Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Ji atsirėmė ant alkūnių, po pažastimis pasikišo antklodę.

– Atsiprašau, reikėjo mane pažadinti.

– Sakai? – Jis švelniai nusijuokė rišdamasis kaklaraištį. – Stengiausi elgtis kilniai. – Žvelgė į ją, šypsena buvo vylinga ir daug žadanti. – Naktį tave išvarginau.

Prisiminusi du kartus, kai jis pažadino ją, Medė švelniai nuraudo.

Jis pabaigė rištis kaklaraištį ir užlenkė apykaklę. Glostydamas jos skruostą priglaudė lūpas ir trumpai savininkiškai pabučiavo.

– Ir, tavo žiniai, už tokį susitvardymą aš nusipelniau medalio.

Medė plačiai nusišypsojo.

– Apdovanosiu tave vėliau.

– Tikiuosi. – Jis pakilo ir nuo lovos pagriebė kostiumo švarką. – Klausyk, virtuvėje yra šviežios kavos ir šiek tiek pyragaičių. – Rėjus užsimetė švarką, kuris tobulai prigludo prie plačių pečių, tada įkišo ranką į kelnių kišenę. – Paskambink durininkui, jei norėsi ko nors daugiau. Namuose neturiu daug maisto, nes dažniausiai nepusryčiauju.

Medė sutrikusi atsisėdo ir stebėjo, kaip jis nuo staliuko pasiima piniginę ir raktus. Kai nakvodavo kotedže, rytais Rėjus visada sušlamšdavo pilną lėkštę pusryčių, rytais jo apetitas būdavo žvėriškas.

– Galėčiau nueiti apsipirkti ir paruoščiau mums vakarienę, – tarė trokšdama veiklos, kol jo nebus šalia.

Jis akimirką padvejojo ir iš piniginės ištraukė kelis banknotus.

– Nesivargink. Manau, šįvakar pavalgysime mieste.

Stebėjo, kaip jis varto kelis banknotus ir stengėsi neįsižeisti.

– Bet nusipirk, ko prireiks, – tarė numesdamas pinigus ant spintelės.

Ji išsitiesė tarsi styga.

– Rėjau, aš turiu savo pinigų.

– Žinau. – Jis pasilenkė ir pakštelėjo jai į kaktą. – Bet čia brangus rajonas.

Ji tai nujautė.

– Vis tiek man nereikia tavo pinigų.

– Tada neleisk jų, – tarė palikdamas pinigus ant spintelės. – Vakare atsiųsiu automobilį tavęs paimti. Deja, manęs laukia gana įtempta diena, taigi, susitiksim restorane. Bet, prieš valgydamas, norėsiu tave su kai kuo supažindinti.

– Su kuo?

Rėjus šyptelėjo.

– Paaiškinsiu vėliau. Turiu lėkti.

Dar kartą greitai ją pabučiavo ir dingo.

Medė lėtai iškvėpė ir jausdamasi sutrikusi krito atgal ant pagalvių.

Jai atvykus, jie mylėjosi tris kartus. Pirmą kartą – greitai ir skubotai, antrą – karštai ir aistringai, o trečią – lėtai ir švelniai. Ten, kur jis giliai įsiskverbė, vis dar buvo justi maudimas ir švelnumas. Tačiau, kad ir kaip gerai pažinojo jo kūną, teikiantį tiek gaivinamo malonumo, negalėjo atsikratyti minties, kad tas nepastovios nuotaikos, it magnetas traukiantis vyras, kurį įsimylėjo per tas kelias idiliškas savaites Kornvalyje, buvo tik mažytė Rajeno Kingo dalelė.

Jų santykiai jau nebeatrodė lygiaverčiai. Ir ne vien dėl jo pinigų ir prašmatnaus gyvenimo būdo. Medė neturėjo menkiausio supratimo, ką jis jaučia jai.

Nors miegamajame temperatūra reguliuojama, ją supurtė stiprus drebulys.

– Susiimk, moterie, – sumurmėjo.

Ji kaip visada per jautriai į viską reaguoja. Iš Londone su Rėjumi praleisto laiko jai reikia išpešti kuo daugiau. Priversti jį atsiverti. O ji negalės to padaryti, jei kaskart atsidūrusi nepažįstamoje teritorijoje pasiduos panikai. Laikas, praleistas Londone, bus nuotykis. Kaip ir visi geriausi nuotykiai, šis bus gąsdinantis ir jaudinantis.

Nuleidusi kojas ant grindų ji atsistojo ir apsivyniojo antklodę. Nusiprausė po dušu, išsipakavo daiktus, apžiūrėjo butą ir aplinką, kaip kad siūlė Rėjus.

Ištyrinėjo miegamąjį. Vakar vakare dėmesį buvo sutelkusi kitur ir negalėjo tinkamai įvertinti Rėjaus namų blizgesio. Aukštų lubų ir prabangiai, bet be galo skoningai išpuoštas miegamasis užėmė kvapą taip pat, kaip ir svetainė.

Trokšdama patyrinėti daugiau, ėjo su miegamuoju sujungto vonios kambario link ir pastebėjo banknotus ant staliuko. Medė susiraukė ir tvirčiau prispaudė antklodę.

Rėjus galbūt ir nelaiko jos savo meiluže, bet iš to, kaip reagavo į jos atsisakymą, buvo galima spręsti, kad buvo abejingas savo turtams ir tikriausiai beprotiškai dosnus moterims, su kuriomis susitikinėdavo.

Po vakarykščio ginčo dėl to, kaip jis manipuliuoja Mede, pasiūlyti pinigai suerzino. Bet dėl to ji tikriausiai buvo tiek pat kalta, kiek ir jis.

Nuo pat pradžių jų santykiuose viską sprendė jis, o ji leido. Iš dalies dėl to, kad buvo taikaus būdo. Bet ir dėl to, kad toks valdingas Rėjaus charakteris ją labai traukė, – jo nepriklausomybė, autoritetas, troškimas kontroliuoti, – jis buvo visai nepanašus į vaikinus, su kuriais ji draugavo. Bet dabar Medė suprato, kad, jeigu nepradės kovoti už save, savybės, dėl kurių Rėjus buvo toks patrauklus iš pat pradžių, gali tapti kliūtimi jų ateities laimei.

Vakarykštis nepasitenkinimas jo valdingumu buvo labai gera pradžia. Bet jai reikėjo tęsti kovą. Ji atidarė pirmąjį stalčių, įkišo banknotus ir užtrenkė jį; tai reiškė, kad ji nesileis, jog su ja būtų elgiamasi kaip su išlaikytine.

Medė nuėjo į vonios kambarį, sugniaužusi antklodę.

Vertino Rėjaus svetingumą, bet neketino visą dieną ramiai sėdėti namuose, kol jis dirbs. Artėja Kalėdų sezonas, o už kampo pagrindinėje Kensingtono gatvėje buvo daug prabangių kavinių ir parduotuvių, kuriose gali reikėti laikinų darbuotojų. Kodėl gi nepabandžius ir neištyrinėjus įsidarbinimo galimybių, jeigu jau taip susiklostė?

Abejojo, ar Rėjus labai nudžiugtų. Bet ji nesijaus įbauginama Rėjaus turtų ar prašmatnaus gyvenimo būdo, taip pat ir jo norų. Nes neseniai sužinojo, kad ir pati turi valią. Be to, dabar yra dėl ko kovoti. Ne vien dėl Rėjaus meilės, bet ir dėl pagarbos.

Pasirodo, kad buvo daug lengviau tai pasakyti, nei iš tikrųjų nesileisti įbauginamai Rėjaus ir jo gyvenimo būdo. Medė tai suprato, kai durininkas įleido ją pro elegantiško Noting Hilo restorano duris, kuriame Rėjus buvo rezervavęs staliuką vakarienei. Ji perbraukė delnais per prašmatnią tamsiai mėlyno kašmyro suknelę, kuriai iššvaistė savo pinigus, tikėdamasi greitai rasti darbą ir stengdamasi per daug nesijaudinti dėl kol kas nevaisingų paieškų.

Nesvarbu, ji vėl pabandys rytoj. O suknelė to verta. Geriau jau mėnesį valgys tik jogurtą, nei pasirodys tokioje vietoje su savo sena sujuosiama suknele arba dar blogiau – su džinsais ir marškinėliais.

Skimbčiojo taurės ir stalo įrankiai, pokalbiai prislopinti iki mandagaus murmesio, oras buvo persismelkęs gundančiais šviežiai nupjauto bugienio, brangių kvepalų ir švelnių prieskonių aromatu. Rūsyje įsikūręs restoranas pasižymėjo išskirtine atmosfera, kurią sustiprino pliušinės sofos su aksominiais užtiesalais ir daugybė gražių žmonių, kurie, rodos, sudarė didelę jų klientūros dalį. Medė stengėsi nevėpsoti, kai durininkas palydėjo ją pro staliuką, prie kurio supermodelis ir roko dainininkas, neseniai pakilęs į topų viršūnes, vakarieniavo žvakių šviesoje.

Taip, suknelė tikrai buvo verta kiekvieno cento.

– Ponas Kingas ir ponia Čelmsford laukia jūsų privačiame kambaryje, – pranešė durininkas, vikriai atverdamas stiklines duris restorano salės gale.

Kokia ponia?

Medė mirktelėjo, rodos, patekusi į atogrąžų mišką – vešli šios vietos augmenija buvo tikras kontrastas žieminiams augalams, puošiantiems likusią erdvę. Pastebėjo Rėjų sėdintį prie vienintelio kambario staliuko, įsitraukusį į pokalbį su neįtikėtinai stilingai apsirengusia vyresnio amžiaus moterimi, vilkinčia nepriekaištingai pasiūtu kelnių kostiumėliu. Jis užvertė galvą ir nusijuokė iš kažko, ką pasakė moteris. Tada jo pašnekovė pasilenkė į priekį ir palenkė jo riešą. Dėl šio gesto intymumo Medei susuko skrandį.