Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Lukui žingsniuojant sunkvežimio link, Medė nusibraukė nuo akių plaukus. Nors panika vis dar gniaužė jai gerklę, o druska skausmingai graužė akis, pažvelgus į vyrą, kurį ką tik išgelbėjo, papilve nuvilnijo karštis.

Sužavėta ji pakreipė galvą.

Galbūt jo grožis ir nebuvo klasikinis kaip Luko, bet ryškus tamsių antakių brūkšnys, aukšti skruostikauliai virš įdubusių skruostų ir šiurkšti netvarkingai nuskusta barzdelė, pabrėžianti tvirtą žandikaulį, suteikė jam laukinio grožio, užėmusio Medei kvapą. Jos žvilgsnis nukrypo žemyn. Platūs pečiai, tobulas pilvo presas, ilgas raumeningas liemuo dailiai išryškėjo aptemptas glotnaus juodo plaukimo kostiumo. Pasidarė dar karščiau.

Medė sudrebėjo, nors jau visiškai nebejautė šalčio, ir aplink jo geidulingas lūpas pastebėjo neryškų mėlyną atspalvį. Vaikinas sudejavo, ir, jam pajudėjus, dirželis įsirėžė į krūtinę.

Medė atsitokėjo. Ką ji daro? Nužiūrinėja jį kaip kokį striptizo šokėją per mergvakarį. Vargšas vaikinas buvo sužeistas ir greičiausiai mirtinai sušalęs. Ji atsiklaupė, pridėjo delną jam prie skruosto. Šiurkštūs barzdos šeriai brūkštelėjo ranką ir pasiuntė dar vieną nepadorią karščio bangą jos kūnu. Medė stengėsi tvardytis.

– Viskas gerai, – dusliai sušnibždėjo ji. Susigėdusi stabtelėjo. Velnias, jeigu jau pradėjo geisti nepažįstamųjų, ir dar be sąmonės, jai tikrai reikėtų atgaivinti savo asmeninį gyvenimą. – Jums viskas gerai. Nejudėkite, – sumurmėjo ji, liesdama jo kaktą, braukdama atgal tankias garbanas, užkritusias jam ant antakių. Kraujas, plūstelėjęs jūroje iš siauros žaizdelės ties jo plaukų linija, dabar tik lėtai sruvo smilkiniu.

Ji pridėjo prie žaizdos nykštį, ir vaikinas staigiai atsimerkė. Jai įsistebeilijus į žydriausias akis, kokias kada nors yra regėjusi, kakle pradėjo tvinkčioti pulsas. Ryški rainelių turkio spalva atrodė tokia tyra ir akinama, kad priminė seną šeštojo dešimtmečio Karibų jūros atviruką – spalva per daug sodri, kad galėtų būti tikra.

Vaikinas pabandė pakilti, trūktelėjo ir suraukė kaktą – jo kūnas buvo suveržtas dirželiu.

– Koks čia?.. – šiurkščiai šnibždėdamas nusikeikė. – Kas mane pririšo?

Medė uždėjo ranką jam ant dilbio, tikėdamasi taip jį nuraminti. Deja, pirštų galiukais pajutusi, kaip įsitempia kietas kaip akmuo bicepsas, dar labiau susijaudino.

– Aš, – pasakė ji. – Tai dėl jūsų saugumo.

Jo nuostabios mėlynos akys susiaurėjo.

– Kas, po velniais, tu tokia?

Nepaisant šalčio ir įkyrios rudeninės dulksnos, jos oda nuraudo.

– Aš – viena iš gelbėtojų Laukinių vandenų įlankoje. Mes turėjome jus ištraukti į krantą. Jūs susitrenkėte galvą.

Jis liovėsi kovojęs ir susierzinęs bei pritrūkęs kvapo atmetė galvą.

– Nuostabu, – sumurmėjo. Kartėlis aptemdė akis, bet neatrodė, kad pastaba skirta tiesiogiai jai. – Ačiū, – tarstelėjo jis nenuoširdžiai. – Dabar atlaisvinkite dirželį.

Medė stengėsi nesuirzti dėl tokio vadovaujamo tono.

Po visko, ką jis patyrė, turbūt galima tikėtis ir atžarumo.

– Aš to nedarysiu, – pasakė ji, kaip galėdama griežčiau bet pamokomu tonu. – Jūs turite nejudėti, kol atvyks paramedikai.

Jo žandikaulis įsitempė.

– Jokių paramedikų, – tarė jis. – Leiskite man atsikelti.

– Tikrai nemanau, kad tai gera mintis, – atkirto Medė.

– Gerai, pats atsikelsiu.

Ji apstulbusi stebėjo, kaip vaikinas pakreipė petį žemyn, pasuko liemenį ir viena ranka nuplėšė dirželį. Jam sunkiai atsirėmus alkūnėmis ir atsisėdus, Medė atsitraukė. Jis sudejavo ir palietė kaktą.

– Taip jums ir reikia. – Griežtas ir valdingas tonas dabar atrodė tinkamesnis. – Jums reikia atsigulti ir laukti, kol jus apžiūrės paramedikai.

Jis tyliai nusikeikė ir atitraukė pirštus. Vos žvilgtelėjęs į ryškiai raudoną dėmę jis įsmeigė į ją šaltą žvilgsnį. Supratusi, kad jam skauda galvą, Medė nusprendė patylėti.

Vaikinas pasilenkė į priekį, ketindamas stotis.

Ji sugriebė jo ranką.

– Paramedikai bus čia bet kurią minutę. Jums negalima judėti.

Jis pažvelgė į jos pirštus, ir Medė instinktyviai atitraukė ranką.

– Aš pats nuspręsiu, ko man reikia, – šiurkščiai tarė jis.

Medė iš visų jėgų stengėsi išlikti rami. Kodėl su juo taip baisiai sudėtinga?

– Bet jūs galite turėti žaizdų, apie kurias net nenutuokiate.

Jo trikdantis žvilgsnis nuklydo jos krūtine, ir jos speneliai pasirinko kaip tik tą akimirką lyg torpedos įsmigti į plaukimo kostiumą.

– Surizikuosiu, – atkirto sarkastiškai, bet, kai vėl pažvelgė Medei į veidą, lūpos buvo perkreiptos taip, tarsi jis vos sulaikytų šypseną, o žvilgsnis jau nebebuvo toks šaltas.

Medės kaklu pasklido šiluma. Neįtikėtina. Negi blogiausias pasaulyje pacientas ją kabina ? Bet vaikinas krūptelėjo, ir ji buvo tikra, kad tai tik jos vaizduotė.

– Ei, drauguži, kur susiruošei? – įtemptą tylą pertraukė Lukas, artėdamas su sidabrinėmis kūną šildančiomis antklodėmis. Medė svarstė, ar jų atgabenti jis nebus nuvykęs iki pat Timbuktu.

– Aš išeinu. – Banglentininkas sunkiai atsistojo ant kojų.

Tada susverdėjo, Lukas jį prilaikė.

– Ar manai, kad tai protinga? Tu gerokai trinktelėjai.

Jis šaltai pažvelgė į Luką.

– Žinau.

Medę pašiurpino toks elgesys, bet neatrodė, kad Lukas kreiptų į tai dėmesį.

– Bent jau paimk antklodę, vyruti, – pasakė jis paduodamas vieną iš sidabrinių apklotų. – Turbūt esi sustiręs.

Nepažįstamasis pažvelgė į Luko pasiūlytą antklodę, padvejojo, bet paėmė.

– Ačiū.

Drebančiom rankom nerangiai apsivyniojo antklodę aplink pečius. Medė suprato, kad jeigu jis nebūtų ant hipotermijos ribos, būtų atsisakęs.

– Kur tu apsistojęs? – atsargiai paklausė Lukas, tarsi kalbėtų su laukiniu žvėrimi, kuris bet kurią minutę galėtų nukąsti jam ranką.

Medė žinojo, koks tai jausmas.

– Gal tave kur nors pavėžėti? – pridūrė Lukas, kai banglentininkas smeigė į jį įtarumo kupiną žvilgsnį.

Minutę vienintelis garsas buvo vėjo gausmas ir Medės pulso tvinksniai ausyse.

Pagaliau banglentininkas papurtė galvą, siaurutė kraujo srovelė nepastebėta nubėgo jo smilkiniu.

– Aš gyvenu Trevanų dvare, – pasakė jis linktelėdamas galva link didžiulio namo, stūksančio ant uolų ir žvelgiančio į įlanką. – Ten veda takas uolomis.

Medė, kiek priblokšta to, ką išgirdo, pažvelgė į pastatą. Ją žavėjo tas senas didžiulis namas nuo tada, kai pradėjo dirbti šioje įlankoje praeitą birželį, – aukštai iškilę stogo kraigai ir pilko akmens bokšteliai priminė jai rūmus iš Emilės Brontės, Šarlotės Brontės ir Dafnės diu Morjė romanų. Ji buvo padariusi prielaidą, kad namas tuščias, o jos meniška prigimtis kūrė visokias įmantrias jo tokios apleistos išvaizdos istorijas.

Ji vėl pažvelgė į banglentininką. Laukinis vaikino grožis beveik tobulai derėjo prie nuostabaus gotikinio dvaro. Deja, jis taip pat turėjo ir ūmų Hitklifo charakterį, ir Maksimo de Vinterio aroganciją, ir pono Ročesterio globėjiškumą, – visus bruožus, kurie tinka žaviems literatūriniams personažams, bet tikrovėje yra tikras košmaras.

Kai nepažįstamasis pasisuko nueiti, Medė žengtelėjo į priekį.

– Palaukite. Jūs negalite tiesiog...

Lukas ištiesė ranką sulaikydamas ją iš nugaros.

– Nereikia, Med. Jis nenori tavo pagalbos.