Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Banglentininkas nerangiai vėl užsiropštė ant lentos.

Medė atitraukė žvilgsnį.

– Štai kas mane žavi, Lukai, – pasakė ji slopindama besismelkiantį susirūpinimą. Banglentininkai savižudžiai – ne jos problema. – Tu toks romantiškas.

Vyniodamas vėliavą, kabojusią arčiau sunkvežimio, Lukas sukikeno.

– Ei, karštas seksas irgi gali būti romantiškas, jeigu darai tai teisingai.

Medė pakėlė vienos vėliavos kotą ir padėjo Lukui įmesti jį į sunkvežimio priekabą.

– Ar tikrai? – Tyliai nusijuokė, negalėdama nuslėpti ilgesio.

Praleidusi metus atnaujindama senelės vasarnamį, be to, pamainomis dirbdama gelbėtoja ir padavėja įlankoje, o daugumą vakarų atidavusi savo kuriamiems paveikslams ant šilko, Medė neturėjo laiko romantikai. Ir ji buvo beveik tikra, kad niekada nėra patyrusi aistringo sekso. Ar drungnas skaitosi?

Kai jie kartu įgrūdo antrąją vėliavą į sunkvežimį, Medė susiraukė. Vėjas perpūtė striukę, ir jos speneliai sustangrėjo.

Tikras stebuklas, kad ji apskritai neuždžiūvo. O gal? Juk vis tiek nebūtų kaip pasitikrinti.

Praeitą vasarą, kai Stivas audringai nutraukė santykius, apkaltinęs ją labiau besidomint savo kuriamais šilko darbais negu kada nors domėjosi juo, ji negalėjo to paneigti.

Net ir leisdama kiekvieną laisvą valandą nuomojamose dirbtuvėse Medė jautė, kad turi daugiau darbo su Stivu ir jų santykiais nei su savo šilko darbais. Ir, gerai, galbūt jie negalėjo suteikti jai orgazmo, bet ji buvo netoli to, kai pabaigė pirmąjį savo kūrinį, įkvėptą Smaglers Pointo paplūdimio, – o Stivas orgazmo srityje taip pat nebuvo labai patikimas. Todėl jautėsi dar labiau apgailėtinai, kad taip ilgai taikstėsi su juo, o po išsiskyrimo kankinosi kelis mėnesius.

Medė sudrebėjo ir įsikišusi rankas į kišenes susigūžė prieš vėją. Vis dėlto ji bent kartą pasinaudojo savo brolio Kelemo patarimu ir nepadarė klaidos priimdama Stivą atgal arba paskolindama jam pinigų, kurių šis maldavo, nors Medė puikiausiai žinojo, kad niekada jų nebepamatytų.

Jos seksualumo mirtis bei šilto kūno, prie kurio būtų galima prisiglausti naktį ir šalia kurio atsibusti ryte, stoka buvo nedidelė kaina, sumokėta už savigarbą. Nors tuo metu taip neatrodė. Jai reikėjo liautis draugauti su nevykėliais ir paklydėliais, kaip Kelemas juos vadindavo, ir įtikinėti save, kad gali juos pataisyti. Kelas galbūt buvo pats netinkamiausias žmogus, galintis ką nors patarti apie santykius, nes, jos žiniomis, broliukas niekada nedraugavo su niekuo ilgiau nei mirksnį, bet dėl šito jis buvo teisus. Nuolat griūvanti jų tėvų santuoka pavertė Kelą nevaldomu mergišiumi, turinčiu rimtų problemų dėl įsipareigojimų, o ji tapo Mažąja Panele Tvarkytoja.

Stivas buvo vienas iš nedidelės, bet graudžios saujelės vaikinų, su kuriais ji draugavo, kurie paimdavo viską, ką ji turėdavo, o patys neduodavo nieko, – pradedant Edžiu Mejeriu, kuris pabučiavo ją per mokyklos diskoteką ir tada išviliojo kišenpinigius. Per ilgus žiemos mėnesius Medė nusprendė, kad šiemet atvers naują lapą. Prieš dvi savaites ji atšventė dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį, o tai reiškė, kad jau laikas liautis nuolat kartoti tas pačias klaidas.

Šiais metais Panelės Pastumdėlės nebebus. Nebebus ir Panelės Maloniosios. Ir Panelės Tvarkytojos. Šiais metais ji imsis valdyti ir gaus tai, ko nori. Ji pati bus išnaudotoja. Deja, jau buvo dešimtas naujųjų metų mėnuo, ir ji dar nerado nė vieno kandidato, kuris norėtų būti išnaudojamas.

– Hm, keista. Kur jis dingo?

Sugrįžusi iš savo pražūtingo meilės gyvenimo, Medė pastebėjo gilią raukšlę gražiame Luko veide, jam įdėmiai žiūrint į horizontą.

Jai susuko skrandį, o rūpestis, visą popietę draskęs jos minties kamputį kaip pasiutęs šuo, persimetė į gerklę.

– Ar jis pro mus praėjo? – abejingai sumurmėjo Lukas.

Medė atsisegė striukę, numetė ją ant šlapio smėlio ir pagriebė gelbėjimo lentą, atremtą į sunkvežimį.

– Ne, nepraėjo! – šūktelėjo ji per petį, ristele bėgdama jūros link, paklaikusi dairydamasi į bangas. Jai įbridus į seklumą, ledinis vanduo apsupo kulkšnis.

– Pakviesiu pagalbos! – sušuko Lukas, stovėdamas šalia su savo lenta po pažastimi ir pakrantės sargybos racija prie ausies. – Reikia išsikviesti vandens motociklą.

– Ne, palauk. Štai jo lenta.

Ji parodė pirštu į ryškų žaibą šėlstančiose bangose. Medei pasidarė silpna supratus, kad tamsi jį dengianti figūra nejuda.

– Matau jį.

Lukas kažką sušuko, bet garsas pasiklydo vėjyje, o Medė peršoko ateinančią bangą ir nėrė tiesiai į vandenį. Gelbėjimo lenta kaip torpeda iškėlė ją ant bangos keteros. Per kelias sekundes bangų tempimas ir traukimas išsunkė jos energiją, ir ji yrėsi automatiškai. Laimei, sužeistas banglentininkas nebuvo labai toli, bangos nešė jį kranto link. Sūrus vanduo graužė Medei akis, ji išvargusi nelygiai kvėpavo, stengdamasi tausoti jėgas, ir pamatė, kad jis judina galvą. Virš išbalusio skruosto švietė ryški raudona dėmė.

Jis kraujuoja.

Ji pradėjo irtis dar įnirtingiau, kovodama su besiplakančiu vandeniu, akimis matuodama atstumą, pradėjo skaudėti rankas ir pečius, nutirpo kojos.

Pagaliau pasiekusi banglentininką, Medė pakišo gelbėjimo lentą jam po liemeniu.

– Laikau jus – nesijaudinkite! – sušuko ji.

Medė kovojo su dirželiu, kuriuo kulkšnis pritvirtinta prie lentos, kai juos užgriuvo pusantro metro aukščio banga. Kraujas prasisunkė ir nutekėjo dailiu banglentininko skruostikauliu, Medė išgirdo jį sudejuojant.

Susikaupk. Atlaisvink dirželį.

Ji nustūmė banglentę ir apsivijo jį rankomis, kaip tik tuo metu, kai kurtinamai riaumojanti banga lūžo ant jų.

Banga įtraukė juos gilyn, ir Medė sekundei sustingo iš baimės. Bet tada prisiminė viską, ko buvo išmokusi. Ji tvirtai įsikibo į gelbėjimo lentą, prispaudė skruostą jam prie liemens ir stipriai atsispyrė. Jie kartu iškilo į paviršių ir susitiko su įniršusia jūra. Medei prireikė akimirkos susiorientuoti, tada ji slysdama banga ėmė pašėlusiai irtis, įsikibusi į sukniubusį nepažįstamojo kūną. Krantas, regis, buvo už milijono mylių, jos kojos lyg guminės, ji vos galėjo jas pajudinti, o krūtinė tiesiog plyšo nuo pastangų įkvėpti pakankamai oro. Medė pasistengė nurimti ir yrėsi toliau.

Po, regis, kelių tūkstantmečių, didelis delnas sugriebė jos ranką ir ištraukė į viršų. Prisimerkusi dėl akis graužiančios druskos ji pažvelgė aukštyn ir pamatė tamsiai geltonus Luko plaukus, prilipusius prie veido.

– Viskas gerai, laikau jį! – sušuko jis. – Atsistok, nuo čia gali eiti.

Medės kojos nesuvaldomai virpėjo, ji susigūžė ir apsikabino kelius. Kaip galėjo nesuprasti, kad jie beveik krante? Ji apsivijo rankomis pečius, o Lukas ištempė gelbėjimo lentą su banglentininku ant smėlio ir atsiklaupė šalia jo.

Apdujusi, svirduliuodama nuo išsekimo ji prisiartino prie Luko, kuris, būdamas kur kas labiau kvalifikuotas dėl dirbtinio kvėpavimo, apžiūrinėjo nukentėjusįjį. Užuot leidęs banglentininkui atsigauti, Lukas paguldė jį ant šalia numestos stuburą prilaikančios lentos ir pritvirtino dirželį aplink jo krūtinę.

– Jis kvėpuoja. Gaivinti nėra reikalo. – Jis išsišiepė. – Netrukus turėtų atsigauti. Turbūt trinktelėjo galva į savo lentą.

Lukas kilstelėjo jo šlaunis.

– Atvykę paramedikai apžiūrės jį išsamiau. – Jis pasirėmė keliais ir atsistojo. – Atnešiu jums po gelbėjimo antklodę, kad sušiltumėt, kol jie atvyks.