Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Ignoruodama dundantį griaustinį Medė nulipo laiptais ir pagriebė dviratį.

Ji dings iš čia. Nereikėjo atvažiuoti. Jam nereikėjo pagalbos, ir ji tikrai neprivalėjo taikstytis su paciento irzlumu. Medė nusivarė šokčiojantį dviratį taku ir prižadėjo sau, kad tai buvo paskutinis kartas, kai leido Panelei Tvarkytojai paimti viršų.

Tiesą sakant, Panelė Tvarkytoja yra oficialiai mirusi. Laimingos jai kelionės!

Virš galvos suriaumojo griaustinis. Ji krūptelėjo, kai keli lietaus lašai tekštelėjo ant smakro ir skruostų.

– Grįžk, kvailute. Permirksi. – Ji dar labiau pasipiktino dėl šiurkštaus įsakymo.

Nusibraukusi nuo kaktos šlapius plaukus ji atsisuko pasižiūrėti į nepažįstamąjį, stovintį tarpduryje. Įrėmęs rankas į šonus, nuogomis kojomis ir aplink kelius besiplaikstančiu chalatu jis atrodė toks dramatiškas ir grėsmingas kaip ir dvaras.

Ji pastebėjo paraudusį kryžiuko pavidalo randą virš dešiniojo kelio ir stengėsi užgniaužti kylančią užuojautą.

Nedrįsk jo gailėtis. Dėl to ir įklimpai į šį jovalą.

– Iki, pikčiurna! – sušuko Medė, perrėkdama kylančią audrą. – Geriau jau nuskęsiu.

Jis gūžtelėjo pečiais ir svirduliuodamas pasislėpė namo tamsoje.

– Gerai. Kaip nori.

Užsitrenkdamos dunkstelėjo durys, ir netrukus pasigirdo dar vienas griaustinio trenksmas.

Laimingos kelionės ir tau.

Prieš atsiveriant dangui, Medė nuvažiavo lygiai tris metrus ir per kelias sekundes jos apgailėtinas lietpaltis, džinsai ir sportbačiai permirko iki paskutinio siūlo.

Ir dar už dviejų metrų ji suprato, kad užpakalinė dviračio padanga yra nusibaigusi kur kas labiau nei Panelė Tvarkytoja.

Trečias skyrius

Rėjus užgesino šviesą koridoriuje ir klausydamasis, kaip audra atakuoja namą, stengėsi numalšinti kaltę.

Jis neprašė, kad ji atvažiuotų. Jam nereikėjo pagalbos. Ir tikrai nenorėjo, kad jo, po velnių, gailėtųsi. Galbūt kiaurai permirkusi panelytė pasimokys nekišti nosies į svetimus reikalus.

Bet eidamas koridoriumi pajuto, kad netgi skausmas raišojoje kojoje negalėjo sustabdyti kylančios kaltės, mintyse iškilo vaizdas tų samanų žalumo akių, apsuptų ilgų nuo lietaus lašelių blizgančių blakstienų, įdėmiai žiūrinčių į jį po to, kai švelnus jos skruostas atsitrenkė jam į krūtinę.

Rėjus sustojo ir delnais atsirėmęs į sieną spoksojo į šaltas marmurines grindis sau po kojomis. Sąžinė prasigraužė pro pyktį, kurį stengėsi palaikyti kelis mėnesius, ir smogė į atvirą žaizdą, iki šiol taip puikiai nepaisytą.

– Po velnių!

Kada jis tapo tokiu žmogumi, kokių negalėjo pakęsti? Tokiu kaip jo senelis?

Savęs gailėtis ir sau nuolaidžiauti dar buvo dovanotina, bet leisti, kad avarija paverstų jį paniurusiu zirzliu be humoro jausmo, kuris prieš daugelį metų pasitiko jį, pirmą kartą atvykusį į Trevanų dvarą, – tai buvo nepateisinama.

Jis papurtė galvą ir įdėmiai pažvelgė į duris; suraukė antakius, kai žvilgsnis užkliuvo už lietaus skalaujamo spalvoto stiklo langelio virš jų.

Velniai rautų, jeigu visos moterys, kurias jis sugundė ir kurių draugija mėgavosi metai iš metų, – nuo Klaros Bigs, barmenės Truro mieste, kurią įsiviliojo į lovą kitą dieną po jos šešioliktojo gimtadienio, iki Martos tą rytą prieš jo lemtingą kelionę A30 greitkeliu, – būtų girdėjusios, kaip piktai ir atžariai jis kalbėjo su ta mergina, jos nebūtų jo atpažinusios.

Velnias, jis net nebuvo tikras, ar atpažįsta pats save.

Kadaise jis dievino moterų draugiją. Jų švelnius kvepiančius kūnus, grakščius judesius ar nuolatinį tauškėjimą apie nieką, jų aistrą kvailiems dalykams – tokiems kaip mada ar odos priežiūra. Jis netgi mėgavosi jų užsiplieskiančiais charakteriais ir kad jos vonioje praleidžia valandų valandas ar tuo, kaip paliktas pakeltas klozeto dangtis joms pasidaro svarbiausias dalykas pasaulyje.

Seksas niekada nebuvo vienintelė priežastis, kodėl jam patiko leisti laiką su moterimis. Kadaise jos žavėjo jį.

Bet daugiau nebežavi ir su jomis leisti laiko jis nenori – kam save kankinti? Tačiau tai nepateisina jo elgesio su ta mergina.

Galbūt ji ir kišosi ne į savo reikalus, bet tose aistringose akyse jis pamatė nuoširdų rūpestį. Ir, jeigu ji nors kiek jo gailėjosi, tai velniškai greitai išgaravo.

Rėjus nušlepsėjo prie durų. Jis niekada nebebus nerūpestingas laisvai bendraujantis viliotojas, koks buvo kadaise, bet bent jau galėjo pasiūlyti merginai prieglobstį nuo audros. Juk galėjo ištverti jos draugiją kokią valandą ir elgtis civilizuotai. Ji ištraukė jį iš vandens. Jis atsidėkos jai tuo pačiu.

Jo tvirtai suspaustos lūpos šyptelėjo. Be to, pasiūlęs pagalbą, dar ir atsiskaitys su ja. Negalėjo pakęsti likti kam nors skolingas.

Pagalvojo apie jos repliką prieš nuvažiuojant ir susiraukė.

Jeigu ji nenori būti išgelbėta, jai nepasisekė.

Sugriebęs rankeną, išgirdo aiškų bilstelėjimą į duris.

Ji atrodė miela, šlapia ir sušalusi, kaip permirkusi mažoji našlaitė Onutė. Kaleno dantimis, o vanduo varvėjo nuo jos drabužėlių ir tiško į balą ties slenksčiu. Jis pastebėjo nuverstą senovinį dviratį, mergina nusiplėšė savo lietpaltį ir numetė ant grindų.

Jų žvilgsniai susitiko, ji kilstelėjo smakrą, ir tose žaviose aistringose akyse žybtelėjo žalia liepsna.

Gerai, galbūt ji atrodo labiau kaip mažoji Terminatorė Onutė. Tartum ankstesnis jos susierzinimas peraugo į laukinį gaivalą. Bet tada jo žvilgsnis užkliuvo už spenelių, ryškėjančių per šlapius marškinėlius, ir jis jau nebegalvojo nei apie Onutę, nei apie našlaitę, nei apie jokią kitą.

– Jeigu pasakysi: juk sakiau , – suurzgė ji, – nusižudysiu.

Jis staiga atitraukė akis nuo jos krūtų ir pajutęs pulsuojantį karštį kirkšnyse bei neatpažįstamą kutenimą gerklėje, atsikrenkštė.

– Užeik, – tarė Rėjus, stengdamasis atrodyti griežtas, bet dėl kutenimo buvo sudėtinga.

Jis plačiai atidarė duris ir, žengęs atgal, tylėdamas ją įleido.

Sustirusi ir nelaiminga, ji įšlepsėjo į vidų ir sumurmėjo kažką panašaus į Nekenčiu tavęs, Panele Tvarkytoja .

Kutenimas gerklėje dar labiau sustiprėjo, jis atsikrenkštė. Nužvelgus jos standų užpakaliuką, aptemptą džinsais, karštis supulsavo dar stipriau.

Atmesdama atgal plaukus aptaškė jį ir pasakė kažką apie savo dviratį, bet žodžius užgožė laukinis zvimbimas jo ausyse ir palaimingas karštis, kylantis papilvėje.

Ji per petį metė į jį susierzinusį žvilgsnį.

– Nesitvardyk dėl manęs. Pasakyk. Žinau, kad nori.

Dėl rūsčios veido išraiškos ji atrodė dar mielesnė. Tarsi staiga įniršusi laumė. Jo žvilgsnis vėl užkliuvo už jos krūtinės. Tebūnie tai labai patraukli staiga įniršusi laumė.

– Ir rizikuoti savo gyvybe bei būti ketvirčiuotam? – atkirto jis. – Dėkui, ne.

Merginos akys išsiplėtė, žvilgsnis tapo dar rūstesnis.

– Taigi, pasirodo, pikčiurna turi humoro jausmą. – Ji uždėjo vieną ranką ant smulkaus, bet išraiškingo klubo ir tapo dar patrauklesnė. – Kokia staigmena, kad jo akmenukai svaidomi į mano daržą.

Karštis sukilo, ir grįžo nebevaldomas kutenimas. Jis kostelėjo, stengėsi susikaupti, bet viduje sukunkuliavo kažkas nepaaiškinamai šviesaus ir lengvo.

– Kuris iš mūsų čia pikčiurna? – pajuokavo jis, tačiau tai nuskambėjo kaip prislopinta dejonė, nes kutulys virto visa užliejančia spaudimo banga, besitelkiančia po krūtine ir duriančia šonkaulius.