Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Galbūt tai buvo tik laikinas pamišimas dėl viso to didžiulio streso. Suteikti jai palaimą, stebėti, kaip jo rankose ji sutirpsta, buvo nuostabu, bet iš naujo atrasti moters kūno stebuklai turėjo skausmingą šalutinį poveikį. Jis praleido popietę ir didžiąją vakaro dalį kietas kaip uola. Ir nujautė, kad dar laukia bemiegė naktis, gulint lovoje vis dar apsuptam aštraus egzotiško jos kvapo.

Troškimas būti joje buvo nenugalimas ir, nors Rėjus džiugiai priėmė skausmą, nes jis reiškė sugrįžusį seksualinį potraukį, jo kontrolė bei valios jėga buvo atsidūrusios ant ribos, kai kepdamas kiaušinius klausėsi, kaip Medė įeina į virtuvę ir rengiasi švarius drabužius.

Jis nebuvo nusiteikęs mandagiam pokalbiui. Tačiau kai ji uždavė tą nekaltą klausimą, teko valdytis. Buvo tikras, kad išgirs visai ką kita.

Po avarijos vėl įsiliejęs į visuomeninį Londono gyvenimą, priprato prie pritildytų šnibždesių, įėjus į kambarį, prie to, kaip žmonės paslapčiomis žvilgčioja į sužeistą jo koją. Moterys buvo ypač jautrios jo negalios temai – arba visai apie tai nekalbėjo, arba kalbėjo vien apie tai.

Tikėjosi, kad Medė bus tokia kaip visos.

Ji vėl nustebino. Nuoširdžiai apie tai pamiršo. Apstulbusi atsakydama į piktą jo pastabą ne tik jį atgaivino, Rėjui tai buvo tikras apsireiškimas. Prisivertęs pripažinti tiesą, kad po šešių ilgų mėnesių pats laikas nustoti gailėtis, ko neteko, ir pradėti stengtis išpešti ką nors iš to, ką turi, visa, kas geriausia. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nuo tada, kai jo gyvenime atsirado Medė, jis turi daug daugiau negu galvojo.

Bet tą minutę, kai toptelėjo ši mintis, iškart atėjo ir kita. Jis vis dar jos geidžia. Ir nežinojo, ką dėl to daryti.

Jis niekada nepasikliovė kitais žmonėmis, – ypač moterimis. Niekada nieko neprašydavo ir nesitikėdavo, o jeigu ko nors paprašydavo jo, dažniausiai pasipustydavo padus.

Jo nedomino rimti santykiai. Ilgos draugystės. Su Mede jis to taip pat nenorėjo. Negalėjo pakęsti to dusinančio ribojančio jausmo, ateinančio su bet kokiais įsipareigojimais. Po avarijos pasikeitė daug dalykų, bet ne tai. Jam reikėjo laisvės. Ir visada reikės.

Bet kaipgi paklausti vos pažįstamos moters, ar jos nedomintų tik seksualiniai santykiai? Stengėsi išnarplioti šią mįslę, kai užklupo mintis apie Medę ir Filą, dirbančius petys į petį, ir jis vėl prarado savitvardą.

Rėjui nerūpėjo, su kuo Medė miegojo iki jo. Negalėjo rūpėti. Jis nepavydus. Taip pat nesavininkiškas. Tikėjosi, kad tą trumpą laiką, kol yra kartu, jos bus ištikimos, bet visada saugodavosi, kad nereiktų domėtis jų seksualinio gyvenimo praeitimi.

Įsukęs į Trevano dvaro įvažiavimą išjungė variklį ir įsistebeilijo į tamsą.

Poreikis išsiaiškinti Medės ir Filo santykius turbūt buvo tik dar vienas šalutinis avarijos ir patirtos traumos poveikis. Per pastaruosius šešis mėnesius jo orumas ir pasitikėjimas savimi nusmuko, ir prireiks daugiau nei vienos nakties juos susigrąžinti.

Nykščiu spausdamas skausmingai sutrauktus sužeistus raumenis Rėjus rinko paplūdimio kavinės numerį. Pirmiausia reikia sutvarkyti svarbiausius reikalus. Kol pamatys Medę ir sugalvos, kaip vėl pasiguldyti ją į lovą, jis turi imtis aktualesnės problemos.

Telefonui suskambėjus du kartus, Filas atsiliepė.

– Filai, čia Rėjus.

– Kaip sekasi, nepažįstamasis? – Filas kalbėjo kaip tikras senas draugas. – Vis dar slepiesi toje pragaro pilyje?

– Aha, – atsakė Rėjus smagiai. – Rytoj ryte man reikia užsukti į kavinę, – tęsė pasiryžęs užkirsti kelią temai apie tai, kad reikia dažniau išeiti iš namų. – Kada prasideda rytinė pamaina?

Norėjo būti tikras, kad Medė bus ten.

– Pusryčiams atsidarome devintą, – atsakė Filas.

Nustebęs dėl staiga užplūdusio nekantrumo Rėjus pirštais pabarbeno vairą.

– Puiku, tai iki...

– Pala, – įsiterpė Filas, jis kalbėjo įtariai. – Iš kur staiga toks noras?

– Turiu dviratį, kuris priklauso vienai iš tavo darbuotojų, noriu jį užvežti.

– Kuriai darbuotojai?

– Medlinai Vestmor.

– Iš kur pažįsti Medę?

– Ilga istorija, – atkirto Rėjus, nepageidaudamas trečio asmens šioje istorijoje ir vengdamas besismelkiančios kaltės.

Filas nusikeikė.

– Prašau, tik nesakyk, kad Medė yra viena iš tavo žaidimo Suviliok ir pamesk aukų.

Rėjus įsiuto. Jis sugalvojo tą įžeidžiamą frazę prieš penkiolika metų, kai buvo šešiolikos, be galo šėlstančiais hormonais, ir galvojo, kad girdamasis apie visas moteris, su kurioms sugulė, atrodys vyriškesnis.

– Mes jau nebe vidurinėje, Filai.

– Tu visiškai teisus, – atkirto Filas. – Palik ją ramybėje, Rėjau. Ji nežaidžia tokių žaidimų.

– Kokių žaidimų? – valdingu tonu paklausė Rėjus ir pajuto kartėlį. Negi saldžiabalsis Filas tapo globėjiškas? Ar Medė melavo apie jų santykius?

– Pats žinai, kokių, – burbtelėjo Filas ir atsiduso. – Klausyk, bernužėli, ji gera draugė ir puiki padavėja. Ji dirba tikrai sunkiai, o pernai ją metė kažkoks paršas, vardu Stivas. Dabar jai tikrai nereikia, kad kažkoks meiliai kalbantis hiperseksualus tipelis iš Londono pasinaudotų ja dėl pramogos.

Rėjų būtų prajuokinęs šis įžeidžiamas įvertinimas – hiperseksualus tipelis skambėjo ypač ironiškai, – jeigu viršaus nebūtų pradėjęs imti kartėlis.

– Ką tai reiškia? Ar stengiesi pažymėti savo teritoriją?

– Ne. Viskas ne taip. – Atrodė, Filas nuoširdžiai sukrėstas tokio kaltinimo. – Aš jos nedominu. O jeigu ir dominčiau, ji nesimyli su savo viršininkais. Niekada. Dėl to ji turi kažkokią taisyklę.

– Iš kur, po velnių, tai žinai?! – sušuko Rėjus, o kylanti tulžis, atrodė, tuoj uždusins.

– Ji man sakė, – atkirto Filas. – Ji buvo truputį išgėrusi, ir mes... – Jis kiek patylėjo. – Šiaip ar taip, tai nesvarbu. Ką ji sakė, kai sužinojo, kad tau priklauso kavinė? Negaliu patikėti, kad ji...

– Aš su ja nemiegu.

Bent jau ne šią akimirką.

Rėjus nepaisė kylančios kaltės. Galbūt reikėjo užsiminti, kad kavinė priklauso jam, bet tai atrodė visai nesvarbu.

Po senelio mirties, prieš dešimt metų, jis paveldėjo visą jo nuosavybę įlankoje, tada jis vis dar keliavo po pasaulį kaip benamis su banglente ir pragyvendavo iš varžybų prizų bei atsitiktinių pamokų. Po laidotuvių jis praleido du mėnesius atnaujindamas kavinę, šalia atidarė banglenčių nuomos punktą, o likusį palikimą išleido paversdamas senus, beveik griūvančius Viktorijos laikų svečių namus į prabangų viešbutuką turtingam ir sportiškam jaunimui, vasarojančiam šiaurės Kornvalyje. Tada jis pasamdė Filą rūpintis kavine ir nuomos punktu, Tonį – kitą seną vidurinės mokyklos laikų draugą, – rūpintis viešbutuku, ir antrą kartą gyvenime išsinešdino iš Kornvalio.

Verslo sėkmės skonis pasėjo savo sėklą, kuri, jam su kuprine ant pečių keliaujant į Havajus, išaugo į nepasitenkinimą. Nuvyko iki Kalifornijos, kol suprato, kad klajokliškas ir asketiškas gyvenimo būdas, esant dvidešimt vienų, nebeteikia to paties malonumo, kurį teikė, kai, būdamas septyniolikos, pirmą kartą pabėgo nuo despotiškų senelio taisyklių ir nurodymų. Taigi, jis grįžo į Londoną, išpirko Trevanų dvarą, paėmė paskolą už Laukinių vandenų įlankos verslą ir pradėjo atsargiai investuoti į panašias ekstremalaus sporto įmones visame pasaulyje.

Adrenalino antplūdį, kurį patirdavo slysdamas tobula banga, dabar pakeitė intensyvesnis ir ilgesnis malonumas, kurį jautė valdydamas besiplunksnuojančią savo verslo imperiją ir stebėdamas, kaip ji auga ir plečiasi.