas buvo vos juntamas.

Padėjusi galvą jam ant peties ir įsikniaubusi į šiugždančią jo kostiuminių marškinių medžiagą klausėsi, kaip daužosi jo širdis, ir mėgavosi jo kūno šiluma. Medę apgaubė šviežias vyriškų feromonų, pušų muilo ir muskuso kvapas.

Kol kas, nepaisant ypatingo nervingumo, vakaras buvo stebuklingas, ir ji nenorėjo, kad jis baigtųsi.

Savoy buvo įspūdinga vieta, šventiškai išpuošta žaisliukais, kaspinais ir smulkiomis lemputėmis, kurios suteikė žaismingumo šiam garsiam solidžiam viešbučiui.

Pasirodymas buvo elegantiškas ir gražus, o jos šilko darbai, kurios Rūta įpynė kaip kolekcijos akcentus, tobulai užbaigė įspūdingą reginį. Po ovacijų, jai lenkiantis ant podiumo, Medė sėdėjo per keturių patiekalų vakarienę šalia Rėjaus. Ir kai jis erzino ją dėl to, kokia daugybė žmonių ateina jos pagirti ar įsprausti į delną vizitinių kortelių, ji beveik neprarijo nė kąsnio.

Mintis apie tai, kas bus vėliau, kai jie grįš į liukso kambarį, kurį Rėjus buvo užsakęs, visą vakarą kirbėjo galvoje, bet nesugebėjo užtemdyti šio nuostabaus vakaro tokioje gražioje vietoje su Rėjumi, vaidinantį atidų jos palydovą.