Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

– Londone. Vakar vakare grįžau iš Kalifornijos.

Kvailas jaudulio ir nekantrumo burbulas sprogo.

– Aišku.

Tai tikriausiai buvo į gera. Vien dėl to, kad ji kažkaip keistai mintimis ir jausmais palūžo ir įsimylėjo savo neįpareigojančio sekso partnerį, nereiškia, kad turi tam nuolaidžiauti.

– Negrįšiu į Kornvalį, – tęsė jis. – Bent jau artimiausioje ateityje.

– Ak, – sudejavo ji, išstumdama orą iš plaučių, o jos širdis dundėjo, tarsi prieš sustodama.

Tai buvo tarsi smūgis į paširdžius, nors ir tikėjosi tokių naujienų.

Jis negrįš. Mūsų romanas baigtas.

– Būčiau paskambinęs anksčiau, – tęsė Rėjus tuo protingu atsainiu tonu, o Medės viduriai sukosi, širdis šuoliavo iki išsekimo, – bet viskas vyko labai greitai, ir maniau, kad geriau būtų su tavimi susiekti, kai viskas bus aiškiau.

– Gerai. – Ji žinojo, kad kalba kaip idiotė, bet negalėjo suformuluoti nė vieno rišlaus sakinio.

Norėjo pykti ant jo, kad išlieka toks ramus ir nesijaudina, kai jos pačios gyvenimas gūra į šipulius. Bet juto tik sąstingį.

– Klausyk, Mede, dabar negaliu kalbėti. Po penkių minučių manęs laukia svarbus valdybos posėdis. Bet noriu, kad atvažiuotum į Londoną. Kalėdoms.

– Nori?.. – ji bandė suvokti, ką išgirdo. – Bet kodėl?

Nuo jausmingo kvatojimo jai ant sprando pasišiaušė plaukeliai.

– Na, nepaisant to, kas ir taip akivaizdu, – nuo kimaus balso jos pulsas įsišėlo, – atrodo, kad radau išeitį iš tavo darbo problemų. Filas sakė, kad vis dar nerandi darbo.

Staigus temos pakeitimas ją pribloškė.

– Kalbėjaisi su Filu?

– Teisingai. – Ji išgirdo popierių šiurenimą ir moterišką balsą fone, bet negalėjo suprasti, ką jis sako. – Ačiū, Pamela, – tarė pritildytu balsu. – Būsiu po penkių minučių. Žiūrėk. Turiu lėkti. Po dviejų valandų tavęs privažiuos automobilis. Skrydis iš Niu Ki oro uosto ketvirtą valandą. Ir atsivežk kelis savo šilko darbus.

– Bet... – Kodėl ji pasijuto taip, lyg jos galva būtų prikimšta vatos?

Rėjus sukikeno.

– Šįvakar pasimatysim mano bute.

– Bet aš... – Kurtinamas telefono signalas pertraukė jos klausimą. – Nežinau, kur gyveni.

Ji padėjo telefoną ir sudribo fotelyje. Rankos pradėjo drebėti taip stipriai, kad turėjo sudėti jas tarp kelių ir suspausti.

Ar reikėtų važiuoti? Ar taip nepailgins agonijos?

Praėjusią naktį ji vėl beveik nemiegojo, jautė drebulį sumišimą ir beviltišką nepasitikėjimą savimi. Viskas, kuo Medė tikėjo, – savimi, požiūriu į gyvenimą, – pasirodė netiesa, ir ji nežinojo, kaip tai ištaisyti.

Bet kaip ji gali nevažiuoti? Ir atsisakyti vienintelio šanso išsiaiškinti, ar tai, ką jaučia Rėjui, yra tikra?

– Džordžas palydės juk iki mansardos, panele Vestmor.

Jausdamasi prastokai apsirengusi, – su džinsais ir zomšos švarkeliu, – Medė linktelėjo uniformuotam durininkui. Ji nužvelgė didžiulį Kensingtono apartamentų prieškambarį: vienas šios didžiulės erdvės kampas puikavosi milžiniška skoningai išpuošta egle.

Limuzinui iš oro uosto sustojus prie meniškai išpuošto pastato, ji pagalvojo, kad visas tas aptakus metalas ir akmuo atrodė gana pretenzingai tarp žavių Viktorijos laikų ūkiškų kotedžų. Kai durininkas Džordžas ėjo jos link, nešdamas sulamdytą kuprinę, kurią iškėlė iš bagažinės, Medei toptelėjo, kad tinkamas pastato apibūdinimas būtų absurdiškai prašmatnus.

– Ar yra ponas Kingas? – paklausė ji.

Apkūnus išvaizdus durininkas mandagiai nusišypsojo.

– Ponas Kingas turėtų grįžti po pusvalandžio. Prašė perduoti, kad jaustumėtės kaip namuose.

Medė nužvelgė didžiulį vestibiulį. Nedaug šansų, kad pavyks. Ši vieta poliruotu tikmedžiu apkaltomis sienomis ir prabangiais odos baldais neatrodė labai jauki.

– Ar galėtumėte už mane su juo susisiekti? – paklausė, stengdamasi nuslėpti susierzinimą.

Per pastarąją valandą skambino jam į mobilųjį gal penkiasdešimt kartų, ir visada buvo užimta, o paskui skambučiai nukreipiami jo asistentei, kuri teigė, kad visą popietę jis susirinkimuose.

Tobulai išpešioti durininko antakiai susiliejo į vientisą brūkšnį.

– Deja, negaliu. Galiu palikti žinutę Pamelai Martin, jo asistentei, jeigu reikia.

– Nereikia. – Pamelai Martin jau buvo palikta maždaug dvidešimt žinučių, ir nė į vieną iš jų nebuvo atsakyta. – Nesivarginkite.

Šiaip ar taip, kokia prasmė bandyti su juo susisiekti? Dabar ji čia. Bet anaiptol nesijautė gerai.

Atsigavus po jo skambučio prieš keturias valandas, Medei prireikė laiko, kol vėl galėjo mąstyti, bet vos tik šis sugebėjimas grįžo, ji suirzo. O susierzinimas dėl bergždžių bandymų jam prisiskambinti greitai virto apmaudu. Kai suprato, jog neturi pasirinkimo, apmaudas dar labiau sustiprėjo. Rėjus Kingas valdė padėtį, o ji liko jo valioje.

Medė žinojo, kad kartais būna per daug švelni. Per lengvai susitaikanti. Panelė Tvarkytoja. Kelas visada tai vadino durų kilimėlio sindromu. Bet, kai grūdo į kuprinę ryškius spalvotus šilkus ir kankinosi galvodama, ką čia dar įsidėti, pyktis visiškai ją užvaldė.

Ir išliko visą kelią, jai įsitempusiai sėdint juodame mersedese, vežančiame į Niu Ki oro uostą, ir prabangioje pirmosios klasės kajutėje, jai skrendant į Londono oro uostą.

Rėjus užklupo ją po aštuonių ilgų ir nebylių dienų. Per jas nė karto su ja nesusiekė. Apgavo, priversdamas įsimylėti. O tada jam užteko įžūlumo paskambinti, efektingai spragtelėti pirštais ir tikėtis, kad ji be jokio žmoniško paaiškinimo paklus.

Prielaida, kad Londone jie dalysis lova, šliūkštelėjo dar daugiau alyvos į Medės pykčio ugnį.

Nuo kada neįpareigojantys nuotykiai reiškė, kad jis sprendžia viską, o ji turi su viskuo sutikti? Laimei, toks kunkuliuojantis pyktis ir nusivylimas suteikė vieną didelį pranašumą. Kol buvo susitelkusi į pyktį, nereikėjo svarstyti daug didesnės problemos – kaip, po galais, ji tvarkysis su žinia, kad įsimylėjo Rėjų?

Kai Džordžas parodė į medžiu iškaltą liftą ir užvėrė girgždančias ornamentuotas duris, Medė stengėsi nesileisti įbauginama. Ji griežtai nusprendė nesijausti priblokšta, atsidūrusi Rėjaus prabangos spąstuose. Jai pakako savų problemų ir be akį rėžiančių jo namų.

Kai liftas trūktelėjęs sustojo, Džordžas atidarė duris į marmuru išklotą vestibiulį. Medės aukštakulniai aulinukai sukaukšėjo plytelėmis. Prašmatnią erdvę puošė didžiulės puokštės raudonų lelijų juodo onikso vazose. Ji stabtelėjo ir įsispoksojo. Atlošusi atgal, pro užtemdytą stogo langą pamatė mirksinčias praskrendančio lėktuvo šviesas.

Medė giliai įkvėpė. Gerai, tai buvo šiek tiek daugiau nei prašmatnu. Tai buvo kone siurrealistiška.

Padėjęs jos kuprinę ant vėsių marmurinių grindų, Džordžas galantiškai linktelėjo ir išėjo.

Kai trinktelėjusios užsidarė lifto durys, Medė nedrąsiai, bet atidžiai apžiūrėjo butą. Stori ryškiai mėlyni kilimai sudarė kontrastą šviesioms sienoms, nukabinėtoms daugybe modernaus meno kūrinių pagrindiniame koridoriuje. Medė tiesiog apstulbo, kai atpažino kai kuriuos kūrinius ir suprato, kad tai originalai. Nuskubėjo per kelerias duris ir sustojo kaip įbesta koridoriaus gale. Dėl dvigubo aukščio lubų ir panoraminio Kensingtono sodų vaizdo pro didžiulį langą pagrindinė mansardos svetainė atėmė žadą.

Skoningas ir į akis nekrintantis minimalistinis stilius aiškiai sukurtas profesionalaus interjero dizainerio. Medė negalėjo įsivaizduoti Rėjaus, besirūpinančio surasti kilimą, kurio kraštai būtų visiškai tokio paties turkio atspalvio, kaip ir stiklinių plytų siena iki juosmens, skirianti prašmatnią svetainę nuo naujausių technologijų prigrūstos virtuvės. Arba valandas bepuošiančio Kalėdų eglutės, stovinčios kampe, padabintos smeigtuko plonumo lemputėmis ir suderintais raudonais bei auksiniais ornamentais.