Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Ji įsmeigė pirštą jam į krūtinę, šlapios garbanos karojo ant kaktos.

– Nedrįsk iš manęs juoktis. – Ji treptelėjo koja ir kiaurai permirkęs sportbatis sužliugsėjo. – Nes tikrai turėsi dėl ko supykti pats.

Rėjus nebuvo tikras, kas jį paveikė, – ar absurdiškas grasinimas, toks įtikinamas, kad tik įpykusi laumė galėtų taip grasinti, ar iš įniršio nuraudę jos skruostai, šalia kurių jos smaragdinės akys žibėjo įtūžiu. Bet užtvanka sutraškėjo ir sugriuvo. Garsas, kurį jis sunkiai atpažino, nugriaudėjo ir nuaidėjo tarp šaltų tuščių sienų. Rėjus gaudė orą, susigriebęs už skaudamų šonų, o seniai pamirštas garsas vis sodrėjo ir gilėjo vis mažiau kontroliuojamas, pripildydamas jį šiluma, kurios nejautė jau kelis mėnesius.

Medei atvipo žandikaulis, įniršį pakeitė nuoširdi nuostaba.

Jos pikčiurna Adonis juokėsi taip stipriai, kad akyse pasirodė ašaros. Iš pradžių juokas skambėjo gergždžiančiai, beveik skausmingai, bet dabar jis susirietęs laikėsi pasirėmęs rankomis sienos, kad išsilaikytų. Jo arktinio mėlynumo akys šelmiškai atgijo, o kvatojimo kruša galiausiai atslūgo ir virto giliu kikenimu.

Net jeigu šis vyras būtų pradėjęs šokti čečiotką, ji nebūtų taip nustebusi kaip dabar.

Medė nuleido ranką, nesugebėdama užgniaužti šypsenos. Turint omenyje, kad juokėsi iš jos, Medė turėjo dar stipriau ant jo supykti, bet niekaip neįstengė.

Ji švelniai stumtelėjo jam petį ir sukikeno.

– Mulkis.

Jų žvilgsniai susitiko, ir ji nusišypsojo. Jis taip pat išsišiepė ir tarsi iš marmuro iškaltuose skruostuose stebuklingai atsirado dvi duobutės.

– Nejuokinga, – sudejavo ji. – Aš kiaurai šlapia.

Vaikinas vėl sukikeno.

– Pastebėjau.

Medė lėtai trūksmingai įkvėpė. Atsipalaidavus ir šelmiškai blizgančiomis dangaus žydrumo akimis, jo nuožmus vyriškas grožis tapo užburiantis. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės staiga skausmingai suvokusi, kad turbūt atrodo kaip lauko kaliausė.

– Turbūt labai sušalai? – Plati šypsena virto užjaučiamu šypsniu. – Nori persirengti?

Jo žvilgsnis nusileido, ir Medė sudrebėjo, tik jau ne dėl šalčio.

Ji be žado linktelėjo.

Jis parodė kelią koridoriumi.

– Nenaudojamas miegamasis – trečios durys kairėje. Spintos stalčiuose yra keli seni mano treningai. – Žvilgsnis nuslydo jos figūra. – Visi jie tau bus per dideli, bet bent jau sausi.

– Ačiū, – atsakė Medė, pagaliau atgavusi balsą. – Tikrai tai vertinu.

– Šalia yra vonios kambarys su rankšluosčiais ir... – Gilus jo balsas užlūžo ir sekundę ji svarstė, ar jis jaučiasi taip pat nepatogiai kaip ir ji. Duobučių skruostuose nebebuvo. – Jauskis kaip namuose. – Jis vėl nutilo, atsikrenkštė. – Aš būsiu virtuvėje, koridoriaus gale. Kai susitvarkysi, ateik.

– Gerai.

Ji vėl linktelėjo. Tada atkišo ranką. Kadangi jau du kartus grasino jam prievarta, turėjo prisistatyti, kaip ją mokė močiutė Modė.

Jis pažvelgė į jos delną, bet nepaspaudė.

– Mano vardas Medlina Vestmor, – visiškoje tyloje žodžiai nuskambėjo kurtinamai. Ji pritildė balsą iki šnabždesio. – Bet draugai vadina mane Mede.

Jis tau ne draugas, žiople tu.

– Jeigu tau įdomu, – pridūrė, jos rankai vis dar kabant ore.

Jis perbraukė ranka chalatą.

– Sveika, Mede, – tarė jis pagaliau, sugniauždamas jos ranką savo ilgais stipriais pirštais. – Aš – Rajenas Kingas, bet gali mane vadinti Rėjumi.

Jo šiurkštaus nuospaudomis nusėto delno karštis nukrėtė tarsi elektra, nuvilnijo kraujagyslėmis ir atgaivino pulsą.

Medė atitraukė ranką ir susikišo dilgčiojančius pirštus po pažastimi.

– Malonu susipažinti, Rėjau, – sumurmėjo, nors malonu buvo ne pats tinkamiausias žodis.

Jis išsišiepė, tada prie šėlstančio pulso prisidėjo dar ir hormonai.

– Net neįsivaizduoji, Mede, – tarė jis paslaptingai.

Ji staigiai parodė nykščiu sau per petį.

– Geriau aš jau eisiu, kol dar neužtvindžiau tavo prieškambario.

Arba kol ta superseksuali šypsena neįvarys man infarkto.

Jis sukikeno, šį kartą sodriai ir draugiškai.

– Aha, geriau jau eik.

Medė nušlepsėjo Rėjaus nurodyta kryptimi, ji visa buvo tarsi įsielektrinusi, o ją sekė gilus, laisvas ir griausmingas juokas.

Ketvirtas skyrius

Pasirodė, kad nenaudojamas miegamasis – tai didžiulis puošniais baldais apstatytas mauzoliejus su akį traukiančiu gigantišku langu per visą sieną, žvelgiančiu į uolas.

Dėl lauke šėlstančios audros, vėjo ir į stiklą besidaužančio lietaus kambarys atrodė dar įspūdingesnis. Skersvėjis prasiskverbė pro drėgnus Medės drabužius, ir ji sudrebėjo. Apėjusi lovą su baldakimu ir senovine atlasine lovatiese ji nudrožė į vonios kambarį.

Ši patalpa taip pat atrodė tarsi iš Viktorijos laikų: baltos keraminės plytelės, elegantiška lenktos formos vonia ir sienoje įtaisytas dujinis židinys. Laimei, jį užkūrus, vonios kambaryje tuoj pat pasklido šiluma, ir jis tapo kur kas jaukesnis nei miegamasis už durų. Ant pintos skalbinių dėžės gulėjo pora purių rankšluosčių, neišpakuotas gabalėlis muilo ir buteliukas vyriško šampūno. Nusivilkusi purvinus drabužius Medė nusičiaudėjo ir įlipo į vonią.

Puiku – prie jos šlapios žiurkės įvaizdžio trūko tik bėgančios nosies.

Vos apie tai pagalvojus, skruostus nudegino gėda, ir hormonai vėl pradėjo šėlti. Ji iškvėpė ir užtraukė dušo užuolaidą.

Ak, dėl Dievo meilės. Atsipeikėk.

Ji nedomina Rajeno Kingo. Toks patrauklus vaikinas turbūt susitikinėja tik su manekenėmis. Ji nejaudina jo – jam iš juoko vos nelūžo šonkaulis. O tai nėra tas pats.

Be to, šiaip ar taip, juk iš tikrųjų jis taip pat jos nedomina. Nebent tik fiziškai. Ir tai vyko tik dėl metus badavusių, sekso ištroškusių jos hormonų.

Kad ir koks išvaizdus būtų Rėjus Kingas, ji dar nebuvo tokia buka, kad prasidėtų su žaviu nepažįstamuoju, tik norėdama numaldyti savo geismą. Kad ir ko trokštų jos hormonai. Tuo labiau kad šis nepažįstamasis – kietas riešutėlis.

Bet gundanti šypsena, kelios ypatingos akimirkos ir krūtinės raumenys, dėl kurių būtų galima numirti, nekompensuoja jo ankstesnio pašlemėkiško elgesio.

Atsukusi senovinę žalvarinę dušo rankeną Medė klausėsi, kaip kliuksi vanduo ir šnypščia vamzdžiai. Kai ledinis vanduo per kelias sekundes virto karštu, ji atsiduso iš malonumo.

Palindusi po tarsi adatomis durstančia srove, mėgavosi vandens masažu ir prisiekė daugiau nebegalvoti apie seksualią Rajeno Kingo šypseną ar įspūdingus krūtinės raumenis.

Bet, nepraėjus nė sekundei, savo priesaiką sulaužė.

Dešimt minučių pasimėgavusi dušu, senuose ąžuoliniuose miegamojo stalčiuose Medė pradėjo ieškoti ko nors sauso apsirengti. Galiausiai teko pasitenkinti nudėvėtu Los Andželo banglenčių mokyklos bluzonu, pora storų vilnonių kojinių ir savo vis dar drėgnokomis kelnaitėmis. Visos sportinės kelnės jai buvo per didelės. Laimei, bluzonas siekė beveik iki kelių. Medė įvertino savo išvaizdą veidrodyje. Jeigu tik prieš jį nesilankstys, turėtų pavykti išlikti padoriai.

Medė nužvelgė baltas kojas. Jeigu ištisą vasarą nebūtų dėvėjusi plaukiojimo kostiumo, gal bent jau būtų įdegusi. Nors, šiaip ar taip, šią vasarą nebuvo pakankamai saulės, kad įrustų jos įdegiui atspari oda. Nusivylusi ji atsiduso ir įkvėpė pušų muilo aromato. Staiga prisiminė, kaip atsitrenkė į pasakišką Rajeno Kingo krūtinę, kūną suskaudo nuo geismo, o širdis, regis, pradėjo daužytis į šonkaulius.