Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Net ir po trumpos jų pažinties Rėjus suprato, kad Medė Vestmor širdyje buvo svajotoja. Romantikė, nors prisikentėjo per tėvus. O tai reiškė, kad ji gali sentimentaliai sureaguoti į bet ką, kuo jis pasidalys, galbūt netgi supainioti norą išsipasakoti su noru įsipareigoti. Rėjus tikrai nenorėjo, kad jai susidarytų toks įspūdis.

Tačiau kai Medė iš spintelės traukė žalvarinę padažų keptuvę, jis negalėjo paneigti, kaip malonu matyti ją ruošiant maistą jam dvaro virtuvėje. Ji sušildė šią vietą.

Medė žvilgtelėjo per petį ir nusišypsojo.

– Gal išsimaudyk, kol gaminsiu? Neužtruksiu ilgai. – Jos akys šelmiškai blykstelėjo. – Nebent nori, kad patrinčiau tau nugarą?

Jis atsikosėjo ir pasitrynė šlaunį.

– Jeigu norime pavalgyti iki vidurnakčio, gal geriau nereikia.

Keldama padažų keptuvę į kriauklę ji užkrečiamai nusikvatojo. Tada pasilenkė atsukti vandenį. Violetinių kelnaičių virvelė vėl švystelėjo.

Po galais. Tikrai siaurikės.

Nusuko žvilgsnį ir pasuko į miegamąjį.

Šaltas dušas tikrai nepakenks. Šį vakarą Medė atrodė kitokia – kažkokia ryžtinga, ir jai dar sunkiau atsispirti nei paprastai. Reikia susiimti.

Tiek, kiek tik žmogiškai įmanoma.

– Tai buvo nerealu . – Rėjus pasilenkė į priekį, paėmė jos ranką, o akys degė, kai bučiavo jai krumplius. – Ką ten sakei apie desertą?

Vyrukas atrodo atsipalaidavęs, sotus ir įsiaudrinęs, – dunksinčia širdimi pagalvojo Medė. Misija įvykdyta. Kol užkandžiavo, ji negailestingai flirtavo.

Ištraukusi ranką Medė pakilo nuo kėdės ir atsisėdo jam ant kelių.

– Turiu šokoladinio padažo, – sumurkė, nuleisdama rankas jam ant pečių.

Jis sugriebė jos riešą, pasodino ant sveikosios kojos.

– Turi šokoladinio padažo, bet nėra ledų?

Medė sukikeno. Iš standaus iškyšulio, spaudžiančio užpakaliuką, žinojo, kad jis nugalėtas.

– Mums nereikės ledų.

Jis nusikeikė, o akys linksmai blizgėjo.

– Ar bandai mane nužudyti?

– Kaip atspėjai?

Dabar arba niekada. Ji dar nėra mačiusi jo tokio atviro ir jaukaus.

Jis prisitraukė ją arčiau, norėdamas nubučiuoti kaklą, bet Medė prispaudė pirštą jam prie lūpų.

– Ne taip greitai, Kingai. Šokoladinį padažą reikia užsitarnauti.

Jis įgnybo jai į pirštą, žvilgsnis buvo toks aistringas, kad, regis, degina odą.

– Sakyk kainą.

– Pasakyk man, kodėl taip nekenti šio namo, – sukuždėjo vos tvardydamasi.

– Ką? – Rėjus nusikvatojo. – Tu rimtai?

– Visiškai.

– Kodėl, po galais, nori tai žinoti? – Jo balsas nebuvo nepatiklus, tik apstulbęs. Apstulbimas – gerai. Tai sušvelnins jo savigynos instinktą. Ir Medė jau patenkino dalį savo smalsumo. Jis nepaneigė. Jis tikrai nekenčia šio namo, bet kodėl?

– Aš smalsi, – tarė ji.

– Pastebėjau.

– Atsakyk į klausimą, Kingai, arba su desertu nebus šokoladinio padažo.

Jis papurtė galvą, atrodė nustebintas.

– Tu nepakart...

– Liaukis inkšti ir prisipažink, – pertraukė, švelniai glostydama garbanas ant jo sprando. – Tu mano malonėje.

Rėjus irzliai sukikeno.

– Gerai. Puiku. Bet įspėju, taip kalbėdama gali išprovokuoti žmogžudystę iš aistros.

– Pastebėjau, kad tavo aistrai užgesinti prireiktų atominio karo, – erzino ji, o kūnas tirpo iš jaudulio.

Pagaliau jis įsileis ją, vartai nusileido ir jis nebegali jų pakelti. Šios minties malonumas buvo beveik toks pat stiprus kaip ir aistros virpulys, krečiantis jos sielą.

– Nekenčiu šio namo, nes jis buvo mano senelio. Jis nenorėjo, kad čia gyvenčiau. Ir aiškiai tai parodė. O vienatvė išliko, – pasakė paprastai ir berniokiškai nusišypsojo. – Iki šiandien.

Vos tik tai ištaręs, Rėjus įsitempė.

Medės šypsena nušvito, tarsi ji būtų sekmadienio mokyklėlės mokytoja, o jis – penkiametis mokinys, ką tik išmokęs katekizmą.

– Ak, Rėjau, – sušnibždėjo, jos veide sumišo užuojauta, supratingumas ir kažkas gąsdinančio, galbūt netgi švelnumas.

Prakeikimas. Ką, po velnių, jis pasakė?

Jis visą sumautą vakarą iš visų jėgų tarsi skęstantysis kabinosi į savo sveiką protą. Kai stebėjo ją linguojančiais klubais kapojančią česnaką ir plikančią prieskonius. Kai ji garsiai juokėsi, plačiu mostu patiekdama maistą. Kai ji lėtai apsilaižė apatinę lūpą, norėdama nuvalyti pomidorų sultis. Net kai atsisėdo jam ant kelių ir kankinamai pasimuistė. Bet jis prarado sveiką nuovoką maždaug tada, kai ji paminėjo šokoladinį padažą. Ir dabar pašėlusiai bandė ją susigrąžinti.

Medė paglostė jo skruostą, pasiuntė jam švelnią, žavią ir nepakeliamai mielą šypseną.

– Kodėl tau buvo taip sunku man tai papasakoti?

Jis atlenkė galvą, sugriebė jos riešą ir atitraukė sau nuo veido.

– Nereikia!

– Ko nereikia? – Jis pamatė jos veide skausmą ir atleido gniaužtus.

Nusiramink. Nereaguok per jautriai. Jau ir taip pasirodei kaip asilas.

– Nežiūrėk taip į mane, – atsargiai pasakė. – Tu ne taip viską supranti.

– Ką?

Jis pasijuto, lyg vaikščiotų minų lauku.

– Nesvarbu, – burbtelėjo jis, delnais suimdamas jos galvą. – Svarbu tik štai kas.

Pirštais suspaudė jos plaukus ir pabučiavo. Medė pritrenkta aiktelėjo, bet jos lūpos prasivėrė. Jų liežuviai susipynė, grūmėsi, paskui šoko, kai ji pasidavė, jausdamasi tokia pat alkana. Jis kvėpavo giliai, kai atsitraukė, erekcija, kuri nedavė ramybės didžiąją vakaro dalį, vėl atgijo.

– Eime į lovą, – tarė jis glamonėdamas ir suimdamas apsunkusias krūtis.

Tai nebuvo klausimas, bet ji linktelėjo, atrodė užhipnotizuota.

Po dešimties pašėlusių minučių, kai ausyse tarsi griaustinis aidėjo Medės pasitenkinimo šūksniai, jis galėjo galvoti tik apie vieną.

Kodėl taip yra, kad kuo daugiau jos turi, tuo labiau trokšta?

Keturioliktas skyrius

Medė atsimerkė ir pamatė tuščią pagalvę.

Pašokusi atsisėdo, prispaudusi plono lino antklodę prie jautrių krūtų, ir prisimerkė nuo ryškios rudens šviesos, sklindančios iš už sunkių aksominių užuolaidų. Nusibraukdama nuo akių plaukus apžiūrėjo puošnius Viktorijos laikų baldus, antikinį šilkinį kilimą ant nupoliruotų medinių grindų.

Rėjaus miegamasis.

Palengvėjusi atsiduso, ir ją užgriuvo trikdantys vakarykščiai prisiminimai.

Flirtas, erzinimas, tamsus aistros virpulys, jaudinantis laukimas. Ir tada jausmų lavina, užgniaužianti gerklę, ir ašaros, graužiančios akis, kai pamatei tai, ko neturėjai pamatyti.

Ką ji vakar sau galvojo? Kodėl buvo tokia užsispyrusi sužinoti daugiau apie Rėjų, geriau jį pažinti? Juk tai tik neįpareigojantis nuotykis. Vis tik vakar kažkas pasikeitė. Kažkas, kas neturėjo pasikeisti. Vien dėl jos kvailo užsispyrimo priversti Rėjų kalbėti apie praeitį.

Papurtė galvą, stengdamasi pamiršti jo balse ironiją, kai pasakojo apie senelį. Ir ji labai aiškiai išvydo pasimetusį, vienišą, traumuotą berniuką, kokis jis buvo.

Atklojo užtiesalą ir išlipo iš lovos.

Negalvok taip, Mede. Negalvok. Jis ne mažas berniukas, jis suaugęs vyras.

Jis gana įtikinamai tai parodė, kai nusivedė ją į lovą. O kaip tas keistas ryšys, kurį ji jautė, kai mylėjosi? Tai buvo tik vaizduotė, kilusi iš per stipraus Panelės Tvarkytojos geno.

Rėjui Kingui nereikėjo, kad jį išgydytų ar slaugytų. Ar išgelbėtų. Jis tai gana aiškiai parodė laukiniu žvilgsniu, kai ji nevykusiai stengėsi jį paguosti.