Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Galbūt dėl to, kad jos nervai buvo įtempti, lyg tuoj nutrūksianti styga?

Kodėl, po galais, ji pakvietė Rėjų vakarienės? Tuo metu tai atrodė puiki mintis.

Jos hormonai vis dar šėlo, o nuo minties, kad jis vis dar jos geidžia, pasitikėjimas savimi užaugo kone iki dangaus. Kai jis pasiūlė bendrauti be įsipareigojimų, o ji nerūpestingai sutiko, protą aptemdė endorfinų antplūdis.

Jokių įsipareigojimų ir jokių pažadų reiškė jokių lūkesčių. O to ji ir norėjo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kodėl Rėjus taip jos geidžia, bet neketino antrą kartą žiūrėti dovanotam arkliui į dantis. Kada ji dar sulauks panašaus pasiūlymo? Ir galimybės ištrūkti iš rutinos, kurioje sukosi metų metus?

Per kelias pastarąsias savaites ji galės išnaudoti neišsenkamas Rėjaus Kingo galimybes lovoje ir pagardinti savo nuobodų seksualinį gyvenimą, tereikės tik mėgautis šia kelione.

Pasiūlė paruošti jam vakarienę, nes mėgo gaminti. Tai ją ramino. O pakviesdama į kotedžą, norėjo jaustis saugi. Prieš jiems šįvakar sušokant į lovą, ji planavo visiškai atsipalaiduoti ir kontroliuoti padėtį.

Bet, kai po popietės, praleistos Filo kabinete, ėmė sklaidytis geismo svaigulys, Medę apniko abejonės, kurios lyg varnos leidosi žemyn ir lesiojo jos šalto proto trupinėlius.

O jeigu ji padarė nedovanotiną klaidą? Ar ji tikrai gali susitvarkyti su tokiu galingu vyru kaip Rajenas Kingas? Medė buvo visiškai nepatyrusi, o jis buvo tokių santykių ekspertas. Ir kaip nuolatinis endorfinų perdozavimas paveiks jos sveiką protą?

Pirmoji pasirodžiusi varna buvo Filas. Medė tvirtai pasiryžo pabaigti savo pamainą, naiviai tikėdamasi, kad viršininkas bus galantiškas ir neužsimins apie jų su Rėjumi dvidešimties minučių pasišalinimą. Deja. Tiesa, Rėjus irgi visai nepadėjo šioje situacijoje – savininkiškai ją pabučiavo, visiems matant, išprovokuodamas lankytojų aplodismentus bei vadybininko šūksnį, ir pasipūtėliškai krypuodamas išžygiavo pro duris.

Medė nubėgo į virtuvę, bet po dešimties minučių Filas ją surado ir prispaudė prie bufeto.

– Mede, ką, po velnių, čia žaidi?

– Nesuprantu, ką turi omeny, – atsakė ji, stengdamasi kalbėti tiesiai, bet jai sekėsi nekaip, o nuo Rėjaus bučinio kaito skruostai.

– Nešnekėk taip su manimi. Iš to, ką žinau apie Rėjų, galiu nuspėti, ką veikėte mano kabinete.

Skruostai, regis, tuoj užsidegs.

– Aha, taip ir maniau, – burbtelėjo Filas, purtydamas galvą.

– Atsiprašau, – sumurmėjo Medė.

Kodėl tai, kas dar prieš dešimt minučių atrodė kaip išlaisvinanti patirtis, dabar staiga tapo tik nebrandžiu ir skubotu sprendimu?

– Neatsiprašinėk, tu nekalta. Rėjus taip veikia moteris. Visada veikė. Net kai mokėmės mokykloje. Galėjo gauti bet kurią merginą. Visi jautėme jam pagarbą.

Medė gurktelėjo. Filas jai nepasakė nieko, ko ji pati negalėjo numanyti. Ir, tiesą sakant, sužinojusi, kaip Rėjui sekasi su moterimis nuo pat ankstyvos jaunystės, susinervino.

– Bet niekada su nė viena nelikdavo, – niūriu balsu tarė Filas. – O kai kurios tikrai labai stengėsi laikytis jo įsikibusios. – Jis atsiduso. – Kad ir ką jis tau sakė, kad ir ką žadėjo, jis niekada tų pažadų netesės. Myliu tą vaikiną kaip brolį. Bet su moterimis jis toks pat patikimas, kaip Viagros apsirijęs Kazanova.

Medės pečius surakino geležinės replės. Jai tikrai nereikėjo to žinoti.

– Viskas gerai, Filai. Žinau, ką darau. – Ar bent jau tikėjosi, kad žino. – Nesijaudink.

Filas gūžtelėjo pečiais, atrodė, kad pasiduoda.

– Gerai, turbūt tavęs neperkalbėsiu. – Jis pasilenkė ir broliškai pabučiavo jai į kaktą. – Bet nė už ką jo neįsimylėk. Nes širdį skaudės tik tau.

Rankiodama šerelius nuo įrankių lentynos Medė nusijuokė. Kas galėjo žinoti, kad Filas toks romantikas? Gyvatės jos skrandyje pradėjo rimti, ir ji ėmėsi naikinti gumulus savo bešamelio padaže.

Galbūt Filo pamokslas ir leido geriau suprasti situacijos, į kurią įsivėlė, rimtumą. Ir tai, koks patyręs lovos reikaluose yra Rėjus. Bet, ačiū Dievui, jai tikrai nereikėjo jaudintis, kad galėtų įsimylėti savo santykių be įsipareigojimų partnerį.

Medė nebuvo romantikė. Ir niekada nebus. Ji matė, ką meilės iliuzija , kaip mėgo vadinti Kelas, padarė jos tėvams. Jie juk visada rodydavo savo meilę vienas kitam, kol galiausiai sudraskė vienas kitą į skutelius.

Pro langą spoksojo į vakaro šviesas. Medė neturėjo jokių iliuzijų dėl meilės. Nes gyvenimas, matant nuolat besipjaunančius tėvus, jai įrodė, kad meilė neegzistuoja.

Taip, vieną dieną ji nori turėti stabilius, tvirtus santykius ir sukurti namus, kuriais galėtų didžiuotis, su vyru, kuris ją gerbtų ir ja rūpintųsi. Su vyru, kuriuo galėtų besąlygiškai pasitikėti. Taip, kaip jos motina niekada negalėjo pasitikėti tėvu.

Bet Medė jau žinojo, kad Rėjus nėra toks vyras, ir turėjo pakankamai proto nesitikėti, kad sugebės jį tokiu paversti, jei tik skirs pakankamai laiko, pastangų ir kantrybės.

Šis vakaras bus kartelė ateinančioms savaitėms. Ir ji taip nervinosi vien dėl to, kad norėjo viską padaryti teisingai. Norėjo atrodyti pasitikinti savimi ir kontroliuojanti padėtį, bet ir patraukli, kerinti ir gundanti. Ji giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė. Tai reiškė, kad reikia nusiraminti.

Ji užpylė vis dar negražų, bet visai pakenčiamą padažą ant lazanijos.

Iš tikrųjų ji troško būti kaip Mata Hari. Užklojo lakštus ant pakepintų daržovių. Įkišo baigtą lazaniją į orkaitę. Būti Mata Hari buvo sunkiai įveikiama užduotis bet kuriai moteriai, o ypač tokiai, kuri didžiąją savo gyvenimo dalį praleido vaidindama pelytę Minę.

Tada viryklės laikrodyje pastebėjo, kiek valandų.

Pusė septynių!

Išsitraukusi virtuvinį rankšluostį, kurį buvo užsikišusi už džinsų, ir nusviedusi jį ant spintelės, Medė puolė į batų dėžutės dydžio miegamąjį.

Jai liko mažiau nei valanda iš pelytės Minės virsti Mata Hari, šių namų deive.

Kai sučirškė durų skambutis, Medė pašoko ir nusišluostė drėgnus delnus į paprastą juodą suknelę, kurią išsirinko po varginančio įvairių derinių matavimosi. Iš viršutinės lentynos išsitraukė vieną iš savo šilko tapybos darbų, sukurtų šį pavasarį, ir panaudojo kaip šalį – susirišo juo plaukus, kelias sruogas ištraukė, kad kristų ant veido, ir tikėjosi, jog atrodys patraukliau. Įsispyrė į prie suknelės derančius juodus aukštakulnius, perėjo prieškambarį ir atidarė sunkias ąžuolines duris.

Platūs Rėjaus pečiai užstojo vakaro šviesas, o žvilgsnis nuslydo jos figūra. Suknelės iškirptė nebuvo gili, bet dėl tokio apžiūrinėjimo krūtinėje įsiplieskė liepsna.

– Labas, Medlina, – kimiu balsu gundančiai pasisveikino jis. Padavė butelį vyno, kurį buvo pasikišęs po pažastimi. – Nupirkau prancūziško Merlot . Tikiuosi, tiks prie to, ką gamini.

Ji pažvelgė į etiketę. Vynas atrodė brangokas ir rafinuotas, ir tikrai per geras tam jovalui, kuris laukia orkaitėje.

– Puikiai tiks.

Medė staigiai atsitraukė, spausdama butelį rankoje. Nelygūs jo žingsniai bildėjo grindimis už jos, ir ji prisivertė sulėtinti žingsnį.

Atsipalaiduok. Susikaupk.

Skubiai įkvėpė.

Ir nepamiršk kvėpuoti, Mata Hari, kol dar nenualpai.

Su trenksmu pastatė butelį ant nedidelio pušies stalelio svetainėje, kurį serviravo geriausiu močiutės porcelianu ir prisivertė atsigręžti į Rėjų. Jaukioje svetainėje jis atrodė neįtikėtinai didelis, jo galva vos lietė lubų lentas. Kodėl ji tik dabar pastebėjo, koks jis aukštas? Turėjo būti bent metro devyniasdešimties.