Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Jis nejautė to Medei ar kam nors kitam ir niekada nejaus. Nes žino, kokios bus pasekmės. Ką nors mylint, reikia pasikliauti, tikėti, kad tie žmonės bus šalia, kai tau reikės. O į tuos spąstus antrą kartą jis nepaklius.

Galbūt Medei pavyko prasibrauti pro jo gynybines sienas, gal jis prie jos priprato ir dabar nepajėgia atsikratyti. Bet tik tiek.

Septynioliktas skyrius

– Jūs visiškai tikra? Nieko man neturite? – Medė suspaudė mobilųjį. – Turiu daug patirties ir galiu pateikti puikias rekomendacijas.

Moteris, su kuria kalbėjosi, paskutinis darbdavys sąraše, kurį parsisiuntė vakar iš interneto, dar kartą atsiprašė ir padėjo ragelį.

Medė įsidėjo telefoną į prijuostės kišenę. Jau pametė skaičių žmonių, kuriems skambino praeitą savaitę, maldaudama darbo. Bet visi žiemos darbai jau buvo seniausiai išgraibstyti.

– Vis dar nesiseka su darbais? – Filas padėjo du puodelius kapučino ant jos padėklo.

Ji papurtė galvą, stengdamasi nuslėpti, kokia nusiminusi yra iš tikrųjų. Jai niekada nereikėjo taip ilgai leisti sau mėgautis Rėjumi, – tai buvo akivaizdu. Nuvijo šią mintį šalin. Dabar negalima apie jį galvoti. Jis jau išvykęs ilgiau nei savaitę, ir Medė jautėsi blogiau nei tada, kai jis išvažiavo.

Tą pirmąją laisvą dieną ji praleido švarindama kotedžą, kol paraudo pirštai. Išplovė grindis, iššveitė viryklę, išvalė virtuvės indaują, pertvarkė drabužių spintą ir išskalbė visą patalynę, bergždžiai tikėdamasi išstumti mintis apie jį, bet nepavyko. Nedingo nei tuštuma viduje, nei geliantis liūdesys, kai gamindavo viena, nei nelauktai užklupdavusios ašaros. Bet blogiausia būdavo naktimis, kai išpilta šalto prakaito atsibusdavo po laukinių, erotinių sapnų, virpančia kiekviena kūno ląstele ir tuo ryškiu jo kvapu bei poreikiu, kad jo ranka būtų ją apglėbusi. Visa tai buvo taip stipru, kad netektis atrodė kaip fizinis smūgis.

Viskas turėjo būti ne taip. Ji niekada nebuvo iš lipšniųjų. Reikėjo suvaldyti apsėdimą. Ji jau nusprendė, kad jeigu Rėjus grįš, jai reikės būti tvirtai ir pasakyti, kad jų romanas baigtas. Antrą kartą ji to neištvertų. Aiški pabaiga bus geriausia jiems abiem. Bet, kad ir kaip sunku buvo apie tai galvoti, dar sunkiau buvo ištverti tvyrantį įtarimą, kad Rėjus nusprendė visai nebegrįžti į Kornvalį.

Apatinė lūpa suvirpėjo, ir Medė ją prikando. Dėdama padėklą ant vienos rankos, ji kilstelėjo pečius.

– Esu tikra, kad ką nors susirasiu.

Filas uždėjo ranką jai ant peties.

– Ei, Med. – Jis suraukė antakius. – Ar ruošiesi verkti?

– Ne, žinoma ne. – Ji bandė išsisukti, bet jis sulaikė ją ir ištraukė iš rankų padėklą.

– Sėskis. – Atidžiai žvelgdamas į veidą, stumtelėjo ją ant vienos iš baro kėdžių. – Ir sėdėk, nunešiu šituos. O tada mes truputį paplepėsim.

Jis netrukus grįžo.

– Ar klausei Rėjaus dėl darbo viešbutyje? Jis priklauso tam Kazanovai, ir mažiausia, ką jis galėtų padaryti, tai duoti tau darbo.

– Ne, neklausiau, – atsakė Medė ir sunėrė rankas ant krūtinės. Tik to trūko, kad Filas ją dabar kamantinėtų. – Jis išvykęs.

– Kur?

– Į Kaliforniją.

Ji tikrai nenorėjo kalbėti apie Rėjų. Ir nepradės verkšlenti Filo akivaizdoje.

– Kuriam laikui?

– Neįsivaizduoju. – Suirzusi ji mostelėjo rankomis. – Ir kadangi daugiau nebesusitikinėjame... man visai nerūpi.

Medė bandė nulipti nuo kėdės, bet Filas suėmė jos ranką.

– Jūs išsiskyrėte? Kada? Jausdamasi sužlugdyta, ji iškvėpė. Kodėl jis negali tiesiog palikti jos ramybėje?

– Mes neišsiskyrėme. Niekada nebuvome kartu. Viskas buvo ne taip.

Filas nusikeikė.

– Tada kaip viskas buvo?

Medė susigėdo. Kodėl jų romanas staiga pradėjo atrodyti toks kompromituojantis?

– Jis ateidavo čia kiekvieną vakarą ir elgdavosi taip, tarsi jam priklausytum, – tęsė Filas. – O dabar staiga dingo? Žinojau, kad jis tai padarys. Tas kalės vaik...

– Filai, žinau, kad nori gero, – pertraukė jį Medė, ištraukdama alkūnę iš jo gniaužtų, – bet tai ne tavo reikalas.

Ji nulipo nuo kėdės.

– Kai tu atrodai kaip vaikščiojantis lavonas ir vos tvardaisi neraudodama, o dėl to kaltas vienas iš mano draugų, – tai mano reikalas.

– Tu už mane neatsakingas, – tarė ji, išsitiesė ir pajuto besitvenkiančias ašaras. Ji visiškai praskydo. Ir pasijuto esanti didesnė pastumdėlė, nei kada nors norėtų pripažinti. Tačiau tai ji nusprendė užmegzti santykius be įsipareigojimų. Ir tik dėl jos pačios kaltės tie įsipareigojimai ėmė smaugti. Pats laikas iš jų išsipančioti. – Rėjus taip pat. Aš pati už save atsakinga. – Išsitraukdama pieštuką iš prijuostės užsikišo sau už ausies. – Dabar man reikia pabaigti savo pamainą, jeigu neprieštarausi.

Ji nuėjo tiesi it styga ir stengėsi ignoruoti paniką, gniaužiančią gerklę nuo pat tada, kai stebėjo išeinantį Rėjų.

Jai vėl reikėjo atgauti savo gyvenimo kontrolę, kurią, kaip dabar suprato, kartu su savo hormonais per pastarąjį mėnesį dovanojo Rėjui.

Jokių išsisukinėjimų. Jokių nusileidinėjimų. Šiandien oficialiai yra Susiėmimo diena.

Medei sekėsi palyginti gerai. Pabaigė pamainą daugiau nė karto neapsiašarojusi. Įveikė dar vieną skambučių potencialiems darbdaviams raundą ir neleido šviežiam neigiamų atsakymų pliūpsniui jos nuliūdinti. Netgi sugebėjo suvalgyti visą pasigamintą vakarienę tylioje virtuvėje. Ar beveik visą. Susiėmimo diena suiro per siūles tik tada, kai prisipylė vonią, nutarusi po savaitės pagaliau ramiai išsimiegoti, ir atidarė apatinės spintelės duris, ieškodama vonios druskų, kurias laikė ypatingoms progoms.

Ten, ant lentynėlės, gulėjo Rėjaus paliktas atsarginis skustuvas ir vyriška skutimosi želė. Medė ilgiausiai spoksojo, tada paėmė ir atsargiai viską sudėjo į šiukšlinę. Tačiau tada ji pajuto pušų aromato dvelktelėjimą, ir jai suvirpėjo keliai.

Ji sugriebė kriauklę, kad išsilaikytų, ir įsižiūrėjo į save veidrodyje. Rankos ir pečiai buvo beprotiškai įsitempę, o tamsūs ratilai po akimis atrodė beveik vampyriškai.

Kas čia dabar darosi? Kaip šaltoji, ramioji, racionalioji Medė pavirto pamišėle? Ir kodėl iš visų vyrų kaip tik Rėjus tai pažadino? Vyras, kuris pažinojo jos kūną geriau nei ji pati, bet kuriam ji taip mažai rūpėjo, kad net nepasivargino su ja susisiekti?

Medė trūksmingai įkvėpė.

Susitaikyk – jis nebegrįš.

Susiraukė žiūrėdama į savo krauju pasruvusias akis. Net nebegalėjo verkti, viduje atsivėrė didžiulė juoda skylė; pasijuto taip, tarsi būtų suakmenėjusi, o siela atsiskyrusi nuo kūno.

Medė susmuko ant klozeto ir suspaudė kelius, kad šie nustotų drebėti.

Liaukis. Viskas baigta, ir tu nieko nebegali pakeisti.

Pagriebė šiek tiek tualetinio popieriaus ir drebančiomis rankomis išsipūtė nosį. Kvailai tikėjo, kad buvo atspari meilei. Ir pačiu baisiausiu būdu suprato, kad tokia nėra.

Kančia suspaudė krūtinę, ašaros, kurių buvo nusprendusi nelieti, degino gerklę.

Ji ne tik pirmąkart gyvenime beviltiškai įsimylėjo. Įsimylėjo vyrą, kuris jai to paties nejautė ir turbūt niekada nejaus.

Nes ankstyvoje vaikystėje jis uždarė savo širdį ir buvo pasiryžęs daugiau niekada jos neatverti.

Aštuonioliktas skyrius

– Mede, čia Rėjus. Kaip gyveni?

Nuo gilaus vyriško balso telefoną laikantys Medės pirštai suvirpėjo.

– Aš... – Ji kiek patylėjo. Puikai skambėtų tikrai nenuoširdžiai. – Aš gerai. Kur esi?