Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

– Aha, kurgi. – Medė nusijuokė. – Klausyk, atidirbsiu rytoj, jeigu nori. Šiandien man buvo paskutinė sezono pamaina gelbėtojų stotyje, – pridūrė, nusprendusi griebti jautį už ragų.

Ji nežinojo, kaip ilgai dar nelis ir neatslūgs jos ryžtas.

Dėdamas nešvarias stiklines į indaplovę, Filas žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.

– Nėra reikalo atidirbinėti, Med, – atsakė, kaip ji ir tikėjosi. – Gali eiti.

Nors Filas nuolat flirtuodavo, visais kitais aspektais buvo puikus viršininkas.

– Ačiū, Filai.

Medė nulipo nuo baro kėdės, atsirišo prijuostę, išsitraukė iš plaukų smeigtukus ir įsikišo juos į kišenę. Pakratė galvą, kad neilgos kaštoninės garbanos sugultų į vietas.

– Ei, dar vienas dalykas. Girdėjau, galima tave sveikinti, – dar pasakė Filas. – Lukas sakė, kad šią popietę kaip tikra profė ištraukei pirmąjį savo skenduolį.

– Ačiū, – atsakė Medė, šiek tiek sutrikusi dėl Filo pagyrų. Tas įvykis nesibaigė taip gerai, kaip galėjo, ir dėl to visą popietę ją graužė sąžinė. – Nors bijau, kad ne iki galo padarėme savo darbą. Tam vaikinui neatlikome jokių standartinių tyrimų. Jis pernelyg greitai dingo.

Filas įmetė baro šluostę į kriauklę ir tarė:

– Man atrodo, jeigu jis išėjo nepasitikrinęs, tai – jo problema, ne tavo.

– Formaliai galbūt. – Medė visą popietę stengėsi tuo save įtikinti. Tačiau neleido sąžinė. – Bet turėjau įsitikinti, ar jam viskas gerai, prieš paleisdama.

O jeigu į jo plaučius pateko vandens? O jeigu jam sutrenktos smegenys? Kad ir dabar jis gali gulėti be sąmonės ant savo rūmų grindų. Ji niekada sau to neatleistų. Kadangi ištraukė vaikiną iš jūros, jautėsi už jį atsakinga. Žinoma, tai buvo absurdiška – ir tai turbūt dar vienas jos, Panelės Tvarkytojos, prakeiksmas, – bet žinojo, kad šiąnakt negalės ramiai miegoti, jeigu nebus tikra, jog jam viskas gerai.

– Dabar jau nieko nebegali padaryti, – pridūrė Filas.

– Tiesą sakant, galiu. – Apėjusi barą Medė padėjo savo prijuostę ir bloknotą į sandėliuką. – Aplankysiu jį.

Ji žinojo, kur jis gyvena. Potvynis jau užtvėrė taką uolomis, bet jai neprireiks nė dvidešimties minučių numinti į jo namus dviračiu ir pagaliau nusiraminti. Ji pasuko kavinės durų link ir nuo kabyklos pagriebė lietpaltį.

– Esi tikra, kad jis nori, jog jį tikrintum? – jai iš paskos šūktelėjo Filas.

Medė atsisuko.

– Ne, esu tikra, kad jam tai labai nepatiks, – atsakė ji, užsivilkdama lietpaltį. – Bet tai – jo bėdos. – Apimta teisuoliško ryžto ji stumtelėjo duris. – Nereikėjo bandyti nusižudyti per mano pamainą.

Bet kai beveik po valandos Medė įvažiavo pro Trevanų dvaro vartus, teisuoliškas ryžtas buvo virtęs apgailėtina kančia, o jos gelbėjimo operacija – epiniu farsu. Ką ji sau galvojo? Nekalbusis vyrukas, kurio ji atvažiavo aplankyti, turbūt yra visiškai sveikas ir, be jokios abejonės, užtrenks duris jai prieš nosį, jeigu apskritai teiksis jas atidaryti, o kelionė namo per, regis, prapliupsiančią pragarišką audrą tikriausiai pražudys ją pačią.

Kelionė į dvarą pajūrio keliuku buvo tikras košmaras. Kelio betonas buvo slidus nuo neseniai pasibaigusios audros prinešto purvo ir lapų, be to, du kartus nukrito jos seno kledaro grandinė, o mynimas į kalną privertė protestuoti jos ir taip po šiandieninės gelbėjimo operacijos įtemptus raumenis. Lietui purškiant už lietpalčio apykaklės, ji nulipo nuo dviračio ir vedėsi jį pro aukštas gyvatvores, juosiančias pastatą. Stumdama sunkų dviratį pravažinėtu taku, Medė žvilgtelėjo per petį į temstantį dangų ir meldėsi, kad dar bent pusantros valandos neprasidėtų audra. Jos dviratis buvo be šviesų ir jeigu oras subjurtų, kelionė į jos kotedžą kitame įlankos gale prilygtų savižudybei.

Ji prakeikė savo sąžinę ir jautrią prigimtį. Kelemas buvo teisus. Kartais užknisa būti geruoju samariečiu.

Tada ji įėjo į namo kiemą. Ir jai atvipo žandikaulis.

Priešais ją dunksojo Trevanų dvaras, labiau panėšėdamas į Drakulos pilį nei rūmus iš Emilės Brontės romanų. Įmantrūs bokšteliai ir stogo kraigai iš arti atrodė dar dramatiškiau ir įspūdingiau, o aukšti tamsūs skersiniai langai tarsi spoksojo į ją – nepritardami ir nemirksėdami. Ji atrėmė dviratį į vieną iš akmeninių stulpų šalia įėjimo ir drebėdama užkopė tris laiptelius milžiniškų ąžuolinių durų link, jausdamasi tarsi Dorotė, prieš įeidama į burtininko urvą.

Nesėkmingai paieškojusi skambučio, Medė pakėlė sunkų žalvarinį belstuką. Garsus stuktelėjimas nuaidėjo vėjyje.

Penkias ilgiausias Medės gyvenimo minutes durys nepajudėjo, ir ji dar kartą trenkė belstuku į duris. Dukart.

Jokio atsakymo.

Ji žengtelėjo atgal ir buvo apsisprendusi nutraukti savo gailestingumo misiją, bet staiga ją užklupo vaizdinys. Nepažįstamasis vis dar su plaukiojimo kostiumu, be sąmonės gulintis šių tuščių Fantomo rūmų vestibiulyje. Nusliūkinusi prie durų ji pasilenkė pažiūrėti pro plyšelį laiškams. Atkeliavus tokį kelią būtų kvaila nė nežvilgtelėti.

Žalvarinis skydelis grėsmingai girgžtelėjo ir lengvai atsivėrė. Medė prisimerkė, stengdamasi įžiūrėti juodą siluetą, judantį koridoriumi, ir tada ją apakino šviesa. Pastebėjo balto rankšluosčio švystelėjimą ir staigiai atsilapojus durims metėsi į priekį.

– Koks čia?!. – riktelėjo gargždus balsas, jai veidu atsitrenkus į šiltą kūną. Šiltą, tvirtą, nuogą kūną, viliojamai kvepiantį pušų muilu ir jūros vandeniu.

Ji atšoko taip greitai, jog apsisuko galva. Tas tamsus gražus veidas sujaukė jos mintis taip pat, kaip ir anksčiau. Deja, rūstus žvilgsnis kėlė ir nerimą.

– Tu gyvas, – išpyškino ji.

– Gelbėtoja, – sumurmėjo vaikinas, kilsteldamas antakius. – Taip, gyvas. Bent jau kol kas. – Jis vėl rūsčiai dėbtelėjo. – Ką tu čia veiki? – įsakmiai paklausė. – Be to, kad mane šnipinėji?

– Aš ne... – Medė nutilo, gėdos karštis pradėjo kilti jos kaklu, kai ji nužvelgė, kaip vaikinas apsirengęs. Jis vilkėjo tik storą kilpinį chalatą, banguoti atgal suglostyti plaukai atidengė aukštą kaktą. Ji turbūt sutrukdė, kai jis buvo duše. Vienas chalato atlapas atsivėrė, atidengdamas seksualius krūtinės raumenis ir plokščio rudo spenelio, įsitaisiusio tarp šviesą atspindinčių plaukelių, kamputį. Ar ji ką tik čia atsitrenkė?

Medė susivaldė, stengdamasi nuraminti kraujo spaudimą į normalų lygį.

– Atvažiavau patikrinti, ar tau viskas gerai.

Jo žvilgsnis tapo dar rūstesnis.

– Kodėl turėtų būti kitaip?

Jis susiveržė chalato diržą ir sugadindamas visą vaizdą pasitaisė atlapą.

– Tu ne... – Ji kiek patylėjo, nurijo seiles, norėdama sudrėkinti perdžiūvusią burną. – Nepasilikai, kad tave apžiūrėtų. Po tokio įvykio turėjai važiuoti į ligoninę.

– Ar tikrai?

Jis tyčia stengėsi priversti ją nervintis tuo jaudinančiu žvilgsniu?

– Tiesą sakant, taip.

Jo akys nuslydo jos kūnu, ir Medė pasijuto nejaukiai dėl purvo ant džinsų, beformio lietpalčio ir šlapios žiurkės šukuosenos.

Veriamai mėlynos vaikino akys grįžo prie jos veido.

– Ar kas nors man nežinant paskyrė tave mano angelu sargu? – sausai paklausė jis.

– Aš... – užsikirto ji ir dar labiau nuraudo.

Na, dėl Dievo meilės. Juk tai tiesiog nemandagu.

– Po velnių, labai tikiuosi, kad nepaskyrė... – tarė ji, jo sarkazmas grąžino į tikrovę. Vaikino kūnas galbūt tikrai kaip graikų dievo, bet arogancija irgi ne ką mažesnė. – To nelinkėčiau net savo didžiausiam priešui, – pridūrė Medė. Kodėl ji iš viso gaišo laiką jaudindamasi dėl šio vaikino? Vyrukas aiškiai per daug paniuręs, kad leistų tokiai smulkmenai kaip smegenų sutrenkimas paveikti jo šlykščią nuotaiką. – Kadangi tu akivaizdžiai gyvas, – deja, – paliksiu tave vieną puikiai leisti laiko. Viso gero.