Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Ir dar ta jų nusistovėjusi rutina. Dėl jos jie atrodė kaip tikra pora, nors niekada tokia nebuvo.

Žvelgdama į savo lėkštę Medė stumdė aromatingą maistą šakute. Šis keistas artėjančios netekties, gailesčio jausmas negalėjo kilti dėl nieko kito, išskyrus endorfinus ir pripratimą. Šią mantrą ji kartojo sau jau ilgiau nei savaitę. Kodėl negalėjo ja patikėti?

Išgirdo į jos močiutės porcelianą barkštelint peilį su šakute ir pakėlusi akis pamatė Rėjaus užburiamai mėlynas akis, įsmigusias į ją.

– Mede, turiu tau kai ką pasakyti.

– Ak, – atsiliepė ji vangiai, o nuotaika staiga subjuro. Žinojo, kad taip bus, kodėl nebuvo geriau tam pasiruošusi? – Ką?

– Man reikia vykti į Kaliforniją darbo reikalais.

– Žinau, – atsakė. Nusprendė, kad būtų kvaila apsimetinėti.

Rėjus susiraukė.

– Žinai?

– Taip. Girdėjau, kaip tareisi dėl kelionės. Tą rytą dvare.

– Supratau.

Mirksnį atrodė, kad ši žinia jį sutrikdė, bet nieko daugiau. Nebuvo nė krislelio kaltės. Jokio ženklo, kad jaustų, jog ji turėjo teisę žinoti apie jo planus šiek tiek anksčiau. Tai nelemtą skausmą sustiprino dar labiau.

– Prieš pusantrų metų mes atidarėme naują banglenčių parduotuvę ir mokyklą prabangiame Big Suro kurorte. Turiu važiuoti ten apsidairyti. Deja, tai neišvengiama.

Medė aiškiai suvokė, ką jis sako, – ausyse kurtinamai ūžė kraujas. Kas jai darosi? Tai absurdiška. Ji reaguoja per daug jautriai, žinojo tai, bet panika užvaldė prieš merginos valią.

Ji prisivertė užduoti klausimą, kurio pastarąją savaitę vengė ir pati.

– Ar grįši? Į Kornvalį?

– Nežinau, – atsakė Rėjus. – Dar nenusprendžiau. Bet norėčiau, kad vyktum su manim į Kaliforniją.

Išgirsti ir suvokti šiuos žodžius jai prireikė kelių beprotiškų sekundžių. Iš pradžių užplūdo palengvėjimas. Tada, tarsi tuoj sprogtų, pašoko širdis. Jis nori pasiimti ją drauge? Tokios galimybės per pastarąją savaitę ji net nesvarstė.

Laikydamas jos ranką Rėjus atsistojo ir pakėlė ją nuo kėdės. Uždėjo rankas jai ant klubų.

– Kurortas nuostabus. Jis priklauso mano draugui Zakui Budro. Pažiūrėjau orų prognozę – ten dabar bobų vasara. Apie dvidešimt laipsnių šilumos. Su plaukimo kostiumais galėtume maudytis jūroje, paskui sušiltume karštoje vonioje.

Skambėjo stebuklingai. Kaip romantiškiausia fantazija. Medė jau galėjo įsivaizduoti juos drauge. Įspūdinga Kalifornijos kranto linija. Žavingas jo kūnas, nuogas ir keliantis į dar aukštesnes pasitenkinimo viršūnes. Ir visas tas jaudulys, aistra, kuri, sutikus jį, tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Bet labiau nei ši erotinė vizija Medę gundė mintis, kad būtų ten su juo. Kaip tikra mergina. Tikra pora.

Nenumaldomas troškimas sutikti trenkė lyg žaibas.

– Tai ką pasakysi? – Rėjus šiek tiek pakraipė jos klubus, taip gundomai šypsodamas, kad jai kone sustojo širdis.

Tyrinėjo jo veidą, matė jame ne tik aistrą, bet ir visišką įsitikinimą, jog ji sutiks. Bet džiugus atsakymas, regis, ištirpo, dar neišsakytas.

– Nemanau, kad galiu.

Rėjaus šypsena išblėso.

– Juokauji? Kodėl ne?

Medė atsitraukė ir delnais pasitrynė rankas, kurios, nors širdis liepsnote liepsnojo, buvo šaltos.

– Kitą savaitę Filas uždaro kavinę, ir man reikia ieškotis naujo darbo.

– Tai ieškok jo grįžusi. – Jis atrodė labiau suglumęs nei piktas, bet balse vis tiek buvo justi susierzinimo dilgtelėjimas.

Ji niekada nieko jo neprašė. Nė karto. Nes galvojo, kad kaip tik to ir nori. Bet šis atsainus pasiūlymas, kuris reiškė tiek daug ir tiek, kaip ji numanė, mažai jam, privertė suvokti, kad jis šiuose santykiuose, kad ir kokie trumpalaikiai jie būtų, turi absoliučią valdžią, o ji neturi nieko.

– Rėjau, kodėl nori, kad važiuočiau?

Rėjų vienu metu užplūdo nusivylimas ir sąmyšis.

Ką ji tikisi išgirsti?

Kad, artėjant kelionei, mintis, jog reiks išvykti, jam tapo vis mažiau ir mažiau maloni? Kol suprato, kodėl taip jaučiasi. Jis nenorėjo vykti be jos.

Žinoma, akimirką, kai suprato, jog nėra pasiruošęs jos palikti, ta mintis velniškai erzino. Ar jis kaip nors buvo įviliotas ir tapo nuo jos priklausomas?

– Sakyčiau, gana akivaizdu, kodėl noriu, kad būtum šalia. – Jis pirštais perbraukė jos plaukus.

Jokiais būdais nepasakos Medei, kaip kankinosi galvodamas, kad teks važiuoti vienam, ir kaip paskui dienų dienas vengė kviesti ją kartu. Visi jausmai, kuriuos jautė jai, buvo laikini. Jis padarė didžiulę klaidą, atskleisdamas per daug tą naktį, kai ji atėjo į dvarą; daugiau tos klaidos nekartos.

– Kurį laiką atidėliojau kelionę, nes nenorėjau vykti. Skrydis turbūt pasunkins mano kojos būklę.

Tai buvo netiesa. Neilgai trukus po pažinties su Mede Rėjus pradėjo daryti pratimus, kuriuos buvo nurodęs fizioterapeutas, ir iškart pajuto skirtumą. Mėšlungis ir raumenų spazmai visai praėjo, o varginantis skausmas, kuris beveik nuolat kamavo mėnesių mėnesius, dabar pasireikšdavo, tik jeigu kelias valandas praleisdavo ant kojų. Jis niekada nebegalės užsiimti banglenčių sportu, ir dėl to vis dar buvo skaudu, bet nerangus šlubčiojimas buvo daug labiau suvaldomas ir taip nebeerzino.

Medė nė karto apie tai net neužsiminė. Tiesą sakant, atrodė, kad šią jo negalią pamiršta. Ir dėl to jis pats beveik ją pamiršo. Bet tai netrukdė jam tuo naudotis kaip patogiu pasiteisinimu.

– Bet tada pagalvojau, kad, malonumą suderinus su darbu, kankynė būtų mažesnė.

– Na, malonu girdėti. Tai skrisčiau kartu tam, kad tave prablaškyčiau? – Nors balso tonas buvo kaltinamas, jos akyse atsispindėjo skausmas.

Rėjus krūptelėjo, stengėsi neleisti kaltei jo paveikti. Pažadėjo, jog niekada neapsimetinės, kad tarp jų yra kas nors daugiau. Medė norėjo, kad jų romanas liktų neįpareigojantis taip pat, kaip ir jis, todėl nebuvo dėl ko jaustis kaltam.

– Jeigu nenori vykti, tau tereikėjo pasakyti ne . Pakviesdamas tikrai nenorėjau tavęs įžeisti.

Bet įžeidė, pats tai suprato, ir jam visai nepatiko tas kaltės dūris. Ji pasitempė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Atsiprašau. Nenorėjau pasirodyti nedėkinga. – Dirbtinė šypsena stengėsi nuslėpti jos akyse atsispindinčius jausmus. – Malonu, kad pasiūlei, – burbtelėjo. Jos balse skambėjo priešiškumas, ir Rėjus kažkodėl supyko.

Ji neskris su juo. Kodėl, po galais, jam tai buvo taip svarbu?

– Bet man tikrai reikia susirasti darbą.

– Puiku, daryk, kaip tau geriau, – atkirto jis.

Jeigu ji nenori važiuoti, jis nemaldaus. Kad ir kaip to norėtų.

Medė pasilenkė nurinkti lėkščių, bet jis sugriebė jos riešą ir kilstelėjo ranką.

– Palik jas, surinksiu vėliau. – Rankomis apsivijo jos klubus, ir mergina nuraudo. – Atsigriebkime už prarastą laiką, prieš man išvykstant.

Suėmė rankomis jos galvą. Dėl gaivališko noro ją turėti bučinys tapo reiklus. Bet kai Rėjus pabučiavo giliau, pasiryžęs numalšinti tarpkojyje pulsuojantį karštį vieninteliu būdu, kokį žinojo, Medė ištrūko iš jo glėbio.

– Šįvakar geriau nereikia, – drebančiu dusliu balsu tarė ji. – Aš pavargusi.

Ji melavo. Jos vyzdžiai išsiplėtė, ir akys iš ryškiai žalių tapo aistringai tamsios, o per plonyčius marškinėlius aiškiai matėsi sustandėję speneliai.

Rėjus puikiai žinojo, kaip ją liesti, kaip glamonėti, kad ji prisipažintų melavusi. Bet rankas laikė tvirtai prispaudęs prie šonų.

– Gerai, – tarė ir pajuto kartų šio žodžio skonį. Delnu suėmė jos skruostą, prisivertė draugiškai pakštelėti jai į kaktą. – Geriau jau eisiu. Sėkmės darbų medžioklėje.