Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

– Atsiprašau, mano sekso partnerių pasirinkimas nėra prob...

– Kodėl negali apie tai kalbėti? – pertraukė jis. – Ar buvo taip jau blogai? – Švelnus tonas pertraukė jos pamokslą pačiame įkarštyje.

Medė atsiduso.

– Ne, nebuvo taip blogai. Tik nemalonu. – Galbūt toks argumentas jį įtikins. – Rimtai, Rėjau. Tai ne taip ir svarbu. Tai juokinga.

– Prajuokink mane.

– Ak, po veln... – susilaikė nenusikeikusi. Jis dar niekada nebuvo toks užsispyręs.

Žvelgdama per Rėjaus petį pro Filo kabineto langą Medė spoksojo į platų bangų nudaužytą paplūdimį ir jautėsi įspeista į kampą. Atrodė, kad kuo labiau ji atsikalbinėja, tuo atkaklesnis jis tampa. Galbūt, jeigu ji tiesiog papasakotų, jis prarastų susidomėjimą ir paliktų ją ramybėje.

– Gerai. Bet įspėju – tai neįtikėtinai nuobodi istorija. – Ji drebėdama įkvėpė.

Papasakok, tik greitai ir su kuo mažiau emocijų.

– Kai buvau trylikos, nuėjau aplankyti tėvo į jo biurą. Buvo jo gimtadienis, todėl nešiau jam dovaną. Mama buvo išspyrusi jį iš namų. Vėl. Prieš dvi dienas. Taigi, jis gyveno viešbutyje. Šiaip ar taip...

Liaukis pasakojusi savo gyvenimo istoriją. Jam ne taip ir įdomu.

– Norėjau jį nustebinti ir užklupau bebarškinantį savo sekretorę. – Medė atsiduso. – Matai, nieko svarbaus. Juokinga, kad leidžiu tam įvykiui taip paveikti. Tu teisus. Išsipasakojusi jaučiuosi daug geriau. Taigi ačiū.

Ji pasisuko, siekė durų rankenos. Bet Rėjaus delnas sulaikė jos ranką, prieš spėjant pasprukti. Ji sustingo, tylomis spoksojo į jo delną. Medės širdis stabtelėjo. Ašaros užgniaužė gerklę. Ašaros, kurių ji negalėjo sau leisti pralieti.

Prašau, tik nieko nesakyk.

– Turėjo būti velniškas šokas, – tarė jis.

Ji mirktelėjo, ir prakeiktos ašaros pradėjo graužti akis.

– Ne visai. – Arba bent jau neturėjo toks būti. – Visada žinojau, kad jis negali būti ištikimas. Jie su mama visada ginčydavosi dėl jo kekšių , kaip mama jas vadindavo.

– Ar papasakojai mamai? – švelniai paklausė Rėjus.

Medė staigiai papurtė galvą ir iš po voko išriedėjo viena ašara.

– Dieve, ne.

Nusibraukė ją, tikėdamasi, kad jis nepastebės.

– O kaip tavo tėvas? Kaip reagavo jis?

– Sušuko, kad palaukčiau už durų. – Medė nenuoširdžiai nusijuokė. – Vargšė sekretorė išraudo. Manau, ji išsigando daug labiau. – Ji sudrebėjo prisiminusi, kaip už uždarytų durų turėjo klausytis tų šlykščių prislopintų garsų ir kaip drebančiomis rankomis išmetė kruopščiai supakuotą dovaną į šiukšliadėžę. – Kai po dešimties minučių išėjo, buvo žavingas. Globėjiškas. – Ar tai buvo pirmas kartas, kai suprato, koks jis globėjiškas? – Pasakė, kad turi poreikių, kurių mama negali patenkinti, bet tai nereiškia, kad jos nemyli.

Suvokė, kad vis dar šlykštisi prisiminusi, kaip tada atrodė kaulėti jo veido bruožai – švytintys ir patenkinti. Ir kaip suplėkusio sekso ir prakaito kvapo buvo prisigėrę jo marškiniai, kai vėliau ją apkabino ir jai melavo.

– Jis nusivedė mane pietų į mūsų mėgstamiausią restoraną. – Ir nusprendė nepastebėti, kad dukra negali nė kąsnio praryti. – Tada parvežė namo. Po savaitės, pasinaudojęs trumpa, bet prabangia kelione į Paryžių, įkalbėjo mamą priimti jį atgal. Ir daugiau niekas niekada apie tai nekalbėjo.

Rėjus paglostė jai plaukus ir uždėjo delną ant sprando.

– Mede, pažiūrėk į mane.

Ji atsisuko, jo akyse pamatė užuojautą ir susierzinimą.

– Tai niekada su niekuo apie tai nekalbėjai?

– Kalbėjau su Kelu. Po daugelio metų.

Rėjus suraukė kaktą.

– Kas tas Kelas?

Medė šyptelėjo. Jeigu jo nepažinotų, galvotų, kad pavydi.

– Mano brolis. Jis advokatas.

Rėjus nurimo.

– Ir ką Kelas sakė?

– Pamiršti tai ir gyventi toliau.

Jeigu tik būtų galėjusi tai padaryti.

– Bet tu negalėjai, – pasakė jis supratingai ir labai ją nustebino. – Todėl susigalvojai taisyklę – niekada nemiegoti su savo viršininku.

– Tai atrodė geriausia išeitis. – Nors pati mintis dabar skambėjo labai vaikiškai. Ji iškvėpė, atsirėmė į duris ir atsipalaidavo. – Negaliu patikėti, kad tau tai pasakoju, – sumurmėjo. Ir kaip tai buvo paprasta. – Turbūt galvoji, kad aš beprotė, jog leidžiu tokiam senam įvykiui taip ilgai mane kankinti.

Jis nubraukė atgal jos plaukus, delnais suėmė veidą.

– Ar tau vis dar bloga?

Medė prikando lūpą ir nustebusi lėtai papurtė galvą. Atsiminimas, kankinęs ją metų metus, dabar atrodė apgailėtinas, o ne šleikštus.

– Ar tu tikra? – Rėjus palenkė galvą, lūpomis švelniai brūkštelėjo jai per lūpas. Ugninė geismo strėlė šovė žemyn. – Nes nenoriu, kad vėl pradėtum žiaukčioti.

Apsvaigusi nuo palengvėjimo Medė nusijuokė.

– Tikiuosi, nesiūlai mylėtis? – Pajutusi jo ranką po savo marškinėliais, ji pritrūko oro.

– Visai ne. – Rėjus palenkė jos galvą ir pabučiavo skruostą. – Tai fobijos gydymas.

– Fobijos? – aiktelėjo ji, kai jis atsegė liemenėlę ir karštu delnu suėmė pabrinkusią krūtį.

– Noriu būti tavyje, Mede, – sukuždėjo jis, žaisdamas su jautriu speneliu.

Jos šlaunys įsitempė, Medė prisiminė pirmąjį kartą, kai jis buvo joje, ir malonus svaigulys ėmė blėsti.

– Nemanau, kad tai gera mintis, – sumurmėjo atsitraukdama ir lygindamasi marškinėlius.

– Kodėl ne? – paklausė, uždėjęs rankas jai ant klubų.

– Tiesiog... – Ji nukaito.

Baisiai nejauku.

– Tu šiek tiek per... – Ji pažvelgė į išdavikišką gūbrį jo tarpukojyje, dar labiau gąsdinantį nei anksčiau. Medė prikando lūpą. – Mes galime daryti ką nors kita, – viltingai pasiūlė ji. Nors neturėjo nė žalio supratimo, ką galėtų pasiūlyti.

Turint omenyje, kad buvo beveik besiveržiantis iš kelnių, Rėjus nesumojo, ar juoktis iš tokio naivaus pasiūlymo, ar kaukti iš nevilties.

– Po velnių. Ar aš tikrai buvau toks nevykęs?

– Ne, – išbėrė ji, o rausvos skruostų dėmės dar labiau paraudo. – Tai ne tavo kaltė.

Keistas skausmas suspaudė krūtinę supratus, kad ji stengiasi jo neįžeisti. Kaip ironiška. Moterys kabinosi jam ant kaklo nuo tada, kai buvo šešiolikos. Ir nei viena nė karto nesiskundė. Išskyrus tą vieną kartą su Marta.

Iki šiol.

– Tai biologija, – tęsė ji. – Ir... eee... anatomija, – užsikirto tokia išraudusi, kad kone švietė. – Mes tiesiog... – Ji nutilo, metė dar vieną atsargų žvilgsnį į jo tarpkojį, – ...nelabai suderinami.

Jis ironiškai sukikeno. Buvo mažumėlę priblokštas akivaizdaus Medės naivumo. Vakar jos nekaltumas jam patiko, nes leido jaustis viršesniam ir atgaivinti pažeistą ego. Šiandien tai patiko kur kas mažiau.

Ar jis tikrai apkaltino ją, miegojus su Filu? Nustebtų sužinojęs, kad ji miegojo su daugiau nei pora vaikinų per visą savo gyvenimą. Kad jie nebuvo gausiai gamtos apdovanoti, savaime aišku, – kaip kitaip ji galėtų būti tokia naivi?

Svarstė, ar vaikystės trauma, apie kurią pasakojo, galėjo turėti reikšmės, bet tą mintį nuvijo. Nėra reikalo gilintis.

Įkalbėjo ją papasakoti apie tą įvykį, norėdamas pašalinti bet kokias kliūtis jiems vėl suartėti. Jai pasakojant apie pasišlykštėtiną tėvo elgesį, Rėjų užplūdo neįtikėtina pykčio ir užuojautos banga. Dabar visai nenorėjo galvoti apie tą sukrėstą mažą mergaitę ar jos gailėtis.