Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Apstulbusi apsidairė aplinkui. Filo stalas, apkrautas aukštomis popierių šūsnimis, stalčiai pilni išsipūtusių aplankų, vazone vystanti gėlė, net ir prabangi sofa, ant kurios jie dabar drybso visiškai nuogi.

– Kažkas negerai? – ramiai paklausė Rėjus.

– Mes ką tik tai darėme Filo kabinete?

Rėjus susiraukė.

– Suprantu.

– O tu – mano viršininkas... – Susijaudinusi nutilo.

Rėjus vieną ranką pasikišo po galvą, kita vos liesdamas glostė jai nugarą, nusileido iki užpakaliuko.

– Labai įžvalgu, – nerūpestingai tarė jis.

– Rėjau, negi nesupranti, kaip tai svarbu? Aš išgijau.

– Nuo ko?

Ji uždėjo ranką ant pilvo.

– Manęs nepykina, aš net nesijaučiu keistai. Jaučiuosi nuostabiai.

– Gerai, – tarė glostydamas jos užpakaliuką. – Bet dėl ko nesijauti keistai?

– Dėl to, ką mačiau darant tėvą su ta sekretore. Tai nebesvarbu. Man neberūpi. – Medė įsitaisė mėgaudamasi tuo, kaip Rėjaus krūtinės plaukeliai liečia jautrius spenelius, ir pabučiavo jam skruostą. – Rėjau, tu mane išgydei.

Jos veide nušvito šypsena, ji mėgavosi nerūpestingumu ir laisve.

Vis dar ją glamonėdamas, Rėjus nusijuokė.

– Malonu, kad galėjau pasitarnauti.

Medė nusijuokė. Ir sudrebėjo.

Rėjus suėmė ją per pečius ir atitraukė.

– Nagi. – Atsisėdo ir nuo grindų pakėlė jos marškinėlius. – Kad ir kaip man patiktų akimis ryti tavo nuogą kūną, – tarė gašliai nužvelgdamas jos krūtis ir paduodamas marškinėlius, – čia darosi vėsoka.

Medė juos užsivilko, stengėsi nuvyti staiga sukilusį nusivylimą.

Štai ir viskas. Jos begėdiškas nuotykis baigtas. Jie bandė tol, kol padarė viską taip, kaip reikia. Bet dabar, kai padarė, nebeliko ko tyrinėti.

Jie apsirengė tylėdami, bet metusi žvilgsnį į raumeningas Rėjaus strėnas, į medvilnines trumpikes, Medė negalėjo susivaldyti neatsidususi.

Kodėl Ponas Netinkamasis turi būti toks skanutis?

Iš jo profesionalaus elgesio, neabejotino pasitikėjimo savimi lovoje ir dominuojančios arogancijos, leidusios jam įžygiuoti į kavinę ir pareikalauti, kad ji vėl su juo permiegotų, buvo aišku, kad Medė – tik viena iš labai ilgo užkariautų moterų sąrašo. Jis buvo dėmesingas, kai ji vos neapsivėmė jo akyse ir stebinamai jautrus, bandydamas išgauti tiesą. Bet ji nesiruošė savęs apgaudinėti. Po dienos kitos jis jau bus susiradęs kitą.

Medė užgniaužė kylantį gailestį. Ir mintį, kad jai prireiks daug daugiau laiko pamiršti jį, nei jam padaryti tą patį.

Ji suspaudė lūpas ir susirišo plaukus į uodegą, prisiversdama nusukti žvilgsnį, kai jis per galvą užsivilko marškinėlius, uždengdamas nuostabią savo krūtinę.

Netapk sentimentali, kvailute. Tai siautėja tavo endorfinai.

Žinoma, taip lengvai jo nepamirš. Nes joks vyras niekada jos taip nejaudino ir nevertė jaustis lovoje taip, kaip jis. Bet visos savybės, dėl kurių jis buvo toks nuostabus lovoje, pavertė jį visiškai netinkamu Medei visais kitais atžvilgiais.

Sėdėdama ant sofos ji užsirišo sportbačius.

Medė niekada nebuvo iš sentimentaliųjų. O metų metus stebėdama santuokinę tėvų agoniją sužinojo, kad aistra galiausiai išblėsta. Tikri santykiai turi būti kuriami ant suderinamumo, draugystės ir ko nors apčiuopiamo pagrindo. Puikaus, net ir nuostabaus sekso neužtenka. Kad ir koks velniškai gražus Rėjus Kingas, kad ir kaip gausiai apdovanotas gamtos, ji beveik nieko apie jį nežinojo, o to, ką žinojo, pakako, kad jis netinkamas jai.

– Apie ką galvoji?

Ji pasuko žvilgsnį ir pamatė Rėjų sėdintį greta, sužeistą koją jis buvo ištiesęs priešais.

– Apie nieką.

Vienkartinis nuotykis buvo vienkartinis nuotykis. Šiek tiek žemino suvokimas, kad ji negali jo priimti paprastai, nors žinojo, kad turėtų.

Rėjus uždėjo ranką jai ant kelio, švelniai patrynė.

– Tu tikra?

Medė liūdnai jam nusišypsojo, pagalvojo, kad, kaip sekso galiūnas, šis vaikinas gali būti ir gana jautrus.

– Taip.

Uždėjo delną jam ant rankos.

Jis pažvelgė į suglaustus jų delnus ir ji pajuto, kaip Rėjus šiek tiek įsitempė.

Medė pakėlė ranką žinodama, kad nenorėdama peržengė kažkokią nematomą ribą.

Jis nusuko žvilgsnį, ir išgirdo jį sakant:

– Neturėtum leisti, kad tave taip veiktų tėvų elgesys, – tarė santūriai bet nuoširdžiai.

Jų žvilgsniai susitiko, ir trumpą akimirką Medei atrodė, kad jose mato skausmą, tokį stiprų ir nežabotą, jog jai atėmė kvapą.

– Jie gali sumauti tau gyvenimą. Bet tik jeigu jiems leisi.

– Suprantu, – atsakė ji. Bet iš tikrųjų nesuprato. Ir staiga labai užsigeidė suprasti. Galbūt tai buvo tik vienkartinis nuotykis, bet šį rytą jis gilinosi į jos praeitį, kodėl ji negali padaryti to paties? – O kokie buvo tavo tėvai?

– Mano? – Jis išplėtė akis. – Kas žino? – nerūpestingai gūžtelėjo. – Beveik jų neatmenu. Jie mirė, kai buvau dvylikos.

– Ak, Rėjau, užjaučiu. – Medę užliejo gailestis. – Turėjo būti siaubinga. – Jos tėvai buvo savanaudžiai egoistai, bet, kad ir kokie buvo jų trūkumai, be jų būtų buvę sunkiau. – Turi brolių ar seserų?

– Ne. Mane užaugino senelis. Taip ir atsidūriau Kornvalyje, Trevanų dvare.

– Kur gyvenai prieš tai? – paklausė negalėdama sulaikyti smalsumo, kilusio jau po pirmojo klausimo apie jo gyvenimą.

– Visur. Havajuose. Kalifornijoje. Kurį laiką – Kosumelyje.

Tai paaiškino keistus amerikietiškus žodžius ar frazes, lėtą jo kalbos ritmą.

– Mano tėvai buvo netradiciniai, – bėrė jis, įsispirdamas į mokasinus. – Mes gyvenome kelionių vagonėlyje ir sekėme paskui bangas. Tėvas vadino mus trimis laisvomis sielomis. – Jo akys patamsėjo. – Kvailas pokštas, bet mama visada juokdavosi, kai jis taip pasakydavo.

Medei suspurdėjo širdis. Jis kalbėjo taip atsainiai. Bet kodėl melavo, kad beveik neatsimena tėvų, juk jų netektis akivaizdžiai vis dar skaudina.

Medė palietė jo nugarą.

– Tau vis dar jų trūksta?

– Ką? – Jis pasisuko ir nustūmė jos ranką. – Kažin. Jie mirė beveik prieš dvidešimt metų. – Jis atsikėlė, tvirčiau atsistojo ant sužeistos kojos. – Patikėk, aš nesu toks sentimentalus.

Paskutinį žodį ištarė taip, tarsi tai būtų įžeidimas.

– Eime. – Ištiesė jai ranką ir pakėlė. – Kol Filas nepradėjo belstis į duris.

Kai Rėjus atsargiai lydėjo ją iš Filo kabineto, Medė suprato, kad norėtų jo paklausti šimto ir vieno klausimo. Kaip mirė jo tėvai? Ar senelis užpildė likusią spragą? Ir kaip jis jautėsi gyvenimo nuneštas į Kornvalį, į tą rūstų, grėsmingą namą tarp uolų, kai vaikystę praleido kartu su mylinčiais tėvais, kurie, kaip ji suprato iš tų kelių trumpų sakinių, dievino jį ir vienas kitą?

Ar buvo sunkiau turėti tai, apie ką ji visada svajojo, – šiltus, jaukius namus ir mylinčius tėvus, kurie tavimi rūpinasi, – ir tai prarasti, ar niekada to neturėti?

– Mede, tu ir vėl galvoji? – paklausė jis, laikydamas ranką jai ant liemens, jiems einant koridoriumi kavinės link.

Ji šyptelėjo.

– Tik mąstau, kaip pažiūrėsiu Filui į akis, – tarė žinodama, kad negali klausti klausimų, dūzgiančių jos galvoje. Neturėjo teisės to daryti. Ir, šiaip ar taip, abejojo, ar jis atsakytų.

– Turime sugalvoti įtikinamą istoriją, ką ten veikėme visą šį laiką, – pridūrė. – Kitaip Filas niekada neleis man to pamiršti.

– Filas jau bus supratęs. Ir, šiaip ar taip, juk tai ne paslaptis.