Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Beveik namuose. Beveik saugi. Nedrįsk dabar palūžti. Tik ne dabar, juk visą šį laiką taip gerai laikeisi.

Viena, ko Medė išmoko, – kad ji stipresnė nei įsivaizdavo. Jeigu ji išgyveno tiek pažeminimo ir širdies skausmo, ji iškęs viską.

Dar kelias sekundes nesėkmingai paieškojo rakto. Tada iš įpročio paklebeno duris. Jos nuostabai, durys atsivėrė.

Mintis, kad buvo pakankamai kvaila, kad ilgiau nei dviem savaitėms paliktų neužrakintas paradines duris, jos labai nenustebino. Ar tai nebuvo tik dar vienas ženklas, kaip siaubingai ji susimovė per pastarąjį mėnesį?

Prieangyje nusimetė paltą, kurį jai buvo paskolinęs Kelas, ir įžengė į pritemdytą svetainę.

Ji stabtelėjo, širdis suspurdėjo ir persmelkė baimė.

– Labas, Medlina. Neskubėjai.

Jai apsisuko galva, o širdis, regis, tuoj iššoks iš krūtinės. Besiveržiantis nevilties kamuolys spaudė neišlietas ašaras, deginusias gerklę nuo pat vakar.

– Ką čia veiki? – sušnibždėjo stebėdama, kaip jis keliasi iš fotelio.

Jis atrodė aukštas ir galingas, pakaušis šiek tiek lietė lubų skersinius, kai jis žengė jos link, šviesa nuo židinio metė šešėlį jam ant veido. Jo eisena tokia pat ryžtinga.

Iš pradžių užplūdo panika, paskui ištiko šokas.

– Atvykau pasakyti, kad tave myliu, – tarė kimiai, buvo susijaudinęs.

Medė iš paskutiniųjų stengėsi tvardytis.

– Nesakyk to. – Ji vėl norėjo pabėgti. Bet vos pastovėjo ant savo silpnų kojų linkstančiais keliais. Ir, šiaip ar taip, kur ji bėgtų? Jis buvo jos namuose ir visada bus jos širdyje. Šį kartą ji turėjo stovėti ir kautis. – Nemeluok man.

Medė pastūmė jį taip stipriai, kaip sugebėjo, bet jis vis tiek žengė arčiau ir paėmęs ranką prisitraukė ją arčiau.

– Nemeluoju.

Ji sugniaužė kumščius, o skruostais nuriedėjo taip didvyriškai laikytos ašaros.

– Netikiu tavimi. – Ji kumščiais daužė jam krūtinę, stengdamasi numalšinti pyktį.

– Liaukis, Mede, – jo balsas užlūžo, kai jis sulaikė paskutinį bergždžią jos smūgį.

Nuo dusinamo kūkčiojimo ji virpėjo.

– Kodėl būtent tu? – sušnibždėjo kūkčiodama, jo rankos laikė ją, ji vis dar drebėjo. – Aš net netikėjau meile.

– Neverk, – jo balsas skambėjo tarsi už milijono mylių, ranka glostė plaukus.

Mirksnį Medė jautėsi paguosta ir rami, bet netrukus atsitokėjo.

Ji ištrūko iš jo glėbio, nusišluostė ašaras.

– Noriu, kad išeitum. Dabar. – Ji pajuto, koks jis susijaudinęs. Jos kūnas išdavikiškai atsiliepė. – Žinau, kodėl tu čia, – tarė ji griežtai ir oficialiai. – Neišdegs. Žinau, kad negali manęs mylėti ir žinau, kodėl. Ir sakydamas, kad myli, neįsitempsi manęs atgal į lovą, taigi, tau nebėra jokios priežasties apsimetinėti.

Surakino nepakeliamas skausmas, sušildydamas atšiauriąją Rėjaus širdį. Jis troško pagriebti ją, papurtyti, sušukti, kad jis negali valdytis, kad niekada negalėjo to kontroliuoti. Ir kad per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jis buvo pragare ir grįžo atgal. Bet žinojo: visos iki paskutinės jo kančios sekundės buvo tik dėl jo kaltės.

Žiūrėti, kaip Medė nuo jo bėga, ir dėl kvailos kojos negalėti jos pasivyti buvo apgailėtina. Puolė skambinti telefonu, norėdamas išsiaiškinti, kur ji yra. Atvykęs į kotedžą ir radęs jį tuščią, pajuto nepakeliamą sielvartą. Žinojo, kad vien per savo bailumą prarado vienintelį dalyką, kurio jam kada nors reikėjo. O dabar dar yra kaltinamas, kad galėtų meluoti dėl savo jausmų.

Ar Rėjus iš tikrųjų tikėjo, kad užteks pasakyti, jog ją myli, ir taip atsilygins už visas savo klaidas? Už tai, kaip ją išnaudojo ir atsisakė bent kartą pripažinti, ką jai jaučia?

Jis nusipelnė Medės paniekos ir nepagarbos. Bet, kad ir koks kaltas jautėsi, tai nereiškė, kad pasiduos be kovos. Jis laukė kotedže beveik šešias valandas, vienas, bandydamas surasti būdą, kaip atitaisyti, ką padarė. Apsvarstė viską – nuo pagrobimo iki šantažo ir puolimo prieš ją ant kelių, tikintis geriausio. Viena strategija, kurios neapsvarstė, – paleisti Medę.

Ji sakė, kad jį myli. Ir jis privers ją ir toliau tai jausti, nesvarbu, ko prireiktų. Vienas didžiulis pranašumas, kurį jis dabar turėjo ir kurio laikėsi įsikibęs kaip gelbėjimosi valties audringoje jūroje, buvo tas, kad Medė buvo gailestingesnė, nei bet kuris kitas jo pažįstamas žmogus. Turbūt dėl to ji ir įsimylėjo jį, ir dabar jis dėjo viltis į šią jos silpnybę.

Ji turi jam atleisti. Nes ji buvo per gera, kad to nepadarytų.

– Kodėl manai, kad negaliu tavęs mylėti? – paklausė jis.

Medės lūpa suvirpėjo, bet ji išliko skausmingai rami. Rėjų graužė nepakeliama kaltė, bet jis pasiryžo nenuleisti nuo jos akių ir išlaikyti jos dėmesį.

– Ne tai, kad negali, – tu tiesiog sau neleidi.

Jis linktelėjo.

– Ir kodėl taip manai?

– Nemanau. Aš tai žinau.

Jos pečiai nusviro, ir židinio šviesoje Rėjus pastebėjo, kokie tamsūs jos ratilai po akimis ir kokia blyški oda. Jis norėjo paimti ją ant rankų, nunešti į lovą ir sudeginti jos kančią. Bet negalėjo taip lengvai išsisukti. Tik ne dar kartą.

Jam teks ją išklausyti. Ir tada pasakyti tiesą. Ir tik tikėtis, kad ji vis dar jį mylės, kai supras, kaip klydo.

Kilstelėjo jos smakrą, žvelgė Medei tiesiai į akis.

– Ką tu žinai, Mede?

– Kad taip ir neatsigavai, praradęs tėvus. Kad jų netektis vis dar tave persekioja. Ir kad niekada neleisi sau su niekuo suartėti ir niekas tau nebus toks svarbus.

Pasakiusi šiuos žodžius Medė pamatė Rėjaus veide nuoširdų sielvartą ir suprato tai, ko taip ilgai stengėsi nepripažinti. Ji troško, kad dėl visos šios sumaišties jis būtų kaltas lygiai taip pat, kaip ir ji. Bet ar tikrai taip buvo? Jis nieko jos neprašė, išskyrus fizinį malonumą, kurį grąžino dešimteriopai. Tai Medė norėjo tapti jo gyvenimo dalimi, norėjo iš jo daugiau, nei jis kada nors galėtų duoti. Ir nepasakydama jam, kaip jaučiasi, neduodama šanso pasiaiškinti, pati viską sugadino.

– Atsiprašau.

Rėjus niekada nenorėjo, kad Medė jį įsimylėtų ir, kad ir kaip ja manipuliavo, niekada jai nemelavo.

Jis susiraukė, pažvelgė į ją

– Už ką?

Medė nusibraukė nuo skruostų ašaras.

– Stengiausi pasiekti tai, ko niekada nebus. Tu niekada...

– Ne, – tarė jis, priglausdamas pirštą jai prie lūpų. – Nesakyk to.

– Ko?

– Neteisink manęs. – Rėjus virpančiais pirštais persibraukė plaukus ir tyliai nusikeikė. – Aš to nenusipelniau. Jeigu čia kas nors ir turi atsiprašinėti, tai aš. Ne tu. – Jis pakėlė jos ranką ir priglaudė prie delno lūpas. – Mede, aš negalėjau atsigauti ne dėl tėvų netekties, o dėl beprasmiškos jų mirties.

Medė pakreipė galvą; ją nustebino Rėjaus prisipažinimas.

– Nesuprantu.

Jis sunėrė savo pirštus su Medės ir kurį laiką tylėjo.

– Turėčiau papasakoti, kas atsitiko.

Medė papurtė galvą. Vieną kartą ji jau bandė priversti jį atsiverti dėl savanaudiškų priežasčių. Nebuvo pasiruošusi vėl to daryti.

– Neprivalai man pasakoti, Rėjau. Tai niekada nebuvo mano reikalas.

– Taip. Buvo. – Jis liūdnai nusišypsojo, ir Medė dar labiau sutriko. – Mano tėvą ištiko nelaimė ant banglentės. – Jis palenkė galvą, įtampa jo balse vis tiek buvo girdėti. – Buvo pasaulio čempionato varžybos; jis norėjo kvalifikuotis aukščiausioje lygoje. – Rėjus pažvelgė į ją, sielvartas akyse buvo toks gilus, kad jai užgniaužė kvapą. – Mama maldavo, kad jis būtų atsargus. Bet jis neklausė. Jis kvailai rizikavo, atsitrenkė į rifą ir susilaužė kaklą.