Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

– Sargiai spintelėje prie lovos, – pasakė jis įsitempęs. – Gal gali juos paimti?

Jis sugaištų per daug laiko.

Ji linktelėjo ir nusiridenusi juos ištraukė, o Rėjus atsisėdo ant lovos, stengdamasis nesusitrenkti kojos.

– Ar nori, kad aš tai padaryčiau? – jos balsas virpėjo.

– Minutėlę.

Jis apglėbė ją per liemenį, tada užkišo pirštus už ryškiai rožinių kelnaičių.

Jis gali skirti minutę ir jai. Pagaliau.

Medė kilstelėjo klubus, ir jis nutraukė kelnaites jos lieknomis įdegusiomis kojomis. Dieve, jei tik galėtų surizikuoti ir neskubėti. Jis norėjo mėgautis ja visą amžinybę. Ji kvepėjo taip skaniai, atrodė tokia gardi, silpna audros šviesa už lango auksu nudažė jos perlo baltumo odą, ir jis tvinkčiojo dar stipriau. Bet baimė ir panika jo galvoje skalijo kaip pikti šunys, grasindami sugadinti, regis, ranka pasiekiamą malonumą.

Jis šiurkščiai trūktelėjo Medę po savimi ir godžiai įsisiurbė į lūpas. Ji pirštais įsikirto jam į pečius, negiliai atsiduso, ir jo liežuvis įslinko jai į burną. Palietė ją, pajuto, kaip ji krūptelėjo, kai panėrė ieškančius pirštus į jos siaurą švelnią lytį.

Ačiū Dievui. Ji pasiruošusi. Karšta, drėgna, glotni nuo geismo.

Rėjus atplėšė pakuotę dantimis, jo kvėpavimas trūkčiojo, kai viena ranka užsimovė sargį.

Skausmas nudiegė koją, panika užgniaužė gerklę, jis pataisė jos klubus ir įsitaisė jai tarp kojų.

Padaryk tai dabar. Kol vėl visko nepraradai.

Medė aiktelėjo, sugriebė jo kaklą; nesuvaldomas geismas tarsi replės spaudė jam širdį

Įsiskverbė giliai. Užplūdo tokia stipri galios, malonumo ir triumfo banga, kad negalėjo kvėpuoti.

Aksominė lytis jį suspaudė taip tvirtai, kad jis turėjo atsitraukti ir įsiskverbti vėl. Galiausiai jis įsikūrė giliai, užplūdo neapsakomas karštis. Jis stumtelėjo klubais pamiršęs skausmą kojoje ir kūnu nuvilnijo visa griaunantis, stichiškas, nesustabdomas orgazmas.

Rėjus sušuko iš palengvėjimo ir krito į bedugnę, plaučiai, regis, plyšo, viduje tarsi audra lauke siautėjo niekada nepatirta euforija.

Šeštas skyrius

Medė spoksojo į gipsinius lubų papuošimus, jos nusivylimas – beveik toks pats didžiulis kaip ir sunkus ją dusinantis vyriškas kūnas.

Ir tai viskas?

Ar tai buvo jos laukinis, nerūpestingas, begėdiškas nuotykis? Visiškas laiko ir pastangų švaistymas.

Rajenas Kingas turėjo erotiškiausią kūną, kokį tik yra mačiusi, ir didžiausią... na, tą daiktą , bet jis buvo toks rafinuotas kaip buldozeris.

Medė prisimerkė, ir šokas palengva nuslūgo.

Ji prašė judėti lėčiau, bandė jį nukreipti reikiama linkme. Bet ar jis klausė? Ne, jis nekreipė dėmesio ir toliau darė savo, naudojo savo įrankį kaip taraną.

Jai juk neskaudėjo. Bet tik dėl to, kad buvo labai susijaudinusi. Taip įsiverždamas, galėjo ir sužeisti.

Ji pasirangė, susiraukė, įspraudė ranką jam po petimi ir stumtelėjo. Rėjus suinkštė, bet tik vos pajudėjo. O jo erekcija, vis dar tokia pat, supulsavo joje. Medė sudejavo, tempimas kas sekundę vis labiau erzino ir kėlė diskomfortą.

Viskas būtų galėję būti daug geriau. Jeigu būtų neskubėjęs, jeigu būtų buvęs šiek tiek kantresnis ir skyręs dėmesio jos malonumui, jos jausmams. Tačiau akivaizdu, kad jis vienas iš tų vaikinų, kurie galvoja, kad moteriai užtenka gražaus veidelio ir didesnių nei vidutiniai privalumų . Bet to nė iš tolo negana. Ne jai. Galbūt iš tikrųjų yra moterų, kurios spontaniškai įsiliepsnoja kaip pagal įsakymą per dvi preliudijos sekundes, bet ji ne tokia. Ir nesiruošė dėl to jaustis nevisavertė.

Medė dar kartą jį stumtelėjo, šį kartą stipriau, ir prikando lūpą, kai jis nusirito ir atsigulė šalia.

Suglaudė kojas, pajuto tarp šlaunų karštį ir žvilgtelėjo į jį. Užsimerkęs ir su palaiminga šypsena veide jis atrodė kaip mažas berniukas, ką tik vienu mauku prarijęs visą saldainių dėžutę.

Deja, jai neteko nė vieno.

Užplūdo apmaudas, kurį greitai pakeitė savigrauža.

Pati dėl visko kalta. Ką, po velnių, galvojai?

Jeigu ji apskritai ką nors galvojo. Medė prisiminė, kad ne be reikalo reikia pažinti žmogų, prieš leidžiantis su juo į laukinį nuotykį. Dar niekada nejautė, kad jos senelės mėgstamiausias posakis – Jeigu kas nors atrodo per gerai, kad būtų tiesa, tikriausiai... – yra toks teisingas.

Spausdama antklodę prie smakro ji dar šiek tiek patyrinėjo lubų papuošimus.

Negalėjo leisti hormonams ir nykiai savo romantinių santykių istorijai atimti visą savitvardą ir sveiką protą. Ji juk žinojo, kad šis vaikinas yra arogantiškas, valdingas ir paniuręs, bet vis tiek nusprendė jį suvilioti.

Pasimuistė lovoje, pertempti raumenys protestavo, o apmaudas sukilo dar labiau.

Na, bent jau pasimokė. Daugiau jokių laukinių, begėdiškų, nerūpestingų nuotykių, bent jau kurį laiką. Nes už šį ji mokės dar ne vieną dieną.

Ji nuleido kojas ant grindų, pažvelgė į lietų, barbenantį į langą, ir atsiduso. Ir visai ne dėl to, kad turės ilgai eiti namo per uraganą.

Ji pasislinko, norėdama atsikeli.

– Mede? – sududeno balsas, ir ji atsisuko. Rėjus pasirąžė, vieną ranką pasikišo po galva ir vis dar su savimi patenkinta šypsenėle veide, išsitiesęs, vienu pirštu paglostė jai ranką. – Kur nors išeini?

Nuostabu. Kodėl jis negalėjo likti komos būsenos, kad būtų galima ramiai pasišalinti? Medę užliejo apmaudas.

– Einu namo, – atkirto.

Ar jis bent įsivaizduoja, kaip ją nuvylė?

– Neik. Pabūk šiek tiek.

Kurių galų?

– Negaliu pasilikti. Turiu grįžti, – tarė įsitempusi, stengdamasi nuslėpti jausmus. Jeigu pasakytų jam, koks nevykęs buvo lovoje, tik dar labiau viską sureikšmintų.

– Vis dar lyja, tavo drabužiai kiaurai šlapi, o dviračio padanga prakiurusi, – atsakė jis. – Nekoks sumanymas.

Jis paglostė jai kaklą, ir Medė sudrebėjo.

– Kelias ne toks ir tolimas, – pamelavo atitraukdama ranką. Nenorėjo, kad ją liestų. – Visada galiu...

– Tu nelikai patenkinta, – pertraukė jis, o Medė nustebusi nutilo. – Atsiprašau dėl to.

– Nesijaudink, tai ne tavo bėdos, – atsakė ji, nepatikėjusi atsiprašymo nuoširdumu. Jeigu jis iš tikrųjų jaučiasi blogai dėl tragiško savo elgesio, ką reiškia ta apykvailė šypsena?

– Tikrai? – jis sukikeno, dar labiau ją erzindamas. – Kodėl tada toks piktas žvilgsnis?

Medė stengėsi tvardytis.

– Aš ne pikta, – atkirto ji, sutelkusi visą savo kantrybę. Situacija jau ne tik erzinanti, bet ir nejauki. Ji buvo nuogut nuogutėlė, o įsiaudrinę nervai vis dar pokšėjo ir šnypštė dėl Rėjaus nuogos krūtinės ir pilvo preso, kurį galima būtų naudoti vietoj skalbimo lentos, vaizdo. – Man tikrai reikia eiti.

Ji nužvelgė kambarį, ieškodama bluzono. Kur tas kvailas daiktas?

Rėjus paėmė jos ranką.

– Gal išklausyk manęs, prieš išlėkdama?

Ak, po galais...

– Gerai. – Ji išsitiesė, jautėsi tarsi patekusi į spąstus ir puikiai suvokė, kad yra nuoga. – Bet ar galiu iš pradžių pasiimti bluzoną? – Ji nežinojo, ką Rėjus nori pasakyti, ir jai nerūpėjo. Bet neklausys jo nuoga. – Regis, jis tavo pusėje, prie lovos.

Jis vyptelėjo, paleido jos ranką. Sugraibęs nuo grindų bluzoną, pametėjo jai. Išgirdo, kaip jis sunkiai atsiduso.

– Taigi, ką nori pasakyt? – griežtai paklausė Medė, nes jis vis dar tylėjo, o žvilgsnis apsiblausė.