Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

– Dar kartą, Medlina. – Jis sukikeno. – Aš reikalauju.

Tada jis susirado jos standų, drėgną, paburkusį pumpurą ir jį apžiojo.

Medė sukūkčiojo, gaivališkai sušuko, kai visą amžinybę viduje augusi karščio spiralė užsiliepsnojo. Siautulinga pragaro ugnis degino kūną, o ji šaukė, trūkčiodama po juo, suskilo į begalę sidabrinių šukių, sprogo ir staiga nunešė ją iki prarajos krašto ir žemyn į bedugnę.

– Medlina, ar tau viskas gerai?

Medė po truputį vėl atgavo sąmonę. Jautėsi taip maloniai apsvaigusi, kad nė kiek nesuirzo.

Ji lėtai atsiduso, pagaliau vėl ėmė jausti rankas ir kojas.

– Aš mirusi, – sumurmėjo ji. – Aišku, kad man ne viskas gerai.

Jos vokai virpėdami pakilo, pasitenkinimo kupina šypsena išlenkė lūpas ir atkartojo jo šypsnį. Oho, niekada net neįsivaizdavo, kad įžanga gali būti tokia nuostabi. Ir Rėjus Kingas buvo tikras meistras. Po valandos, praleistos jo glėbyje, pradėjo suprasti, kad ankstesnis jos seksualinis gyvenimas buvo beveik apgailėtinas.

Jis pabučiavo ją – jos pačios skonis ant jo lūpų buvo nepakeliamai erotiškas.

– Manau, išgyvensi, – tarė jis, apglėbdamas ją per pečius ir prisitraukdamas.

Padėjusi skruostą ant nuogos jo krūtinės Medė girdėjo, kaip daužosi jo širdis, užuodė aitrų šviežio vyriško prakaito kvapą ir jautė jo erekciją, vis dar pulsuojančią išblukusiuose džinsuose.

Rėjus kategoriškai atsisakė visiškai išsirengti, būdamas su ja, primygtinai teigė, kad likęs vakaras skirtas tik jai. Bet ji vis tiek pasijuto nesmagiai.

Turėjo būti skausminga. Juk jis toks buvo beveik valandą. Kad ir kaip nuostabu buvo būti jo dėmesio centre ir mėgautis visu tuo sunkiu darbu, Medė negalėjo nesijausti kalta ir neįtikėtinai savanaudiška, kad jam taip ir nepalengvėjo.

Uždėjusi delną jam ant krūtinės, atšlijo ir pažvelgė į jį.

– Rėjau, ar tikrai nenori, kad aš... – Ji nuraudo. – ...ką nors tau padaryčiau? Tu man davei tiek daug.

Jis uždengė jos delną, o nuo svajingos šypsenos suspurdėjo širdis.

– Mede, tu davei man daugiau. Patikėk.

Ją pribloškė jo švelnumas. Ką tokio ji galėjo jam duoti? Jis atsilygino dešimteriopai...

– Nesuprantu, – tarė ji. Labai norėjosi sužinoti daugiau. – Kaip aš galėjau?

Jis įsitempė, patraukė ranką ir atsisėdo.

– Pamiršk. Nesvarbu.

Medė iškart suprato, kad Rėjus ją atstumia. Ir stengėsi nepaisyti kvailo skausmo dilgtelėjimo.

Dabar ji negali pradėti elgtis kaip tipiška mergina. Tai tik grynai seksualinis nuotykis ir nieko daugiau. Ji negalėjo nieko pajusti šiam vyrui. Nieko dvasiško. O jis nieko nejautė jai. Tai buvo suprantama, kai jie įšoko į lovą, neturėdami nieko bendro, tik seksualinę trauką.

Trūktelėjęs antklodę Rėjus pakilo nuo lovos.

– Einu, įkišiu tavo drabužius į džiovyklę, – pasakė nusisukęs, griebdamas nuo grindų marškinėlius. – Paruošiu mums vakarienę prieš važiuojant, ką manai?

– Būtų malonu. Ačiū, – atsakė Medė, nors ir sutrikusi dėl staigaus jo elgesio pokyčio. Rėjui išeinant iš kambario, ji prispaudė antklodę prie krūtinės.

Durys užsidarė, ir ji pliumptelėjo ant pagalvių.

Bėda ta, kad Medė neturėjo jokios patirties tokiuose santykiuose ir nežinojo taisyklių. Kol jie mylėjosi... tiksliau, užsiiminėjo seksu... buvo paprasta susitelkti tik į fizinius pojūčius. Bet intymumas ją užklupo iš pasalų. Jai tikrai nevertėjo pradėti analizuoti to, ko nėra.

Rajenas Kingas buvo graži, jaudinanti, nuostabiai seksuali mįslė. Toks jis ir turėjo likti. Šis vakaras buvo skirtas seksui. Neįtikėtinam seksui. Ir niekam daugiau. Šis vyras tikrai buvo vienos nakties nuotykių veteranas. Tai įrodo jo puikus moters kūno išmanymas.

Jai tiesiog taip pat reikės atsiriboti. Ir neleisti, kad polinkis pasiduoti emocijoms ir išnarstyti kiekvieną santykių niuansą, pakišti koją. Aišku, asmeniški tiriamieji klausimai tokiomis aplinkybėmis buvo nepageidaujami.

Bet, kai Medė ėjo į vonios kambarį nusiprausti bei rinko po kambarį išmėtytus drabužius, visi klausimai, kurių ji troško paklausti Rėjaus Kingo, – apie jo keistai apleistus namus, apie jo praeitį, apie dabartį ir kodėl jis davė jai tiek daug, o paėmė tiek mažai, – susispietė jos galvoje kaip įniršusios laukinės bitės.

Aštuntas skyrius

– Galiu tavęs kai ko paklausti? – Nuleidusi akis Medė spoksojo į paprastą vakarienę, – Rėjaus paskubomis paruoštą kiaušinienę su skrebučiu.

Išgirdo barkštelint jo peilį ir šakutę, pakėlė akis ir išvydo, kad yra akylai stebima. Stengėsi nesijaudinti ir nesileisti įbauginama. Ji išlaukė pakankamą laiko tarpą, prieš pasiduodama savo smalsumui. Bet tiesiog neturėjo pakankamai stiprybės, kad galėtų jį ignoruoti.

– Žinoma, – atsakė Rėjus šiek tiek nervingai. – Ką nori sužinoti?

Jis nepersistengė parodyti, jog laukia, kol ji pradės klausinėti. Medė užsikirto.

Rėžk, Med. Turi teisę paklausti vieno kvailo klausimo.

Dėl Dievo meilės, juk šis vyras buvo joje. Jis suteikė jai tiek orgazmų. Galbūt tai ir mergaitiška, bet smalsumas nebūtinai yra blogai. Ir, tiesą sakant, dėl visos tos tylos, kuri tęsėsi nuo to laiko, kai ji įkėblino į virtuvę ir pamatė jį gaminantį, ji negalės praryti daugiau nė vieno kąsnio, kol nors truputį aprims tas bičių spiečius galvoje.

– Ar tai tavo namas?

Jis kilstelėjo antakius.

– Tiesiog... neatrodo, kad jis tau tinka, – išbėrė ji. Rėjus suraukė kaktą, o Medė pasijuto kvailai. Iš kur galėjo žinoti, kas jam tinka?

– Tai tavo klausimas? – skeptiškai nusijuokė. – Rimtai?

– Na, taip. – Dalis įtampos atlėgo. – O ko, manei, aš klausiu?

Jis atsilošė kėdėje, ištiesė ilgas kojas ir pirštais pabarbeno į stalą. Nuo svarstančio žvilgsnio Medė nuraudo. Kodėl ji jautėsi kaip kokia retos rūšies ameba po mikroskopu?

– Maniau, paklausi to, ko klausia visi, – pasakė jis.

– Ko gi?

– Kaip aš tapau luošiu.

Akimirkai Medė neteko žado. Bet tada prisiminė. Žvilgsnis peršoko prie jo šlaunies.

– Ak, turi galvoje šlubavimą?

Jis sukikeno, ir be jokio kartėlio. Pasilenkęs į priekį alkūnėmis atsirėmė į stalą.

– Ar tau neįdomu, kaip susivariau koją?

– Nelabai, – tvirtai atsakė ji. – Regis, tai skaudi tema.

Jis nusikvatojo.

– Galima sakyti ir taip.

Supratusi, ką pasakė, ji krūptelėjo.

– Atsiprašau, nenorėjau tyčiotis iš tavo traumos. – Ji staigiai pakilo ir pradėjo rinkti lėkštes. – Gal aš suplausiu indus ir galėsime važiuoti?

– Sėskis. – Jis ranka uždengė jos delną, kai ji pagriebė lėkštę. – Viskas gerai. – Nykščiu paglostė ranką. – Neįžeidei manęs. Šiaip ar taip, aš per daug jautriai reaguoju į tą kvailą dalyką.

Ji atsisėdo, atsiduso ir leido jam sunerti jųdviejų pirštus.

– Aš visada kalbu nepagalvojusi. Stivas negalėjo to pakęsti.

– Kas tas Stivas? – paklausė Rėjus, keldamas jos delną ir bučiuodamas krumplius.

– Mano buvusysis. – Ji atitraukė ranką nustebinta, kaip pašoko širdis.

Jis žvelgė į ją atvirai, o jo lūpas išlenkė dviprasmiška šypsenėlė.

– Tavo buvusysis, tas idiotas?

Karštis sugėlė sprandą ir suvirpėjo papilvė, kai Medė prisiminė ankstesnę jo repliką vonioje apie buvusius jos vaikinus ir kaip jis ištaisė situaciją.

– Eee... Aha... toks Stivas.

Medė atsistojo, vėl paėmė lėkštes, nuo jo kimaus juoko išpylė karštis, užliejo geismas ir įsliūkino gėda. Pasirodo, prie tokių neįpareigojančių nuotykių reikia priprasti.