Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Mažas kaltės lašelis išdžiūvo. Jis nebuvo veidmainys ir visada tikėjo, kad tikslas pateisina priemones. Taigi, tiesą sakant, buvo kvaila jaustis blogai dėl taktikos, kurią taip kruopščiai planavo, vienuolika valandų skrisdamas iš Kalifornijos.

Tuo labiau kai ta taktika, kad ir kokia slapukiška, suteikė trokštamą rezultatą. Medė – Londone, jo bute.

Rėjus sunkiai atsiduso. Vienintelė problema ta, kad, jeigu jis nori išnaudoti jos laiką čia produktyviai, teks į ugnį šliūkštelėti šiek tiek vandens, kad ir kaip viliotų mintis stebėti, kaip ji žiežirbuoja ir traška.

Jis žengė arčiau, pakišo smilių jai po smarku ir kilstelėjo.

– Negalvoju apie tave kaip apie savo meilužę, Mede. Ir atsivežiau tave čia ne tam, kad būtum mano sekso žaisliukas. Jei nenori su manimi miegoti, tikrai neprivalai to daryti. – Bet jis velniškai pasistengs, kad ji apsigalvotų.

– Tu labai kilnus, Rėjau. – Skruostų raudonis dar labiau paryškėjo. – Juk puikiai žinai, kaip man sunku tau atsispirti. – Tai nebuvo komplimentas, bet vis tiek jis dar labiau susijaudino.

– Tai kokia problema?

Medė į jį įsistebeilijo, žvilgsnio gelmė nenorom sujaudino Rėjų.

– Tai daugiau nebėra nerūpestingas nuotykis, – sumurmėjo ji. – Ne man. Ir taip jau kurį laiką. – Švelniai ištartus žodžius palydėjo nuolankus atodūsis. – Aš tikrai tavęs pasiilgau. Labai. Ir tai mane gąsdina.

Ji tokia naiviai tiesmuka. Viena savybių, kuri iš pat pradžių jį sužavėjo, buvo nuoširdus jos naivumas. Ji neturėjo jokių paslapčių, jokių gudrybių. Kitaip nei visos moterys, su kuriomis susitikinėjo anksčiau. Galbūt dėl šios priežasties Rėjus pajuto poreikį taip pat būti nuoširdus. Žinoma, bent tiek tikrai buvo jai skolingas. Žinojo, kad ateities jie neturi. Jis niekada nesugebės taip įsipareigoti, kad galėtų gyventi kaip Zakas ir Keitė. Bet Medė to ir neprašė.

– Mede, aš taip pat tavęs pasiilgau. – Suėmė jos skruostą, troškimas ją paliesti buvo nenumaldomas. – Nesusisiekiau su tavimi, nes maniau, jog tai praeis. Ir atrodė, kad taip peržengčiau ribą, kurios neturėjau teisės peržengti. Bet nepraėjo. Tik stiprėjo. Todėl peržengiau tą ribą ir pasikviečiau tave čia. – Jis panėrė pirštus į jos trumpus plaukus, patrynė plaukų galiukus tarp pirštų. – Negaliu nieko žadėti. Ir būtų neteisinga, jei žadėčiau. – Jis giliai įkvėpė. – Niekada nebuvau užmezgęs ilgų santykių. Ir dabar tokių nenoriu. Bet man tai irgi nebėra paviršutiniška. Jau nebe. – Jis nervingai sukikeno. – Ir jeigu tave tai gąsdina, patikėk, mane gąsdina kur kas labiau.

Vos tik atvirai prisipažino, krūptelėjo. Jis kalbėjo kaip koks įsimylėjęs kvailys. Apie ką jis čia? Šis romanas nebėra toks paviršutiniškas, koks buvo, bet ar jis tikrai norėjo, kad ji tai žinotų?

Tada pažvelgė jai į veidą, išvydo tą pačią nežinią, tą patį sumišimą, su kuriuo kovojo pats, ir panika nuslopo. Ji pasilenkė prie jo delno, uždengė jo ranką savosiomis – tai buvo toks šiltas, duodantis bei priimantis gestas ir toks būdingas Medei, kad jam apmirė širdis.

Ji mirktelėjo, ašaros išdžiūvo, jas pakeitė viliokiška šypsenėlė.

– Labai tikiuosi, jog tai sakai ne vien dėl to, kad nori įsitempti mane į lovą.

Jis nusišypsojo, palietė jos kaktą savąja ir paglostė kaklą.

– Tikrai ne. Bet, jei būčiau žinojęs, kad tai gali padėti, – Rėjus kita ranka taip pat apsivijo jos liemenį ir įkišo delną už džinsų, – būčiau tai pasakęs daug anksčiau.

Medė juokėsi, o jis glamonėjo jai užpakaliuką.

– Užteks taukšti, – tarė ji ir pasistiebusi rankomis apsivijo jam kaklą – šis nuodėmingas gestas buvo tikra kankynė. – Manau, dabar reikia imtis veiksmų.

Rėjus sukikeno ir prisitraukė Medę. Palenkęs galvą įsiskverbė liežuviu ir pabučiavo taip, kaip troško pabučiuoti nuo tos akimirkos, kai pastebėjo ją savo svetainėje.

Jiems neprireikė nė dešimties sekundžių nusigauti iki artimiausio miegamojo ir dar mažiau laiko nuplėšti vienas kito drabužius.

Jis nutempė ją ant lovos ir nudžiugo, pirštais įslydęs į karštą išbrinkusią jos lytį ir pajutęs, kad ji sudrėkusi ir pasirengusi.

– Po velnių. Prezervatyvai, – suurzgė grieždamas dantimis ir stengdamasis neuždusti iš geismo.

– Paimsiu. Kur jie?

– Spintelėje šalia lovos.

Jis šiurkščiai sukikeno, kai ji ištraukė pakelį iš stalčiaus, akivaizdžiai taip pat trokštanti numalšinti aistrą, augusią daugiau nei savaitę.

Iškentęs saldžią kankynę, kol Medė virpančiais pirštais vyniojo apsaugą, pagriebė ją už klubų ir pasisodino ant savęs. Ji sukūkčiojo, kai pajuto viduje galingą jo erekciją. Rėjus panėrė pirštus į jos garbanėles ir suradęs jautriausią pumpurėlį jaudino Medę tol, kol ji pasiekė viršūnę. Tvirtai suspaudusi Rėjų savo raumenukais, netrukus ji privertė jį pasiekti ekstazę.

Jis skruostu jautė jos trūksmingus atodūsius, kai ji suglebo ant jo, o jo kūnu vis dar vilnijo nenumaldomo orgazmo bangos. Švelniai glostė jai nugarą, aštrus sueities ir prakaito kvapas sumišo su Medės gėlių aromatu.

Rėjus užkišo plaukus jai už ausies, pabučiavo ausies lezgelį, jos alsavimas po truputį rimo.

– Gera, kad vėl esi šalia, – sukuždėjo.

Pajuto, kaip ji suspaudžia vis dar tvirtą jo erekciją.

– Gera būti šalia, – sumurmėjo nuo išsekimo silpnu balsu.

Kai Medė ramiai grimzdo į miegą, Rėjus laikė ją ant savęs, dar kelias akimirkas pratęsdamas intymų ryšį ir pasižadėjo sau vieną dalyką.

Kad ir kiek truks, kol sunaikins tą jų trauką, su Mede jis bus švelnus, ypač kai ateis laikas atsisveikinti.

Medė krustelėjo ir atsibudo, jos kūnas buvo tarsi apmiręs. Karštis sklido nuo Rėjaus lyg nuo židinio, ir ji suvokė, kad vis dar guli ant jo, skruostas prigludęs jam prie krūtinės. Apsivertė.

Dėl kaltės dilgčiojimo buvo sudėtinga užmigti, ir ji nusisuko. Reikėjo pasakyti, kad jį įsimylėjo. Kodėl taip sunku?

Rėjus suurzgė, ranka apsivijo jos liemenį ir prisitraukė ją arčiau.

– Taip geriau, – sumurmėjo, įbesdamas nosį jai į plaukus.

Medė gulėjo jo glėbyje laiminga, kaltė ir kaltinimai pamažu nyko klausant, kaip jo kvėpavimas sulėtėja, ir jis vėl nugrimzta į miegą.

Kada nors ji turės jam pasakyti. Žinojo tai. Bet kodėl turėtų tai daryti dabar ir dar labiau viską sujaukti? Jis niekuo jai neįsipareigojo, ji taip pat. Jie vis dar stengėsi suprasti savo jausmus, ištirti, kas juos sieja.

Ji myli jį. Bet ar ji iš tikrųjų žino, ką tai reiškia? Ir kiek tai tęsis? Galbūt jos meilė Rėjui tokia pat nepastovi, kokia buvo jos tėvų, – tik seksualinė trauka ir dar šis tas. Leisdama laiką jo pasaulyje, galės atsakyti į šiuos klausimus.

Tačiau grimztant į miegą Medei stabtelėjo širdis prisiminus Rėjaus žodžius, kad jos pasiilgo, jis taip pat buvo išsigandęs, o jųdviejų romanas jam nebėra paviršutiniškas ryšys, vadinasi, ir jis pradeda ją įsimylėti.

Dvidešimtas skyrius

– Pabusk, miegale.

Pušų ir pikantiško losjono po skutimosi kvapas pažadino Medę iš gilaus miego. Ji pasirąžė ir atsiduso, pamačiusi gražų Rėjaus veidą.

Tada susiraukė.

– Tu apsirengęs? – sumurmėjo mieguistu balsu ir nužiūrėjo sniego baltumo Rėjaus marškinius, kaštono spalvos šilkinį kaklaraištį, užnertą ant kaklo, ir drėgnus atgal sušukuotus plaukus.

Jis seksualiai šyptelėjo ir jos širdis suspurdėjo it kolibris.

– Jau beveik vidurdienis. – Jis atsitiesė, pasistatė apykaklę ir užkišo po ja kaklaraištį. – Man susirinkimas už maždaug... – pažvelgė į prabangų laikrodį ant riešo, – ...po velnių. Už dešimties minučių.