Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Išgirdusi, kaip kažkas įeina pro duris, išsitiesė.

– Pasiskolinau juos iš Filo. – Tarpduryje stovėjo Rėjus, tiesdamas supakuotą dantų šepetėlį ir naują dantų pastos tūtelę. – Laiko juos nenumatytiems atvejams, jei tektų čia nakvoti, – ironiškai pridūrė.

Medė pagriebė atneštus daiktus, pasiryžusi nesileisti sujaudinama šio dėmesingo gesto.

– Tau čia negalima. Čia moterų tualetas.

Jis kilstelėjo antakius.

– Galima. Man priklauso kavinė, pamiršai?

– Ačiū, kad priminei.

Ji įsitempė, laukdama dar vieno žiaukčiojimo. Keista, bet jo nebuvo.

Stengdamasi nekreipti dėmesio, kad yra tyliai stebima, atidarė šepetėlio pakuotę ir išspaudė dantų pastos. Bet valydamasi dantis labai susidrovėjo. Net ir po visko, ką jie patyrė, šis kasdieniškas ritualas atrodė per daug asmeniškas.

Išsiskalavo burną ir persirišo plaukus. Puiku, ji vis dar atrodė kaip Frankenšteino nuotaka, tik su gaivesniu burnos kvapu.

– Labai stipriai reagavai į žinią, kad man priklauso kavinė. – Jis stovėjo atsirėmęs į sieną šalia durų ir tiriamai žiūrėjo. – Dėl ko?

Medė įsitempė. Jokiu būdu. Ji neatsakinės į šį klausimą. Jeigu valytis dantis buvo per daug intymu, ji tikrai nesileis į kalbas apie savo vaikystę.

– Man reikia grįžti į darbą, – tarė ji leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas.

Bet, žengiant pro šalį, jis suėmė jos ranką.

– Likusią dieną tu laisva. Filas jau pasirūpino pavadavimu. Ir tu niekur neisi, kol nesužinosiu, kas atsitiko. – Rėjus nuleido antakius. – Atrodei taip, tarsi tuoj nualpsi.

Medė atitraukė ranką nebūdama tikra, ar dabar pakels kamantinėjimą.

– Man buvo šokas. – Ir tai buvo tiesa. – Turėjai man pasakyti, kad tau priklauso ši vieta, vos tik sužinojai, kad čia dirbu.

Jis dar labiau susiraukė.

– Kodėl turėjau? Juk tai nesvarbu.

– Man svarbu.

– Kodėl?

Ir vėl tas tiriamas žvilgsnis.

– Neprivalau atsakyti.

Jai bandant nusisukti, jis delnais suėmė Medės veidą.

– Ar kas nors tave nuskriaudė? Kas nors, kam dirbai?

To klausdamas Rėjus sukando dantis, ir ji suprato, kad jis jaučia daugiau, nei vien smalsumą.

– Ne. – Medė nusikratė jo ranką. – Nieko panašaus. Tiesiog... – Ji dvejojo. Palenkė galvą. Negalėjo apie tai kalbėti. Ne su juo. Ji beveik jo nepažįsta. – Nieko. Tai buvo seniai, ir tai nebesvarbu.

– Mede, tai svarbu.

– Kodėl?

– Nes, jeigu mes to neišsiaiškinsim... Kad ir kas tai būtų... Turėsiu tave atleisti.

Ji dusliai aiktelėjo.

– Ką tu padarysi? – Ar jam varžteliai atsisuko? Bet jis neatrodė pamišęs. Atrodė ryžtingas. – Kodėl tai padarytum? Aš tikrai sunkiai dirbu, aš...

– Tavo darbo etika čia niekuo dėta, ir tu tai žinai.

Palietė jai skruostą, ji vėl nustūmė ranką.

– Na, tai dėl ko visa tai?

Medė įpyko. Ji negali prarasti šio darbo. Ir ji to nenusipelnė vien dėl to, kad permiegojo su juo, o paskui iškėlė sceną.

– Atleisti tave būtų vienintelė išeitis, – pradėjo jis tuo racionaliu tonu, kurį naudodavo tik tada, kai norėdavo pasakyti ką nors akiplėšiško, – ...jeigu nemiegosi su manim, nes aš tavo viršininkas. Turėsime surasti kitą būdą.

Jai atvipo žandikaulis. Jeigu nebūtų žinojusi, kad tai fiziškai neįmanoma, būtų galėjusi prisiekti, kad jis atsitrenkė į grindis.

Kol Medė stovėjo bandydama surasti tinkamus žodžius, pasakyti ką nors rišlaus, pagyvenusi klientė, kurią Medė aptarnavo anksčiau, įsiveržė pro dvigubas tualeto duris.

– Ak, sveiki, ar tau viskas gerai, bangioji? – Ponia pasitaisė akinius ant nosies ir įsistebeilijo į Medę. – Atrodo, šiek tiek negaluoji, mieloji.

– Aš...

Rėjus atsikrenkštė, ir miela senučiukė atsisuko.

– Na, iš tikrųjų nemanau, kad turėtumėt čia būti. – Ji išsitiesė tarsi griežta mokytoja, bardama neklusnų mokinį, nors jos pakaušis vos siekė Rėjui iki krūtinės. – Juk žinote, kad čia moterų tualetas.

– Ar tikrai? – Rėjus net neturėjo padorumo nurausti.

– Jeigu norite pasikalbėti su savo panele, turėtumėte tai daryti kur nors kitur.

– Aš ne jo... – burbtelėjo Medė, o Rėjus suėmė jos dilbį.

– Jūs visiškai teisi, – tarė jis ir viena ranka atidaręs duris, kita išvilko Medę lauk. – Nusivesiu savo panelę kur nors, kur privačiau.

– Paleisk mane. – Ji spjaudėsi, muistydamasi jo gniaužtuose, kai jis vedė ją koridoriumi, ilgi pirštai spaudė ranką tarsi replės.

Jis skubiai nužirgliojo į Filo kabinetą ir užtrenkė duris.

– Dabar klok, – tarė žemu balsu, o Medė nugara atsirėmė į drožinėtas pušines duris. Padėjo vieną ranką virš jos, tarsi įkalindama. – Noriu žinoti, kodėl taip sureagavai.

Ji įsiuto dar labiau.

– Kaip drįsai mane taip išsitempti? – Medė padėjo rankas jam ant krūtinės ir stipriai pastūmė. Jis nejudėjo iš vietos. – Ir aš daugiau niekada nemiegosiu su...

Rėjus prispaudė savo lūpas prie josios. Tvirtai, greitai, reikalaujamai. Medė liovėsi priešintis.

Ji aiktelėjo. Rėjus stipriais pirštais palenkė jos galvą, kad bučinys būtų dar gilesnis, ir ji susijaudino. Įsitvėrė švelnių jo marškinėlių, o reiklūs rankų judesiai visame kūne įžiebė laukinę ugnį.

Jam pakėlus galvą Medė giliai iškvėpė, buvo be galo susijaudinusi. Didžiulis delnas nusileido jai ant klubo, padėdamas išlaikyti pusiausvyrą.

– Niekada nesakyk niekada , Mede. Tik ne man. Tik ne tada, kai taip negalvoji.

– Bet aš galvoju. – Ji užsikirto, neiginys nuskambėjo nenuoširdžiai.

Šiurkšti nykščio pagalvėlė palietė jos skruostą. Rėjaus pirštas nuslydo žandikauliu ir nusileido ant kaklo. Ji girdėjo, kaip pašėlusiai plaka širdis, jautė, kaip daužosi pulsas.

– Ne, negalvoji.

Pilvu pajutusi jo susijaudinimą, nusuko žvilgsnį. Jos lytis troško jo, susitraukė, pasiruošusi jį priimti. Instinktyviai juto, kad jis nėra atgrasus. Jos viršininkas. Bet ji vis dėlto susijaudino.

Gėda sumišo su geismu ir neišvengiamu išdavystės prieskoniu. Pasijuto išdavusi tą mažą mergaitę, kuri prisiekė nekęsti visų moterų tėvo gyvenime, kad galėtų nejausti neapykantos jam.

– Kas atsitiko? Pasakyk man, – Rėjus kantriai įkalbinėjo.

– Aš elgiuosi etiškai, ir tiek, – sušnibždėjo ji. – Nemanau, kad tai teisinga. – Juk negalėjo jam pasakyti. Taptų pažeidžiama. Kaip ta išsigandusi mergaitė, pamačiusi kai ką, ką bandė neigti visą amžinybę, bet kas vis tiek įsirėžė į atmintį.

– Tai buvo ne etika. – Jis kilstelėjo jos galvą. – Sakyčiau, tai buvo panašiau į fobiją. Tau buvo fiziškai negera.

Medė pajuto, kaip tvenkiasi ašaros.

– Man nebuvo negera. Nebuvo taip jau blogai. Aš tik pavargusi ir nevalgiau pusryčių... – Apgailėtinas bandymas paaiškinti tai, ką jis matė, nuėjo niekais, o jis toliau tyrinėjo ją plieniniu, visa žinančiu ir supratingu žvilgsniu. – Ar negali to tiesiog pamiršti? – paklausė ji.

– Ne, negaliu. – Rėjus nusijuokė. – Nenoriu tavęs atleisti, bet atleisiu, jeigu tik taip galėsiu vėl su tavimi mylėtis, tau nuolat nebloguojant.

Medė išgirdo cinišką džiugesį ir lašelį arogancijos.

– Kas sakė, kad mes vėl mylėsimės? Kada aš su tuo sutikau? Ar mano nuomonė čia nesvarbi? – Po bučinio tokie klausimai skambėjo gana juokingai. Bet jai tai nerūpėjo.

Jis skeptiškai dėbtelėjo.

– Gal vienu metu spręskime vieną problemą?